Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Už tikrai laisvą Lietuvą

Loreta Kalnikaitė

Renginio dalyviai Varniuose prie Šv. Aleksandro bažnyčios

Paminklas Vladui Montvydui-Žemaičiui

Vysk. Jonas Kauneckas šventina paminklą Vladui Montvydui-Žemaičiui. Dešinėje – Varnių klebonas kan. Jonas Petrauskis

Vlado Montvydo-Žemaičio atžalos

Saulėtą rugpjūčio 24 osios rytą, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS)  Šilalės filialo nariai, Pajūrio Stanislovo Biržiškio ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijų jaunieji šauliai, vadovaujami mokytojų Algimanto Dragūno ir Ernesto Burčo, vyko į Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio žūties 60-ųjų metinių minėjimą Varniuose. Kelias į Varnius – Žemaičių partizanų apygardos teritorija ir Kęstučio partizanų apygardos teritorijos pakraštys. Narsiuosius laisvės kovų didvyrius čia priminė paminklai: Dvarviečių kaime – Kęstučio partizanų apygardos Butigeidžio rinktinės vadui Jonui Kentrai-Rūteniui, Laukuvoje, gimnazijos sodelyje, – partizanei Irenai Petkutei-Neringai, Vabalų ir Getautiškės kaimuose atminimo ženklai 1950 metais už Tėvynės laisvę žuvusiems partizanams ir Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo gimtinė.

LPKTS Šilalės filialo pirmininkei Teresei Ūksienei dalijantis prisiminimais apie Vladą Montvydą-Žemaitį, Ireną Petkutę-Neringą, kitus Lietuvos partizanus, jų sunkią dalią kovoje už Tėvynės laisvę, kelionė neprailgo. Ir štai – Varniai, Žemaičių vyskupijos centras, kurio grindiniu vaikščiojo patys iškiliausi žemaičiai. Tas pats grindinys šildė išniekintus žuvusių kovotojų už Lietuvos laisvę kūnus.

Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia, plačiai atlapojusi duris, laukė renginio dalyvių. Išdidžiai į šventovę įžygiavo įvairių rajonų ir organizacijų vėliavininkai: Varnių Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijos skautai, Šilalės rajono jaunieji šauliai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) Telšių skyriaus nariai, vadovaujami pirmininkės Adolfinos Striaukienės, LPKTS Šilalės, Mažeikių, Telšių filialų nariai ir Telšių buvusių politinių kalinių tremtinių choras, vadovaujamas LPKTS Telšių filialo pirmininkės Reginos Chmieliauskienės, Klaipėdos apskrities Jūros šaulių 3-iosios rinktinės kariai, vadovaujami ats. plk. ltn. Arvydo Daukanto, o Lietuvos Laisvės Armijos karių ir rėmėjų sąjungos vėliava pirmoji parimo prieš altorių.

Šv. Mišias už Žemaičių apygardos partizanų vadą V. Montvydą-Žemaitį, minint žūties 60-ąsias metines, už visus žuvusiuosius Lietuvos laisvės kovose aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Varnių klebonas kan. Jonas Petrauskis ir Biržų vikaras kun. Ernestas Želvys. Vyskupas J. Kauneckas kvietė šv. Mišių dalyvius visada prisiminti Lietuvos tautos sūnus ir dukteris, nebijojusius daug galingesnio priešo, atėmusio mūsų tėvynės laisvę, ir stojusius į kovą su okupantais. Šiandien Lietuva laisva, bet ar laisvi mes? Ar sugebame atsilaikyti prieš nuo pat okupacijos pradžios tebesklandančią netiesą, okupanto įskiepytą apie Laisvės kovotojus? Ar sugebame prisiminti ir įvertinti patriotų gyvybių aukas už laimingą mūsų šiandieną? Dar daug klausimų pateikė vyskupas, o susikaupę šv. Mišių dalyviai stengėsi įsiminti ir niekada neužmiršti skaudžios Laisvės kainos.

Po šv. Mišių minėjimo dalyviai išsirikiavo priešais Šv. Aleksandro bažnyčią atminimo nuotraukai. Istorijai paliks gražus priminimas, kad minint Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, daugybė žmonių susirinko į Varnius atiduoti pagarbą buvusiam Lietuvos laisvės armijos kariui, „Vanagų“ būrio organizatoriui, Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos vadui V. Montvydui-Žemaičiui. Paskui vedama vėliavnešių, renginio dalyvių kolona žygiavo prie buvusio stribyno. Lietuvos laisvės dalyviai ir gimnazistai, jaunieji šauliai ir žilagalviai seneliai, ištvėrę pažeminimą ir kančias kalėjimuose ir tremtyje, petys petin žygiavo Varnių gatvėmis link parkelio, kurio žemė sulaistyta karžygių krauju. Medžių apsuptyje, kalvelės papėdėje, lininiu audiniu apsuptas stovi paminklas Žemaičių apygardos vadui V. Montvydui-Žemaičiui.

Renginio vedėjas Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis paminklą atidengti pakvietė atkurto partizaninio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Žemaičių apygardos vadą, karį savanorį Steponą Grybauską ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininką, karį savanorį Vytautą Balsį..

Paminklą pašventino vyskupas J. Kauneckas. Skambant Lietuvos valstybės himnui jis žvelgė į mus, po 60 metų susirinkusius paminėti jo, 42 metų penkių vaikų tėvo, Lietuvos ūkininko, Lietuvos šaulių būrio vado, Lietuvos partizanų vado, žygdarbių. Netrukus nuaidėjo saliuto salvės už jį ir bendražygius, už Lietuvos laisvės armiją, už tikrai laisvą Lietuvą. Jo žvilgsnis stebėjo, vertė mąstyti ir atsakyti sau, ar galime laisvai, be baimės pakelti akis į gyvybę už mūsų šalies Laisvę paaukojusiųjų akis. Ar viską padarėme, kad jų darbai nenueitų veltui, ar prisimename ir didžiuojamės, kad mūsų krašte kartu su mūsų tėvais, seneliais vaikščiojo, apie Laisvą kraštą svajojo ir dėl Tėvynės laisvės žuvo daugybė Lietuvos patriotų.

Paminklo papėdę nuklojo gėlių jūra. Čia padėjo gėles ir pagarbą atidavė prieškario Lietuvos Šaulių būrio vadui Klaipėdos apskrities Jūros šaulių 3-sios rinktinės vadas ats. plk. ltn. Arvydas Daukantas. Gėles dėjo Telšių savivaldybės atstovai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, kiekvienas, kam brangi mūsų tautos istorija. Deja, renginyje nebuvo Varnių miesto šeimininkų – Varnių seniūno ar seniūnijos darbuotojų. Kur jie buvo, kodėl nepasitiko ir nevedė Varnių gatvėmis miesto gyventojų ir svečių?

Mylinčiu tėvo žvilgsniu vadas žvelgė ir į prie paminklo išsirikiavusius savo vaikus, net nesitikėdamas, kad po 60 metų susirinks jau gana didelė jo ir Bronislavos Montvydienės šeima. Visi kaip vienas išsirikiavo vaikai ir jų šeimos: Irena Montvydaitė-Giedraitienė, Danutė Montvydaitė-Birutienė, Vytautas, Algirdas ir Rimantas Montvydai. Visus juos vienija vyriausioji sesuo Irena, kuriai, praradus namus, teko sunkiausia dalia – vedama iš vienų namų į kitus, iš vienos mokyklos į kitą ir laukė nors trumpučių pasimatymų su tėvu, priklausančiu Lietuvai ir dirbančiu jos Laisvės labui. Tik šeimos ir pirmiausiai Irenos rūpesčiu Varniuose iškilo šis paminklas. Ir ji, Irena Montvydaitė-Giedraitienė, po kruopelytę sudėliojusi prisiminimus, Lietuvos archyvų įrašus, okupantų ir jų pakalikų stribų raportus, prabilo į susirinkusiuosius apie tėvą, gerbiamą Lietuvos partizanų vadą, ir visus Laisvės kovų bendražygius.

I. Montvydaitė-Giedraitienė sakė: „Džiugu, kad atėjo tas laikas, kad po pusės šimtmečio tylėjimo galime pagerbti savo tautos didvyrius. Lietuviai visais laikais gerbė savo kovotojus dėl laisvės, nors ir nepasisekdavo laimėti. Mūsų partizanai kovojo prieš pavergėjų valstybę, šimteriopai didesnę, likę vienu vieni, be Vakarų pagalbos, jie laimėti ir negalėjo, tačiau išsaugojo tautiškumą, sumažino rusakalbių antplūdį. Partizanai buvo savanoriai kaip ir 1918 metais. Jie norėjo būti savo krašto šeimininkai. Kiekvienas šeimininkas nuo įsibrovėlių turi teisę gintis ginklu, nes kiekvienas okupantas naikina tautos papročius, naudojasi darbo jėga, plėšia sukauptą turtą. Šis partizaninis karas – karas po karo – ypatingas tuo, kad nebuvo fronto linijos, apkasų, įtvirtinimų, o dalyvavo beveik visa tauta, išskyrus kolaborantus. Senoliai, paaugliai budėdavo sargyboje, moterys gamindavo maistą. Jie žinojo, kad patekę į enkavedistų rankas bus kankinami, tremiami... Suprantama, kiek rizikavo žemaičių valstiečiai augindami penkis partizano vado mažamečius vaikus ir beveik dešimtmetį padėję išsisaugoti pačiam partizanui. NKVD kariauna, nepajėgdama sunaikinti Lietuvos partizano, pradėjo organizuoti agentų pulkus. Vien 1951–1953 metais jų buvo užverbuota apie 30 – Birutė, Mama, Tėvas, Rūta, Gegutė ir t.t. Tačiau nė vienas agentas neišdavė, bet pranešdavo apie pavojus. Čekistai, nesugebėdami suimti arba sunaikinti nepagaunamo partizano, savo agentams pradėjo įdavinėti specialius preparatus „Neptun 12“, „Neptun 22“, „Neptun 28“. Tai buvo užmigdantys arba nervų sistemą paralyžiuojantys chemikalai. Kartu jie panaudojami, kad šunys pasektų pėdsakus. Tačiau nė vienas agentas ir šitų preparatų nepanaudojo. Enkavedistų viršininkai apgailestaudavo, kad Montvydas, pasinaudodamas karinių operacijų silpnumu ir patikimu savo ryšininkų tinklu, išvengė sunaikinimo operacijų. Labiausiai enkavedistus piktino pogrindžio spauda. Jos okupantai bijo ne mažiau kaip šaunamojo ginklo. V. Montvydas nemėgo akcijų, per kurias gali nukentėti gyventojai, be to, saugojo ir partizanų pajėgas. Bandymai sunaikinti partizaną ir jo leidžiamą spaudą žlugdavo. Gal tai lėmė ne tik sėkmė, orientacija, bet ir Žemaitijos krašto žmonių meilė sąžiningam, autoritetą turinčiam partizanui. Pamenu, kaip būdavo laukiama „Dėdės“ apsilankymo. Jis paguosdavo karo ir kolektyvizacijos nuvargintą valstietį, skatindavo nenustoti vilties tikėti ateitimi, visada užtikrindavo – būsime laisvi. V. Montvydo iniciatyva Varnių ir kitose gimnazijose įkurtos pogrindžio organizacijos. Buvę gimnazijos mokiniai ir jau pradėję studijuoti gaudavo iš Montvydo užduotį sukurti pogrindžio organizacijas aukštosiose mokyklose. Jis pasitikėjo jaunimu. Jauni žmonės dirbo štabe. Kai partizaninis karas blėso, jaunimas buvo nusiteikęs patriotiškai. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tradicijų tęsėja turėjo būti Vyčių sąjunga – neginkluoto pasipriešinimo jaunimo organizacija. Jau 1953 metais Žemaičių apygardoje 11 jaunuolių buvo davę priesaiką. Kitos apygardos tada jau buvo sunaikintos. Žemaičių apygarda buvo paskutinė. Mes, kaip mamos, suprantame, kokia širdgėlą išgyveno motinos, matydamos gatvėse išniekintus sūnų, dukrų kūnus. Savo širdimis pridengti norėdavo, tačiau „stribas“ šautuvo buože atstumdavo sakydamas „banditov mat“. Tikėkime, kad lietuvių tauta daugiau to nepatirs niekada“.

Skambant Telšių vyskupijos ateitininkų atliekamoms dainoms apie Laisvę, Tėvynę, vėl ir vėl mintimis sugrįžome į gūdžiuosius laikus, bet ar galima juos vadinti gūdžiais, jeigu kiekvienoje sodyboje vyravo meilė ir santarvė, jeigu kiekvienas stengėsi kaip nors prisidėti, kad tautos kančios sumažėtų.

Apie nepaprastą meilę ir supratimą, prisiminimais dalijosi Kazimiera Rimeikytė-Stončienė. Pasak jos, V. Montvydas-Žemaitis buvo vadinamas Dėde. Jaunutė Kazimiera su grupe patikimų žmonių 1947 metais išvyko į, atrodė, neįmanomą misiją – parvežti iš Sibiro tremtinių vaikų, išgelbėti juos nuo bado mirties. Turėjo ir dokumentų, ir pinigų.

Žemaičių apygardos partizanų pogrindžio spaudos bendradarbė, politinė kalinė, apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi, Klaipėdos universiteto Irenos Petkutės premijos laureatė Teresė Rupšytė-Ūksienė su jauduliu pasakojo apie darbą pogrindinėje spaudoje. V. Montvydas suprato, kad pagrindinis ginklas prieš okupantus yra laisvas žodis. Rinko gabiausius jaunuolius, sugebančius rašyti, analizuoti. Pats redagavo leidinius. Pasklido po kaimus „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės balsas“. Eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“ 1952 metais buvo išleistas net 1000 egz. tiražu. Negailėdamos jaunystės darbavosi Laukuvos gimnazistės, Irena Petkutė-Neringa, Elena Vitkutė-Samana, Teresė Rupšytė-Ūksienė ir daugelis kitų.

Garbingą Lietuvos sūnų pagerbė Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Ji perdavė Seimo narių A. Kubiliaus, R. Juknevičienės ir Europos atminties ir sąžinės platformos prezidento, žinomo Europos ir Švedijos politiko Gorano Lindblado linkėjimus. Seimo narės Vincės Vaidevutės Markevičienės sveikinimą perdavė Vlado Montvydo-Žemaičio vaikaitė Vilma Strončikienė. Minėjimo dalyvius pasveikino Telšių rajono savivaldybės mero patarėja Danutė Popovič. Ji perdavė mero Vytauto Kleivos sveikinimus.

Prisiminimais dalijosi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas, karys savanoris Vytautas Balsys, buvęs jauniausias Žemaičių apygardos partizanas, karys savanoris, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Simutis, laisvės kovų dalyvis Juozas Parnarauskas.

Šilalės Garbės pilietis, Vyčio ordino Karininko Kryžiaus kavalierius Albinas Kentra stengėsi užfiksuoti kiekvieną žvilgsnį ir žodį, kad po daugelio metų galėtume pamatyti Laisvės kovų dalyvius, išgirsti jų kalbą. Šilalės garbės pilietis, prof. Petras Bielskis stebėjo, bendravo su dalyviais, ir tie įspūdžiai atgims kokiame spektaklyje ar paskaitoje studentams.

Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis visų mintis apibendrino cituodamas žemaičių labai gerbiamą, palaimintąjį Popiežių Joną Paulių II. Šventasis Tėvas totalitarizmo aukas prilygino kankiniams. Kai klausiantysis pasitikslino, kad prisideda dar mažiausiai šešių milijonų šventųjų, Popiežiaus atsakymas pasigirdo iš karto, be menkiausios abejonės: „Taip“.

LPKTB Telšių skyriaus pirmininkė Adolfina Striaukienė padėkojo Žemaičių apygardos vado V. Montvydo-Žemaičio vaikams už išsaugotą Tėvo atminimą, garbingiems svečiams, visiems dalyviams ir organizacijoms, Telšių rajono savivaldybei už pagalbą, ir pakvietė neišsiskirstyti, pasidalinti įspūdžiais ir pasivaišinti kareiviška koše.

Šio renginio baigiamąjį žodį tarė Varnių parapijos klebonas kan. Jonas Petrauskis, poetės Teresės Ūksienės žodžiais iš eilėraščio „Apygardos vadui – Žemaičiui“.

Telšių rajonas
Mečislovo Šilinsko nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“