|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
1993-ieji: laukiant ir sutinkant popiežių Joną Paulių II Irena Petraitienė
Pirmą kartą po 50 sovietinės okupacijos metų Lietuvos vyskupai, kaip atnaujintos ir pertvarkytos Lietuvos bažnytinės provincijos vadovai, pirmą kartą po 50 sovietinės okupacijos metų Šventajame Soste su vizitu lankėsi 1993 metų vasario 19 dieną. Į Ad limina atvykusius Lietuvos Katalikų Bažnyčios ganytojus Romos oro uoste pasitiko Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Kazimieras Lozoraitis, Šv. Kazimiero popiežiškosios lietuvių kolegijos rektorius kun. Algimantas Bartkus, būrelis amžinajame mieste gyvenančių, dirbančių ar studijuojančių kunigų ir klierikų. Ir visus gaubė bendra džiugi, naujos vilties kupina nuotaika juk 1991 m. gruodžio 24 d. popiežius Jonas Paulius II pertvarkė bažnytines teritorijas Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvos respublikoje. Buvo įkurta Vilniaus metropolija (arkivysk. A. J. Bačkis, augziliaras J. Tunaitis), jai priskirtos Kaišiadorių (vysk. J. Matulaitis) ir Panevėžio (vysk. J. Preikšas) vyskupijos. Prie 1926 metais įkurtos Kauno metropolijos (arkivysk. kardinolas V. Sladkevičius, augziliaras S. Tamkevičius SJ, vysk. Vl. Michelevičius) priskirtos Telšių (vysk. A. Vaičius) ir Vilkaviškio (vysk. J. Žemaitis MIC) vyskupijos. Lietuvos ganytojai aukojo šv. Mišias Vatikano Šv. Petro Bazilikoje esančioje Aušros Vartų Gailestingosios Dievo Motinos koplyčioje su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas kardinolas V. Sladkevičius, tardamas pagarbos žodį, kalbėjo apie tai, kad drauge su politine nepriklausomybe grįžo ir religinė laisvė, džiaugėsi, kad daugiau kaip po pusės šimtmečio Lietuva vėl turi apaštalinį nuncijų arkivyskupą Justo Mullor Garcia asmenyje, bet didžiausias džiaugsmas visų laukiamas Jūsų vizitas į Lietuvą, kuriam su dvasiniu pakilimu dabar ruošiamės. Politinė nepriklausomybė ir religinė laisvė mus įpareigojo sutelkti visas jėgas, kad galėtume prikelti tautą iš griuvėsių ir gydyti jos žaizdas. Jo Eminencija apžvelgė to meto bažnytinio gyvenimo padėtį: kiekvienoje vyskupijoje jau treti metai yra organizuojami katechetų kursai, prie Kauno universiteto veikia Teologijos-filosofijos fakultetas, Vilniaus universitete pradeda veikti Religijos studijų centras. Steigiamos katalikiškos mokyklos. Šios pastangos jau pradeda duoti vaisius: atgimsta katalikiškos jaunimo organizacijos, kuriasi naujos jaunų žmonių maldos grupės. Pamažu atgimsta vyrų ir moterų vienuolijos. Krašto ekonomika, išsilaisvinimas iš komunistinės sistemos ieško naujų kelių. Bažnyčia jaučia pareigą budėti, kad, kuriant naują ekonominę santvarką, nebūtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės ir asmens orumas, kad būtų pakankamai atsižvelgiama į socialinį Bažnyčios mokslą ir visuomeninės gerovės reikalavimus. Šiandien dėkoju Viešpačiui, kad atvykote, mylima lietuvių tauta šitaip išreiškia ištikimybę Petro Sostui, kalbėjo Popiežius. Po neseniai praūžusių įvykių tai yra pirmasis Petro Sosto aplankymas, iš pagrindų pasikeitus Lietuvos ir daugelio kitų Rytų šalių santvarkai bei visam gyvenimui, pagaliau leidus tautoms apsispręsti atgauti išsvajotą laisvę... Jūsų Tėvynė, kurią turėsiu džiaugsmo aplankyti ateinantį rugsėjį, išgyvena didžiulių ir reikšmingų visuomeninių permainų metą. Žmogaus teisės, ypač religijos laisvė, po pusšimčio sunkios priespaudos metų, ačiū Dievui, jau atgautos. Popiežius paminėjo, jog esant atgimimo ir pavasario metui, krikščionys žino, kad jie dabar yra pirmose linijose ten, kur turi būti atstatyta krašto dorovė, politika ir ekonomika. Šitokių įvykių akivaizdoje būtina, kad naujos visuomeninės jėgos veiktų labai atsakingai ir apgalvotai, nesusiviliotų vien tik medžiagine gerove. Šventasis Tėvas pasidžiaugė Lietuvos vyskupų paskelbtu ganytojišku laišku Kuriant brolišką ir laisvą Lietuvą, kuris ryškiai parodo Jūsų, gerbiami Broliai Vyskupai, rūpestį, nes pirmieji imatės atsakomybės spręsti ir vadovauti ganytojiškai veiklai, kuri yra būdinga Jūsų pašaukimui ir Jūsų tarnystei. Priminęs, jog dabar palankus metas įsigilinti į Vatikano II Susirinkimo mokymą, kurio gaivinančiai jėgai šitiek laiko buvo trukdoma pasireikšti Jūsų bendruomenėse, akcentavo svarbą kiekvienos vyskupijos pasauliečių ugdymo mokyklos, kur bręstų savitos krikščioniškos asmenybės, sugebančios gaivinti įvairias gyvenimo sritis šeimą, mokyklą, kultūrą, visuomenines ryšių priemones, ekonomiką... Mylėkite savuosius kunigus!.. Visi vieningai ženkite priekin, tegyvena Jumyse tvirta ir pranašiška dvasia. Te neblėsta Jumyse budrumas ir jautrumas priimtinoms naujovėms ir pavojams, neišvengiamiems kiekvienos bažnytinės bendruomenės kelyje, baigdamas kalbą linkėjo Šventasis Tėvas, kurio itališkai pasakytą kalbą vertė arkivyskupas A. J. Bačkis. Po susitikimo su Lietuvos vyskupais prie bendro pietų stalo vyravo nuoširdi nuotaika. Popiežius buvo labai dėmesingas, gražiai lietuviškai ištarė s. Nijolės Sadūnaitės ir kun. Alfonso Svarinsko pavardes. Jis ateina kaip vienybės ir meilės apaštalas Netrukus tapsime liudininkais Šventojo Tėvo didžiojo troškimo išsipildymo. Jonas Paulius II, Dievo piligrimas, mintimis ir širdimi daug kartų lankęs Lietuvą ir ją laiminęs, netrukus bučiuos mūsų Tėvynės žemę ir apkabins jos vaikus. Tik mylinčio tėvo širdis gali priimti, saugoti ir rūpintis po visą pasaulį išsisklaidžiusiais ir tokiais nevienodais savo vaikais... laiške Laukiame popiežiaus rašė kardinolas ir vyskupai, pradėdami intensyvų paruošiamąjį darbą Šventajam Tėvui sutikti. Jau buvo žinoma, jog lankydamasis Kaune Šventasis Tėvas susitiks su tikinčiaisiais Santakoje ir S. Dariaus ir S. Girėno sporto centre su jaunimu, kad lankysis Kryžių kalne ir Šiluvoje. Ypač daug darbų laukė Nemuno ir Neries santakoje, kur popiežius Jonas Paulius II turėjo aukoti šv. Mišias. Architektų grupė buvo numačiusi pastatyti altorių ant laikinos pakylos, bet vėliau kilo mintis, kad toji vieta liktų istorinė, kaip tai padaryta Popiežiui lankantis 1991 metų birželį Lomžoje, iš kur sklido jo žodžiai: Lietuva! Girdžiu tavo balsą. Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios ir po pasaulio žemynus išsisklaidžiusios Tautos. Atsiliepsiu į šį balsą. Santakoje altoriaus pagrindui supiltas žemės pylimas. Ši vieta nebuvo tyrinėta archeologiškai, todėl kultūros paveldo institucijos šiam sumanymui griežtai pasipriešino. Ir tik Kauno arkivyskupui kardinolui V. Sladkevičiui davus raštišką sutikimą, kad, esant reikalui, nebus trukdoma kasinėjimams, pylimą leista pilti. Altorių projektavę architektai Linas Tuleikis, Remigijus Padvarskas, Stasys Pūtvis ir skulptorius V. Narutis, stengėsi, kad būtų išlaikytas lietuviškas koloritas, kad būtų ir iškilminga, ir patogu. Lietuviško stiliaus medinę trobą priminė ir firmos Altimas labdaringai pastatyta Popiežiaus zakristija. Lietuvos Bažnyčia iš vargingai gyvenančių žmonių neatima nė vieno cento, 1993 metų rugpjūtį kalbėjo Popiežiaus sutikimo Kaune organizacinio komiteto pirmininko (miesto mero) pavaduotojas, tada vyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. Ūkinius reikalus, suprantama, tvarko ir finansuoja pasaulietinė valdžia, o visa, kas susiję su kulto apeigomis pakyla, altorius Santakoje, speciali platforma stadione, finansuoja Bažnyčia. Lietuvos Bažnyčia visada prie savęs glaus vargstantį žmogų, bet nederėtų Šventojo Tėvo vizitui primesti kaltę dėl pensininkų, senelių namų ar ligonių negalios, komentuodamas vieną Kauno dienai atsiųstą laišką sakė Jo Ekscelencija. Prieš 20 metų, ruošiantis Šventojo Tėvo vizitui, bendro dvasinio pakilimo fone pasigirsdavo ir piktokų balsų, girdi, esant ekonominiam nuosmukiui, Popiežiaus vizitui ne laikas. Aktualiai skamba tada ištartas vyskupo atsakymas: Aš esu giliai įsitikinęs, kad dabar Šventojo Tėvo vizitas ypač reikalingas. Jeigu mūsų šalies būtų dar blogesnė ekonominė ir dvasinė būklė, tada dar labiau reikėtų Šventojo Tėvo ganytojiško apsilankymo. Visose gyvenimo srityse tarpsta suirutė, žmonės pikti, sutrikę. Argi ne pats laikas tautai pakelti galvą, atsitiesti, susikaupti, bendroje maldoje pamąstyti, kur einame, kaip išsaugoti atgautą laisvę. O Santakoje tuo metu virte virė darbas: žaliuojančia velėna dengiamas pylimas, tiesiamas vandentiekis, kalami suolai. Tai netrukdo asistos repeticijai: Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos klierikai atidžiai klausosi iš Romos atvykusio Jono Pauliaus II apeigų vadovo, arba ceremonmeisterio, kuris iškilmingų šv. Mišių metu visada yra per du žingsnius nuo Popiežiaus, prelato Piero Marini aiškinimo. Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje lankęsis Šventojo Sosto atstovas spaudai Novaras Valsas pasakojo, kad Jonas Paulius II liepos mėnesį vaikščiojo nešiodamasis mažytį magnetofoną su į kasetę įrašytomis kalbomis, kurias Vyriausiasis ganytojas ketina lietuviškai pasakyti viešėdamas Lietuvoje. Jis ateina kaip vienybės ir meilės apaštalas, rašyta Lietuvos ganytojų laiške, kad padėtų mūsų pavargusiai ir susiskaldžiusiai tautai užmiršti nuoskaudas, nugalėti blogį gerumu, rodyti vienas kitam gailestingumą ir meilę. Jis trokšta pakviesti mus, kad visi kartu atkurtume visuomenės ir tautos gyvenimą ant tvirto ir tikro pagrindo pagarbos žmogui, tiesai, teisingumui, atvirumo dvasinėms vertybėms. Tik tokioje Lietuvoje mes tapsime tikrai laisvi ir laimingi. Dvasiškai ir išoriškai atkurti savo lietuviškąjį ir krikščioniškąjį identitetą Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę, dėkoju Dievui už man duotą malonę atvykti pas jus. Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią jūsų žemę! Lietuva tyli liudininkė karštos meilės religijos laisvei, kuri, kaip ne kartą pabrėžiau, yra visų kitų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas. Lietuva visad stengėsi paliudyti savo ištikimybę Katalikų Bažnyčiai, nuėjo ilgą skausmingą kelią ir garsėjo kaip kankinių ir išpažinėjų žemė... 1993 metų rugsėjo 4-ąją Vilniaus aerouoste kalbėjo Jo Šventenybė Jonas Paulius II. Šventąjį Tėvą kelionėje į Lietuvą lydėjo 17 Popiežiaus sekretoriato darbuotojų ir 50 Šventojo Sosto spaudos atstovo akredituotų žurnalistų. Rugsėjo 4 d. Popiežiaus kelionės į Lietuvą proga atvyko nemažos maldininkų grupės iš užsienio, lydimos savų ganytojų. Šventąjį Tėvą lydėjo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas, Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Žanas Marija Liustižeris, Berlyno arkivyskupas kardinolas Georgas Štercinskis, Varšuvos arkivyskupas kardinolas Juzefas Glempas, Maskvos arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius ir kiti. Tą pačią dieną Vilniaus Arkikatedroje įvyko Popiežiaus susitikimas su kunigais, vienuoliais ir klierikais, vėliau su Lietuvos prezidentu, vakare Aušros Vartų šventovėje kalbėtas Rožinis. Rugsėjo 5 dieną vyko ekumeninis susitikimas Apaštalinėje nunciatūroje, aplankyti Sausio 13-osios ir Medininkų aukų kapai, aukotos šv. Mišios Vingio parke. Popietę susitikta su diplomatiniu korpusu Apaštalinėje nunciatūroje, po valandos su kultūros ir mokslo darbuotojais Šv. Jono bažnyčioje, aplankyta Šv. Dvasios bažnyčia. O kauniečiai tuo metu nekantraudami laukė Popiežiaus apsilankymo jų mieste. Jau rugsėjo 5 dieną, iš vakaro, žmonės pradėjo rinktis į Santaką. Ten Šventojo Tėvo laukė daugiau kaip 120 tūkstančių žmonių, ne mažiau kaip 10 tūkst. žmonių buvo apstoję kelią, kuriuo turėjo atvykti Kristaus vietininkas į Nemuno ir Neries santaką. Aušo rugsėjo 6-osios rytas. Tekanti saulė nutvieskė Santaką. Šventasis Tėvas, kurį lydi kardinolas V. Sladkevičius, kiti Bažnyčios hierarchai, žengia altoriaus link. Jonas Paulius II pasuko prie ilgos invalidų su vežimėliais rikiuotės ir palengva, vos ne prie kiekvieno sustodamas, ranka palietė. Sveikinosi su dvasininkais, chorų vadovais, paprastais žmonėmis, apglėbė vaikutį. Tėvišką ranką iškėlė Arkikatedros ir kitų bažnyčių gausiam jungtiniam chorui, kuriam vadovavo dirigentas Petras Bingelis. Choras tuo metu griausmingai užgiedojo: Ecce Sacerdos Magnus (muzika Pr. Beinorio). Popiežiaus sostui panaudotas krėslas, daugiau kaip 100 metų esantis Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. O krucifiksas ant kryžiaus prie altoriaus autentiškas XVII amžiaus drožinys. Virš altoriaus įrengtas apvalus stogelis kaip nimbas virš Šventojo Tėvo galvos. Šventasis Tėve, sveikinimo žodį taria kardinolas V. Sladkevičius, čia, prie didžiųjų mūsų upių, Nemuno ir Neries santakoje, šiandien vienijasi dvasioje visa Lietuva ir sveikina Jus kaip garbingiausią ir brangiausią mūsų svečią, vienintelį tokį per visą mūsų krašto istoriją... Jūsų, Šventasis Tėve, atvykimas yra ryškiausias mūsų laisvės ir nepriklausomybės ženklas. Dėl to šiandien su nepaprastu džiaugsmu sveikiname Jus jau laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. Sveikiname Jus, kaip mūsų mylimiausią Tėvą, atvykusį aplankyti savo vaikų, kaip aukščiausią Bažnyčios ganytoją ir galvą, kaip Apaštalų kunigaikštį, vykdantį didžiąją evangelizacijos misiją. Šiandien jau ne vien mintimis, bet visu savo asmenybės žavesiu ir grožiu, savo apaštališkais žingsniais, savo tėvišku gerumu ir meile, savo giliais, širdį pagaunančiais evangelizacijos žodžiais esate su mumis, esate čia, Kaune, pačiame Lietuvos geografiniame centre, galima sakyti, pačioje Lietuvos širdyje... Čia mes turime Kunigų seminariją, išlaikiusią savo gyvybę net pačiais sunkiausiais metais. Kaune yra 15 veikiančių bažnyčių, kurios kasdien, o ypač sekmadieniais, yra gausiai lankomos. Dėl to mes drąsiai galime guostis šv. Pauliaus žodžiais: Visaip slegiami, bet nesužlugdyti esame. Šiandieniu Lietuvos istorijos tarpsniu kaip niekad svarbu, kad Šventosios Dvasios apšviesta visa krikščioniškoji bendruomenė suvoktų uždavinį ir pasiuntinybę, sakė Šventasis Tėvas, Kiekvienas asmeniškai yra kviečiamas liudyti Kristų, bet šis kvietimas skirtas ir visai Dievo tautai... Viešpats laukia jūsų bendros apaštalinės veiklos, kuri visiems atvertų Evangelijos naujieną... O labiausiai jus, pasauliečiai, norėčiau pakviesti, drąsiai ir tvirtai pasitikint Dievu, imtis ypatingos apaštalinės atsakomybės Bažnyčioje ir įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse... Visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai ir darbai tegul tampa naująja evangelizacija. Nauja ne turiniu, bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius. Tardamas atsisveikinimo žodį Jonas Paulius II paminėjo: Kai tik buvau paskirtas į Petro Sostą, galvojau apie mūsų Motiną Aušros Vartų Mergelę, ir šiandien turiu padėkoti mūsų Motinai, kuri mane vedė iki Kauno. Ir noriu Švenčiausiosios Motinos akivaizdoje padėkoti Dievui Tėvui, Sūnui ir Šv. Dvasiai už jūsų tikėjimą, kurį jūs išsaugojote ir apgynėte per sunkius laikus. Linkiu jums, kad šis tikėjimas visada būtų jūsų galia, kuria galėtumėte dvasiškai ir išoriškai atkurti savo tėvynę, savo gyvenimą, savo lietuviškąjį ir krikščioniškąjį identitetą. Jūs patys esate Bažnyčia Pasibaigus apeigoms Nemuno ir Neries upių santakoje, Senamiestį ir Laisvės alėją užtvindė begalinė žmonių jūra. Ji plaukė viena kryptimi S. Dariaus ir S. Girėno stadiono link. Čia susitikimo su Šventuoju Tėvu laukė keliasdešimt tūkstančių Lietuvos jaunuolių. Pusė keturių Popiežiui skirtos pakylos šone sustojo lengvieji automobiliai. Iš jų išlipo užsienio ir Lietuvos dvasininkai. Buvo giedamos Viešpatį garbinančios giesmės. Ovacijos kilo, kai į aikštę įsuko Popiežiaus automobilis. Kai Šventasis Tėvas ištarė Lietuvos jaunimą sveikinančius žodžius: Kristus nori, kad jūs būtumėte laimingi. Todėl ir Popiežius trokšta, kad būtumėte laimingi. Jis ateina Kristaus vardu parodyti tikrojo džiaugsmo kelią, nugriaudėjo galingi plojimai, aikštę užliejo džiaugsmingi šūksniai. To meto jauniausias vyskupas S. Tamkevičius SJ pasveikino svečią, paaiškino, kokiu nelengvu istorijos laiku brendo šalies jaunimas, todėl jam nelengva suvokti, kas yra tiesa, kas pažanga, o nuo reikia bėgti: Vyresnioji karta kai kada jaučiasi jaunimo nesuprasta ir sielojasi, kad tos vertybės, už kurias ji kentėjo, buvo tremiama ir niekinama, ne visada jaunimo įvertinamos... Prašau tarti jam žodį, kuris paliestų jo protą ir širdį, padėtų jam surasti kelią dabartiniame pasaulyje ir šiandienėje Lietuvoje. Pasakykite žodį, kuris pažadintų jaunimą dar labiau mylėti krikščioniškąsias vertybes, kurių pagrindu jis galės statyti naują Lietuvą ir naują Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Šventasis Tėvas, savo kalboje pakvietęs Lietuvos jaunimą atidaryti duris Kristui, sakė: Veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs ir klausosi klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios dorovės keliu, egoizmą laiko gyvenimo būdu, abejingi religijai. Veltui kai kurie ieško laimės ir skaudžiai nusivilia, tikėdamiesi ją rasti sektose, kurios žaidžia su žmogumi, siūlo egzotikos ir magijos pokštus. Be to, čia proga prisiminti nevaisingą sinkretizmą, kuris iš Evangelijos pasiskolina tik kai kurias mintis, o kitų visai nepaiso, arba tas totalines ideologijas, kurios kėsinasi nubrėžti visaapimantį būties vaizdą be būtino ir išganingo ryšio su Dievu ir amžinu Jo valios planu... Kas geriau, jei ne Kristus, atidavęs už žmogų savo gyvybę, gali pasakyti, kur rasti tikrosios laimės kelią. Šventasis Tėvas Lietuvos jaunimui padovanojo baltą žvakę Kristaus simbolį. Tautiškai vilkintys šešių Lietuvos vyskupijų atstovai ėjo prie Popiežiaus su savosios vyskupijos herbu paženklinta vėliava ir didele nedegančia žvake. Šventasis Tėvas uždegė žvakes tikėjimo, šviesos, vilties simbolį tardamas: Brangūs jaunuoliai, Bažnyčios ir visuomenės istorijoje jūs esate niekados neužbaigto ir tik vienam Dievui tepažįstamo spalvingo kilimo raštai. Jūs patys esate Bažnyčia. Būkite joje veiklūs, stiprūs, kupini šventosios liepsnos. Telieka su jumis Popiežiaus malda Rugsėjo 7 dieną popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias Kryžių kalne, kur buvo susirinkę daugiau kaip 100 tūkstančių maldininkų. Tada buvo labai vėjuota diena, visus nustebinusi staiga sušvitusia vaivorykšte. 10 val. 30 min. Šventasis Tėvas pasirodo laikinojoje, lietuvių liaudies stiliumi pastatytoje koplyčioje. Čia Šventasis Tėvas apsmilko altorių ir kryžių. Su Jumis, Šventasis Tėve, ir visais susirinkusiais norime drauge pasidžiaugti ypač tuo, kad Kryžių kalnas niekuomet nebuvo vienišas, kalbėjo kardinolas V. Sladkevičius. Į jį traukia įvairių kartų ir net skirtingų konfesijų žmonės, ieškantys ramybės, maldingo susikaupimo ir trokštantys Dangaus išklausymo... Šventojo Tėvo kalbos laukė ne tik lietuvių tauta, bet ir visas pasaulis. Klausyk, mano tauta, ko tave aš mokysiu, ką ims burna mano byloti, dėmėkis (Ps77/78,1). Klausydamas psalmininko žodžių, štai atkeliavau prie Kryžių kalno. Ilgai laukiau šios dienos. Dėkoju dabar Dievui, kad esu čia ir galiu su jumis mąstyti apie Kristaus kryžių ir jame slypinčius tiesos bei šviesos lobius. Popiežius akcentavo Kryžiaus paslaptį, Kristaus iškėlimą per pažeminimą žmonių akyse. Ta proga Šventasis Tėvas prisiminė visus kankinius ir tremtinius. Išskyrė tuos, kurie XX amžiuje už tikėjimą aukojo savo gyvenimą: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį, Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį. Šventasis Tėvas užbaigė pamokslą žodžiais Ave crux (Sveikas Kryžiau). O po Komunijos kreipėsi į tikinčiuosius itališkai, palaimino visas lietuvių kartas, visų tautybių gyventojus, visą krikščionišką Europą ir pasaulį: Noriu visiems pasakyti: žmogus yra silpnas, kai jis tampa auka, bet turbūt tampa dar silpnesnis, kai pasidaro kitų prispaudėju. Žmogus yra silpnas, bet gali būti stiprus Kristaus kryžiuje, jo Mirtyje ir Prisikėlime. Šitai noriu paskelbti iš šios mistinės Lietuvos istorijos vietos. Skelbiu visiems, kad apie tai mąstytumėte ir tuo gyventumėte. Šventasis Tėvas padėkojo lietuvių tautai už kryžių, kuris buvo pastatytas Kryžių kalne po pasikėsinimo į jį. Kaip tas kryžius čia pasilieka, taip telieka su jumis Popiežiaus malda, kalbėjo Šventasis Tėvas. Kartu su juo telieka jūsų malda už popiežių, kuris šiandien patyrė didelę malonę, aplankydamas šią šventą vietą. Šiluvoje, pagarsėjusioje Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu, įvyko paskutinis popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimas su Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkija ir tikinčiaisiais. Šventasis Tėvas į bažnyčią atvyko po privačios maldos Šiluvos koplyčioje. Ten Jo Šventenybė pabučiavo akmenį, ant kurio buvo apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Jis meldėsi kartu su kardinolu V. Sladkevičiumi. Jo Eminencija dėkojo Šventajam Tėvui už apsilankymo garbę, priminė Marijos stebuklus Šiluvoje ir Šventojo Tėvo buvimą šioje vietoje pavadino dar vienu Dievo Motinos stebuklu. Popiežius žodžio liturgijoje prisiminė Švč. Mergelę Mariją, ištikimai vykdžiusią Dievo valią. Šventasis Tėvas kreipėsi į Šiluvos Mergelę Mariją, kaip Lietuvos užtarėją, dėkodamas už jos globą lietuvių tautai ir užtarimą Sūnaus akivaizdoje, ir meldė, kad Marija kaip ir per vestuves Kanoje prašytų savo Sūnaus, kad lietuvių tautos patirtis virstų džiugia ateitimi, kad Lietuvos žemė, kuri paaukota Švč. Mergelei Marijai, niekada nestokotų Jos globos. Buvau giliai sujaudintas tokių Šventojo Tėvo palankumo žodžių Lietuvai, yra pasakojęs Jo Eminencija. Nuoširdžiai jam padėkojęs prašiau pašventinti iš Airijos parvežtą Marijos statulą. Po šio pašventinimo prasidėjo visuotinė malda Švč. Mergelei Marijai su prašymais stiprinti krikščioniškų šeimų ir visuomenės gerovę. Susirinkę žmonės, žinodami, kad Šventasis Tėvas Kryžių kalne buvo persišaldęs, ilgai ir nuoširdžiai skandavo: Geros sveikatos. Išeinantį iš bažnyčios Šventąjį Tėvą apstojo vaikai, skambėjo žinoma ir šventa lietuvių tautai giesmė Marija, Marija. Šventojo Tėvo apaštalinis vizitas Lietuvoje baigėsi. Rugsėjo 8 dieną 8 val. 30 min. Vilniaus aerouoste įvyko popiežiaus Jono Pauliaus II išvykimo ceremonija. Vykstant iškilmingam ceremonialui, Popiežius, lydimas Respublikos prezidento A. Brazausko, ėjo pro garbės rikiuotę. Prezidentas visos lietuvių tautos vardu padėkojo popiežiui Jonui Pauliui II už vizitą, už ypatingą dėmesį, parodytą Lietuvai. Popiežius pabrėžė paliekąs brangią šalį, išvykstąs kupinas įspūdžių, kurie pavirsią malda. Ypač reikšmingi Šventojo Tėvo žodžiai, kuriais jis Dievo Motinai pavedė Lietuvos ateitį, kuriais linkėjo, kad šios kilniadvasiškos tautos vaikai, siekdami moralinės ir medžiaginės pažangos, Dievo žodyje surastų šviesą ir paramą. * * * 1993 metų rugsėjo 48 dienomis vykusio popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinio vizito Lietuvoje metu užfiksuotos akimirkos, Šventojo Tėvo vilkėtas arnotas, leidiniai, knygos, kiti prieš 20 metų buvusio istorinio įvykio ženklai eksponuojami Kauno arkivyskupijos muziejaus parodoje Palaimintasis Jonas Paulius II.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |