Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Švietimas
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Dievo savaitė šv. Pauliaus pėdomis

Alvyra Grėbliūnienė

Su gide Daiva prie Šv. Agotos grotos

Šv. Pauliaus altorius kalėjimo grotoje

Kun. dr. Vilius Sikorskas ir kun. Algimantas Baltuškonis aukoja šv. Mišias

Mišios Pauliaus kalėjimo grotoje

Pauliaus kalėjimo vieta

Laivo sudužimo bažnyčioje Pauliaus dešinės rankos kaulo relikvija

Lyg magnetas mane traukė nuvykti į Maltą ir pakeliauti šv. apaštalo Paulius vaikščiotomis uolėtomis Viduržemio jūros pakrantėmis. Norėjau pajusti jo išgyvenimais išrašytų katakombų vėsą ir tą didelę tikėjimo galią. Ji tarsi šio krašto gūsingas vėjas per tris mėnesius sugebėjo atverti tų laikų, apie 60-uosius metus po Kristaus, gyvenusių žmonių širdis (istoriniai šaltiniai teigia, kad apaštalas gyveno saloje, sudužus jį į Romą teisman gabenusiam laivui), kurios priėmė Gerąją Naujieną – Pauliaus skelbiamą Evangeliją – per kartų kartas išsaugotą tikėjimą, kuriuo žmonės dalinosi ir augino Kristaus vynuogyną, istorijos vėtrų ir įvairių užkariautojų laužytą, bet ir šiandien gausiai vedantį vaisius. Europos Sąjungos valstybėje, Maltos respublikoje, gyvena 98 proc. katalikų.

Neseniai Dievas padovanojo tokią galimybę. Kartu su vyru leidomės į piligriminę kelionę į Maltą. Po pusketvirtos valandos skrydžio mus pasitiko kaitri Maltos saulė ir švelnios kelionės organizatorių – Ingos ir Viktorijos – rankos. Tuojau pat jos atvėrė ir lietuviško vaišingumo duris. Didelis indas saldžių, sultingų braškių autobusiuke sukosi ratu ir vis tuštėjo, o mūsų žvilgsniai giedrėjo... Gyvenome Rabate, Šv. Juozapo kongregacijos seserų rekolekcijų namuose. Jos mus lepino ir stebino skaniais pusryčiais ir ypač daržovių gausa ir vietinio vyno taure pagardinta vakariene. Čia švelnia šypsena, šiltu žvilgsniu ir jau išmoktu lietuvišku žodžiu mus pasitikdavo ir išlydėdavo ses. Sučita iš Indijos. Mūsų piligrimų grupę lydėjo kun., bažn. muz. mgr., teol. dr. Vilius Sikorskas. Ant kiekvienos dienos dvasinio altoriaus sudėję kasdienę šv. Mišių auką, katechezių, dvasinių pokalbių ir asmeninių išgyvenimų potyrius, visi kartu, anot kunigo, ėjome Dievo savaitę. Žinodami, kad pasaulis jau yra išgelbėtas ir švenčia Šv. Velykas, mokėmės ieškoti Tiesos, kurti erdvę savo aplinkoje, savyje ir padėti, kad kiekvienas ją rastų. Visus rūpesčius palikome namuose ir sekėme Kristumi, Geruoju, Gražiuoju Ganytoju, kuris atidavė savo gyvybę dėl mano, mūsų gyvenimo. Kristus sakė, jog reikia „pabūti savo Tėvo reikaluose“. Mokėmės pajusti, patikėti, jog „esame svarbūs Dievui visam gyvenimui“. Mokėmės atskirti, dalintis Šv. Dvasios dovanomis. Kunigas nupiešė žmogaus kelionės žemėje paveikslą. Jis mus vedė ir žmogaus pasaulio – Dievo tautos – formavimo istorijos keliais. Kai Dievo jau buvo paruošta tauta, gimė Kristus iš Dovydo giminės Dovydo tėviškėje Betliejuje. Maltoje ir dabar tabernakulis laikomas uždengtas – palapinėje – Dovydo pastatytuose Dievui namuose. Gilinomės į gyvybės ir mirties, krikščioniškos vilties prasmę. Kunigas, remdamasis Benedikto XVI enciklika „Spe salvi“ apie krikščioniškąją viltį, perdavė mums jos pagrindinius teiginius. Nėra jokios garantijos, jei atmetame Dievą, nėra jokios vilties. Ji atsigauna, kai mes jos ieškome. Pasaulyje gyvena Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Iš tikėjimo gimsta džiaugsmas. Kai Paulius pagonis atvertė, jiems kilo džiaugsmas. Dvasininkas mus ragino siekti šventumo ir džiūgauti. Mūsų džiaugsmas gimsta susitikime su Kristumi. Mums buvo palinkėta parvežti namo šypseną. Mes nežinome, kur Dievas mus veda, nežinome, kas mūsų laukia, bet tikime, kad Kristus mums ruošia antrą buvimą. Gražia maldele kreipėmės į Jėzų: „Nuvalyk mano širdį ir mano sielą, kad galėčiau pamatyti Tave, Jėzau“. Kunigas mums skaitė Marijos Valtorta mintis. Seserų koplytėlėje vyko Švč. Sakramento adoracija. Kun., bažn. muz. mgr., teol. dr. Vilius Sikorskas stengėsi mums, susirinkusiems iš visos Lietuvos piligrimams, perteikti liturginės muzikos grožį. Šv. Mišių metu jis kviesdavo giedoti. Buvo labai prasminga ir gražu, kai kiekvienoje Eucharistijoje mus sujungdavo bendra giesmė, prisiminėme žinomas ir išmokome naujų.

Atsisveikinimo su Malta sekmadienį, balandžio 28 dieną, šv. Mišių metu buvo skaitoma Evangelijos ištrauka (Jn 13, 31–33a. 34–35), kur Jėzus atsisveikina su mokiniais ir duoda naują įsakymą: „... mylėkite vieni kitus“. Kunigas Vilius homilijoje vaizdžiai perteikė Kristaus būseną, išgyventą Judo išdavystės tamsią naktį, bet vis tiek sakantį „Dabar esu pašlovintas“, akcentavo, jog Kristus matė, kiek savo Atpirkimu padarys gero žmonėms. Savo gyvenime turime klausti: „Kas mano garbė, kas man leis džiaugtis, dėl ko aš galėsiu sakyti, jog mano gyvenimas išsipildė“. Jėzaus mums siūlomas kelias – „rodyti artimo meilę, net jei kitiems atrodys, kad man tai nepavyks, kad pralošiu, ar esu netinkamas...“

Paskutinį kartą trumpai valandėlei susėdę prie atsisveikinimo stalo, peržvelgėme Dievo padovanotos mums savaitės siųstas malones. Visi jautėme Kristų, esantį tarp mūsų. Kiekvieno širdyje tik jam skirtu potyriu, liko ženklai, liko neišdildomos susitikimo su šv. apaštalu Pauliumi akimirkos. Liko ypatingos Švč. Mergelės Marijos – Dievo ir mūsų Motinos – padovanotos meilės pamokos, skatinančios mus drąsiai atsiliepti į Dievo kvietimą, – dovanoti savo artimui gerumą, džiaugsmą ir viltį, pajusti laisvę, drąsą.

Maltoje mes aplankėme dvi apaštalo Pauliaus atminimui skirtas šventoves: Šv. Pauliaus laivo sudužimo ir Šv. Pauliaus bažnyčią ir grotą. Teigiama, kad oloje gyveno apaštalas, iš jos pamokslavo ir gydė žmones. Čia 1990 metais meldėsi pal. Jonas Paulius II, o 2010 metais – Benediktas XVI. Yra pastatyta atminimo lenta, kurioje įrašytos ištraukos iš abiejų popiežių pasakytų kalbų maltiečiams. Abiejose šventovėse kunigai Vilius ir Algimantas aukojo šv. Mišias.

Rabate meldėmės Šv. Dominyko bažnyčioje. Čia yra ir dominikonų vienuolynas. Ansamblis pastatytas ant grotos, kurioje medžiotojui apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Vėliau ten įrengta koplyčia su Marijos su kūdikiu ant rankų bareljefu. Ta vieta labai garbinama, rengiamos didelės iškilmės. Bareljefui pradėjus trupėti, padarytas naujas, alebastrinis, ir atidaryta nauja koplyčia. Teigiama, kad 1999 metais čia Marija verkė žmogaus kraujo ašaromis. Tai įrodyta moksliškai. Nuo seniausių laikų ir šiomis dienomis užrašyta daug liudijimų apie per Mariją patirtas Dievo malones. Mūsų piligriminei grupei dominikonai įteikė išskirtinę dovaną. Švč. Mergelės Marijos koplyčioje kelias dienas kalbėjome Rožinį, kunigai aukojo šv. Mišias. Kai visi kartu prie Motinos altoriaus ištiesę į dangų rankas siuntėme Dievui „Tėve mūsų“, išgyvenome ypatingą jausmą, kurį sunku išsakyti žodžiais.

Gozo saloje labiausiai žinoma ir garbinama Marijai skirta vieta (panašiai, kaip mūsų Šiluva) – Ta-Pinu bazilika. Šioje vietoje buvusioje koplyčioje 1883 metais valstietė Carmela Grima išgirdo Švč. Mergelės Marijos balsą: „Ateik, ateik“. Moteris gavo išgijimo malonę. Po šio įvykio koplyčia tapo lankoma daugybės piligrimų, tad reikėjo gerokai didesnės šventovės. 1922 metais pradėta statyti Ta-Pinu bazilika. Dabar joje yra nepaprasta gausybė votų ir padėkų, skirtų Marijai.

Jonas Paulius II Ta-Pinu Marijai padovanojo aukso žvaigždžių vainiką, o Benediktas XVI – auksinę rožę. Grožėjomės Šv. Jurgio bažnyčia Viktorijos mieste, lankėme citadelę.

Kita Marijos garbinama vieta yra Meliehoje. Manoma, kad tai – seniausia krikščionių šventykla Maltoje. Joje yra Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų paveikslas. Manoma, kad jis tapytas šv. Luko, o pašventintas paties apaštalo Pauliaus. Bažnyčioje sudėta daug votų ir padėkų, skirtų Dievo Motinai. Netoli šventovės yra grota su Marijos statula, pastatyta ant stebuklingo šaltinio.

Dievo Motinos Ėmimo į dangų Rotonda – Mostoje. Jos kupolas devintas pasaulyje ir trečias Europoje, pastatytas be jokių atramų, bet labiausiai ši bažnyčia išgarsėjo per Antrąjį pasaulinį karą, kai per kupolą prasimušė vokiečių mesta bomba ir nukritusi į žmonių minią aukojant šv. Mišias, nesprogo. Ji saugoma šventovėje.

Ypač nustebino Girgenti vietovėje gražiai išpuošta aplinka su Marijos, Kristaus ir arkangelo Mykolo statula. Čia jau mūsų laikais kaimo moteriai Guza Mifsud apsireiškė Marija. Čia ji pavadinta „Paaukotosios“ vardu.

Savo didingumu ir stulbinančiu grožiu mus pasitiko Šv. Jono bažnyčia. Šiandien joje yra Maltos vyskupo sostas ir ji turi prokatedros titulą. Naršėme po Šv. Agotos grotą, lankėme Maltos sostinę Valetą, joje esančius nuostabiuosius Barako sodus. Aplankėme Žydrąją grotą, daug kitų istorinių ir sakralinių vietų. Laive Viduržemio jūros bangos mus maloniai liūliavo, o atviras autobusas su vėjeliu vežiojo apžvalginėje ekskursijoje po Maltą. Turėjome pakankamai laisvo laiko. Maudėmės jūroje, vaikštinėjome po Maltą. Profesionali gidė lietuvaitė Daiva ir mūsų piligriminės kelionės organizatorės – Inga bei Viktorija – įdomiai papasakojo šalies istoriją ir apie jos gyventojus. Maltiečiai mums dovanojo ramybę, daug daug šypsenų ir tikrą katalikišką džiaugsmą. Jis spindėjo iš kiekvieno sutikto, bendravusio su mumis žmogaus akių.

„Arrivederci“ – itališkai, lietuviškai – Sudie, Malta!

© 2013 „XXI amžius“