Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Vardinės plokštės žuvusiesiems partizanams atminti

Vardinės partizanų marmurinės plokštės

Tarp renginio dalyvių – kun. Virgilijus Liuima (priekyje kairėje) ir mons. Alfonsas Svarinskas

Izidorius Blieka (dešinėje) ir teksto autorius prie partizanams atminti skirto paminklo „Angelas“

PANEMUNIS. Rugpjūčio 17 dieną prie Šv. Trejybės bažnyčios prieigų gausiai rinkosi ir rikiavosi Lietuvos Šaulių sąjungos jaunieji šauliai, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariai, partizanai, tremtiniai, savanoriai, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos (LKRKA) atstovai, svečiai iš Latvijos – jaunsargiai, miestelio visuomenė ir kiti svečiai. Visi laukė atvykstančio Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko, o jo sulaukusi visa palyda gėlėmis nuklotu taku sugužėjo į miestelio šventovę. Joje šv. Mišias kartu su vyskupu J. Kaunecku aukojo ir mons. Alfonsas Svarinskas. Bažnyčios stovuose parimo LLKS ir Rokiškio tremtinių bendrijos, Šaulių sąjungos ir svečių iš Latvijos vėliavos. Šv. Mišiose dalyvavo svečiai: Seimo narė Rasa Juknevičienė, Lietuvos Šaulių sajungos vadas atsargos pulkininkas Antanas Plieskis, prof. Danielius Gužas ir kiti. Iškilmingą, patriotinį pamokslą, prisimindamas savo vaikystę ir jaunystę, pasakė vyskupas J. Kauneckas. Po šv. Mišių, Panevėžio orkestrui grojant maršą, visi patraukė prie partizanams atminti skirto paminklo „Angelas“. Dalyvių eisenos kolona nutįso kelis šimtus metrų. Dalyvavo daug jaunimo. Iš tolo bolavo didingas, nulenkęs galvą ir išskleidęs sparnus Angelas. Prasidėjo iškilmingas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę šiame krašte 1944–1954 metais minėjimas ir kovotojų, įrašytų marmuro plokštėse, atminimo pagerbimas. Buvo pristatyti šventės dalyviai.

Panemunio valsčiuje žuvo daugiau kaip 100 partizanų. Partizaninio judėjimo pradžioje, 1944 metų gruodį Panemunio miestelį vadavo apie 300 kovotojų, šturme dalyvavo ir Pandėlio apylinkių partizanai. Apsuptos iš visų pusių NKVD, milicijos ir stribų grupės gynėsi, bet jų pasipriešinimas buvo palaužtas. Per operaciją žuvo tik vienas partizanas. NKVD struktūrų darbuotojai buvo tardomi, dvylika aršiausių stribų ir enkavėdistų buvo sušaudyti. Atsitraukdami partizanai išsigabeno NKVD dokumentus, veiksmų valsčiuje planus, ginklus.

Prie paminklo kalbėjo Seimo nariai Rasa Juknevičienė ir Vytautas Saulis, prof. D. Gužas, Rokiškio vicemeras Egidijus Vilimas, Pandėlio seniūnas Romualdas Varanius, mons. A. Svarinskas. Ypač jausmingai kalbėjo tremtinių atstovė, prisiminusi savo tėvo dienoraštį. Renginyje kalbėjo LLKS valdybos pirmininkas Jonas Burokas. Jis priminė, kad „darbas, įamžinant partizanus marmurinėse plokštėse, paminkluose, dar nesibaigia, labai svarbu išaiškinti žuvusiųjų palaikų išniekinimo ir užkasimo vietas. Rokiškio vicemeras teigia, kad identifikuota tik pusė Panemunio apylinkėse žuvusių partizanų. Manau, kad dar yra gyvų liudininkų, ar net budelių, tiesiogiai dalyvavusių patriotų žudynėse. Todėl būtina juos apklausti, prakalbinti, išsiaiškinti, kur yra tos vietos, kad ir apytikriai. Lietuvos užsienio reikalų ministerija turėtų reikalauti, kad Lietuvai būtų grąžinti sovietinio archyvo dokumentai. Gal reikėtų kreiptis į egzekucijų vykdytojus, kad jie nenusineštų sąžinę apsunkinančių negerų darbų į amžinybę. Partizanų kasdien lieka vis mažiau. Todėl pagerbkime ne tik žuvusiųjų atminimą, bet visada prisiminkime ir gyvuosius, nes jie reikalingi ne tik globos, bet ir pagarbos, – sakė  J. Burokas. – Šiame renginyje partizanų apygardų vėliavos jau nedalyvavo. Gaila, kad nė vienam dalyvavusiam partizanui šiame renginyje nebuvo suteiktas žodis. Nepamirškime garbingo partizanų žygdarbio, būkime nepakantūs istorijos klastotei, kurios apstu žiniasklaidoje, radijo, televizijos laidose, interneto komentaruose; juk ne paslaptis, esame Rusijos ir Baltarusijos slaptųjų tarnybų dėmesio centre“.

Vyskupas J. Kauneckas pašventino vardines partizanų marmurines plokštes. Pagerbus žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą tylos minute, nuaidėjo šūvių salvės. Atiduodant pagarbą žuvusiems partizanams buvo uždegtos žvakutės ir padėtos gėlės.

Po iškilmingo minėjimo šventės dalyviai buvo pakviesti bendrai istorinei nuotraukai. Po to pasivaišino kareiviška koše bei arbata, pasižiūrėjo koncertą.

Besiskirstant dalyviams pastebėjau buvusį kolegą, valstybės tarnautoją Izidorių Blieką, nes marmurinėse plokštėse partizanams atminti yra iškaltos trys Bliekų pavardės. Paklausus, ar tai turi ką nors bendra su jo pavarde, Izidorius sutiko papasakoti savo šeimos kraupios ir skaudžios istorijos dalelę: „Šis kraštas yra mūsų tėvų gimtinė. Sovietams okupavus Lietuvą, čia partizanų junginiuose už Lietuvos Laisvę kovojo visi patriotai, tarp jų ir Bliekai. Čia, šiose marmurinėse plokštėse yra iškaltos trys Bliekų pavardės: Antanas Blieka, Alfonsas Blieka ir Petras Blieka. Antanas – mano tėvas, o Alfonsas ir Petras yra mano tėvo broliai (dėdės). 1943 metais Rokiškio apskrityje Panemunio valsčiuje legaliai veikė Čedasų miestelio partizanų būrys, vadovaujamas Kazio Kalpoko. Šiame būryje buvo ir mano tėvas Antanas Blieka. Po 1944 metų gruodžio pabaigoje įvykusio Panemunio šturmo, pasitraukus Čedasų būrio vadui Kaziui Kalpokui į kitą būrį, naujuoju būrio vadu buvo paskirtas mano tėvas Antanas Blieka. 1946 m. rugsėjo 5 d. po agento pravarde „Kelmas“ išdavimo Čedasų apylinkėse, Ežeriokšnių kaime, po susišaudymo su stribais, Antanas Blieka buvo nukautas, nuvežtas į miestelį prie stribyno ir Panemunyje ant grindinio išniekintas. Jį atpažino sesuo Bronislava. Vėliau visi išniekinti partizanai buvo užkasti už stribyno. 1989 metais atkasant partizanų palaikus atpažinome ir Antaną Blieką, nes tarp žmogaus kaulų buvo rasta kabūra pisloletui (maišelis). Jį Antano prašymu giminaitė buvo pasiuvusi pistoletui, kurį nešiojo žemiau juosmens apatinėje dalyje, paslėpti, kad, jei suimtų gyvą, galėtų nusišauti. Dėdės Alfonso Bliekos palaikai vėliau buvo surasti žūties vietoje, valsčiaus apylinkės teritorijoje. Tik Petro Bliekos palaikai iki šiol neatrasti. Tai tokia mano tėvo trumpa partizaninės kovos istorija. O vėliau teko ir man tremties dalia“.

Šiurpi, bet drąsi, reikalinga ir prasminga auka Lietuvos laisvei. Lietuviai stiprybės visada sėmėsi iš savo senolių. Tarpukario metais Lietuvos laisvės kovotojai – partizanai – sėmėsi pergalės ryžto iš 1918 metų savanorių, o Lietuvos Sąjūdis 1990 metais – iš prieškario partizanų. Taip perduodama drąsą ir ryžtas ir Laisvės siekimas karta iš kartos.

Gintautas Tamulaitis,
Karių veteranų asociacijos narys

Prof. Aleksandro Vitkaus nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“