2013 m. rugsėjo 27 d.    
Nr. 35
(2059)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

„Motinos širdimi pats Dievas mus myli“

Kun. Alfonsas Grauslys

Domicelė Apanavičiūtė-Katulienė

Užgeso žvaigždė, skaisčiausiai žibėjus,

Saldžiai užmigo, vargus iškentėjus.

Tebus leista šiuos šventos giesmės žodžius, skirtus Dievo Motinai, pritaikyti ir savo mylimos mamos šventam atminimui.

Rugpjūčio 11 dienos naktį, sulaukusi 88 metų, apleido ji žemelę mūsų mielą. Dabar su šv. Augustinu tariu: „Tu žinai, Viešpatie, kokios motinos aš netekau…“ Tikrai, gal nė vieno kunigo motinai neteko tiek dirbti, vargti ir kentėti, ir tai daugiausia dėl mano nebrandumo… Per 32 mano kunigystės metus ji buvo didžioji mano padėjėja, globėja ir gynėja. Juk 10 kartų teko kraustytis iš parapijos į parapiją, iš vienų namų į kitus. Kai pradėjome nuo 1981 metų, – Molėtai, Dubingiai, Užuguostis, Perloja, Alytus, Inturkė, Biržai, Kulautuva, Kauno Jėzuitų namai, – o 2010 m. balandžio 22 d. atsidūrėme Marijampolės Marijos globos namuose. Nors kai buvome sveiki, tai ir to vargo nesijautė, nes kiekviena nauja vieta praturtindavo be galo gerais žmonėmis. Mano kelionės su mama buvo panašios į Viešpaties Verbų procesiją – viskas gulė ant mamos pečių, o aš, kaip tas pajungiamas asilaitis nejutau visos gyvenimo naštos. Tik po tos baisios nakties Kulautuvoje 1998 m. spalio 1-ąją susirgo depresija mano gynėja ir jau neatsigavo. Ir ligos patale ji mokė ir apgailestavo: „Jau, vaikeli, matyt, aš tau padėt nepadėsiu... Visą gyvenimą mano akys buvo ant tavęs padėtos... Man tik tu akyse stovi... Kad tu manęs iš roza būtum klausęs, taip nebūtų buvę... Naktį nieko nereikia leist – niekas gera nemislija, negalvoja... Banditai už pinigus lėkė – tiek tūkstančių klebonijos remontui paskirta. Pirma vis mokinau, net drebu, neturiu kur dėtis, kai išeini, niekur nereikia aic ir televizoriaus naktį nešvycie, langų neatidarinėk, durys kad būtų uždarytos. Vienu roz aš tavi, vaikeli, išgelbėjau…“ Taip, jei ne jos maldavimai, ne šauksmas – „Marija, gelbėk!“ – tai mane jie gal būtų tą naktį ir užbaladoję. Vos tik mama ištarė Marijos vardą, iškart paliovė, išlakstė, palikę mus surištus. Bet mamai pavyko išsilaisvinti rankas ir mane išgelbėjo, nupjaudama elektros laidu užveržtas mano kojas ir rankas… Užtat ir sakydavo, „kad vienu roz aš tavi, vaikeli, išgelbėjau…“ Ir teisme ji buvo tvirta, o 1999 metais spauda rašė: „Kunigo motina 74 metų sulaukusi ir Domicelė Katulienė nebuvo tokia atlaidi (kaip sūnus) užpuolikams. „Tegul teismas sprendžia, ar už tokius darbus jiems medalius duoti, ar bausti“, – sakė nukentėjusioji tris kartus smaugta, pro ašaras maldavusi geriau jau ją nušauti, bet neužmušti klebono...“ Bet kodėl tik dabar, kai esi ilgam jos netekęs, viską supranti ir įvertini ir tetrokšti, kad didžioji jos meilė ir auka nebūtų veltui, kad pagaliau taptum jai džiaugsmas...


Minimos mons. Vytauto Kazlausko penktosios mirties metinės

Mons. prof. dr. Vytautas Kazlauskas

Vakar, ketvirtadienį, vakare, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už prieš penkerius metus amžinybėn išėjusį monsinjorą Vytautą Kazlauską. Mons. V. Kazlauskas buvo ilgametis „Vatikano radijo“ lietuviškų laidų vedėjas, nenuilstamai skleidęs tiesos žodį apie okupuotos Lietuvos problemas ir skausmus. 1988 metais pagal KGB suorganizuotą operaciją, panaudojant netgi Romoje dirbusius aukštus dvasininkus ir ypač Lietuvos dvasininkus, dirbusius KGB agentais, mons. V. Kazlauskas buvo atstatydintas iš pareigų radijuje.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija