Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Minimos mons. Vytauto Kazlausko penktosios mirties metinės

Mons. prof. dr. Vytautas Kazlauskas

Vakar, ketvirtadienį, vakare, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už prieš penkerius metus amžinybėn išėjusį monsinjorą Vytautą Kazlauską. Mons. V. Kazlauskas buvo ilgametis „Vatikano radijo“ lietuviškų laidų vedėjas, nenuilstamai skleidęs tiesos žodį apie okupuotos Lietuvos problemas ir skausmus. 1988 metais pagal KGB suorganizuotą operaciją, panaudojant netgi Romoje dirbusius aukštus dvasininkus ir ypač Lietuvos dvasininkus, dirbusius KGB agentais, mons. V. Kazlauskas buvo atstatydintas iš pareigų radijuje.

Lietuviško žodžio nešėjas, monsinjoras, profesorius, teologijos daktaras Vytautas Kazlauskas, dvylika tūkstančių kartų iš Vatikano kalbėjęs per radiją į raudonose ūkanose skendinčią Lietuvą, išliko ištikimas savo tautai ir valstybei. Jis gimė 1919 m. rugsėjo 5 d. Avikilų k., Liudvinavo vls. Marijampolės aps., ūkininko šeimoje, kurioje augo vienuolika vaikų. 1944 m. gegužės 7 d. įšventintas kunigu. Raudonoji okupacija jaunąjį kunigą privertė pasitraukti į Austriją, vėliau į Vokietiją. 1945–1946 metais studijavo teologiją ir sociologiją Insbruke, 1946–1950 metais studijas tęsė Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje ir 1950 metais už disertaciją „Lietuviškoji agrarinė reforma 1922 m. ir jos vertinimas pagal socialinį bažnytinį mokymą“ gavo teologijos daktaro laipsnį. 1950-aisiais vysk. Vincentas Padolskis, pritariant vyskupams Pranui Būčiui ir Vincentui Brizgiui, jaunąjį kunigą įtikino, kad jis privalo likti Romoje ir laikinai imtis „Vatikano radijo“ lietuviškų programų vedėjo pareigų. Tas „laikinas“ darbas radijuje užsitęsė beveik 40 metų, iki pat Lietuvos išlaisvinimo. Kai 1972 metais laisvąjį pasaulį pradėjo pasiekti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, vėliau „Aušra“ ir „Rūpintojėlis“, kurių plačiau paskleisti buvo neįmanoma, kun. dr. V. Kazlauskas įsipareigojo visą gaunamą medžiagą perteikti savo tūkstantiniams klausytojams. Straipsnius ir žinias radijui redaguoti nebuvo lengva. Cituoti „LKB kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius būtų buvęs Maskvos provokavimas: Vatikanas esą kursto Lietuvos pogrindžio veiklą. Nuspręsta tiems leidiniams duoti antraštę „Užsienio spauda apie Lietuvą“, o leidinių pavadinimus minėti netiesiogiai. Reikšmingi yra kun. dr. V. Kazlausko parengti ir per „Vatikano radiją“ skaityti paskaitų ciklai: „Tikėjimo pagrindai“ (100 paskaitų), „Religija ir mokslas“ (100), „Socialinė krikščionybės dinamika“ (60), „Žmogaus teisių teologiniai pagrindai“ (40), „Dievo teigimas“ (30), „Dievo neigimas“ (30), „Žmogaus teologija, Religija ir moralė“, „Šv.Kazimieras“ ir kt. Šios paskaitos radijo bangomis, prasimušdamos pro pastoviai intensyvų trukdymą, Lietuvoje daugelio buvo laukiamos, užrašinėjamos, įvairiais būdais dauginamos ir platinamos tarp bendraminčių. Mintys, siunčiamos į gimtąją žemę, stiprino persekiojamųjų tikėjimą Dievu, žadino meilę krašto istorijai ir kultūrai.

1986–1988 metais reguliariai ėmė eiti laiškai į Vatikaną popiežiui Jonui Pauliui II. Juos rašė kai kurie Lietuvos katalikai ir aukšti dvasininkai (KGB agentai), nepatenkinti prelato V. Kazlausko radijo laidomis, prašydami atleisti jį iš „Vatikano radijo“ lietuviškos sekcijos vedėjo pareigų.

1989-aisiais mons., prof., dr. V. Kazlauskas grįžta į išsiilgtąją tėvynę. Kurį laiką profesoriauja Vytauto Didžiojo universitete, bet ir čia jis pavojingas: atkuria Lietuvių katalikų mokslo akademijos židinius Kaune ir Šiauliuose, į parapinę bažnyčią neskiriamas, gyvena iš Italijoje užsidirbtos pensijos, šv. Mišias laiko kukliame kambarėlyje prie mažo stalelio. 1991 metais, vykdydamas Kazlauskų šeimos norą, tėvų žemėje įkuria našlaičių globos organizaciją „Vaiko Tėviškės Namai“. Padedant italams bendraminčiams, Avikilų kaime pastatoma penkiolika gyvenamųjų namų. Juose globojama 150 vaikų nuo vienerių iki 18 metų. Savo bute priglaudžia penkis vienos šeimos našlaičius.

Prof. dr. mons. prof. dr. Vytautas Kazlauskas mirė 2008 m. rugsėjo 26 d. Palaikai ilsisi šventoriuje prie Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios sienos.

© 2013 „XXI amžius“