2013 m. rugsėjo 27 d.    
Nr. 35
(2059)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežius iškelia kunigo misionieriaus tarnystę

Mindaugas BUIKA

„Kunigo kaubojaus“ tarnystė

Įsimintina beatifikacija Argentinoje

Popiežiui Pranciškui šiomis dienomis paminėjus savosios kunigystės 60-ąsias metines (šventimus gimtojoje Argentinoje jėzuitas kunigas Chorche Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio) priėmė 1953 m. rugsėjo 21 d., o vėliau tapo Buenos Airių arkivyskupu ir kardinolu) labai tinka vėl prisiminti jo aktualų mokymą apie dvasinio luomo paskirtį „išeiti iš savęs“ šiuolaikinės sekuliarizuotos visuomenės evangelizacijos ir pastoracijos tarnystėje. Gera proga tam būtų susipažinimas su Šventojo Tėvo laišku Argentinos vyskupams, kuris buvo paskelbtas pasitinkant atsidavusia sielovada ir šventumu išgarsėjusio argentiniečio kunigo Chozės Gabrieliaus Bročero (Jose Gabriel Brochero) beatifikaciją. Šis dvasininkas, kurio paskelbimo palaimintuoju apeigoms rugsėjo 14 dieną Argentinoje vadovavo iš Vatikano atvykęs Popiežiaus deleguotas atstovas Šventųjų bylų tyrimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato) SDB, XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje nepaliaujamai rūpinosi užmirštų ir sunkiai pasiekiamų Argentinos kalnų regionų paprastų kaimo žmonių dvasine gerove. Kitaip sakant, savo misijų pašaukimą naujasis palaimintasis įgyvendino tomis sąlygomis, kurias popiežius Pranciškus, pabrėždamas tos veiklos prioritetinę reikšmę šių dienų Bažnyčiai, vadina geografiniais ir egzistencijos pakraščiais.


Turtingi per Jo neturtą

Kun. Vytenis Vaškelis

Evangelijos palyginimo apie turtuolį bei elgetą Lozorių priešprieša sulaužo laiko tėkmės rėmus ir atveria transcendentinės tikrovės duris. Be paliovos augantis ekscentriškas turtuolio šykštumas ne tik paniekina paliegusio skurdžiaus viduje gyvenantį Kristų, bet jį patį veda susinaikinimo keliu, nes, sąmoningai būdamas be Jo, žmogus iššvaisto visus dovanoto prigimtinio gyvenimo išteklius ir, po mirties atsidūręs amžinybėje, išvysta lemtingą savo egzistencinio nuogumo gėdą. Jis nieko neturi, kas galėtų būti verta nutyrinimo skaistykloje ir atnaujinto gyvenimo danguje.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija