|
Lietuvos žydų genocido dienai
Jonas Noreika ir trockistai
Žydų genocido Lietuvoje tema neseniai vėl iškelta bandant tuo kaltinti Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovus, šį kartą Laisvo laikraščio rugsėjo 7 d. numeryje. Rašyti apie žydų genocidą Lietuvoje yra sunku dėl kelių esminių priežasčių:
1. Nors Lietuvoje tikrai būta vadinamųjų žydšaudžių ir dėl istorinių aplinkybių (žydų ir lietuvių politinė poliarizacija sovietų ir nacių susidūrimo akivaizdoje, sovietų okupantų teroras ir trėmimai) Lietuva tikrai nepasielgė kaip nacių okupuota Danija, kuri išgelbėjo beveik visus savo žydus, ir nors kolaboravimo su naciais faktai yra pakankamai išnagrinėti, o Lietuva oficialiai atsiprašė už savo nusikaltėlius, nemaža dalis žmonių nėra įsigilinę į praeities politinius procesus, nesuvokia istorijoje veikusių jėgų, pasiduoda mitologiniams aiškinimams ir iš kaimynų ateinančiam kurstymui. Lietuvos valstybingumo priešai bando pavaizduoti Lietuvą, kaip nevykusią valstybę, neturinčią teisės egzistuoti pagal Rusijos politologo Aleksandro Dugino eurazinę doktriną. Tam vienaip ar kitaip patarnauja ir tokios trockistinės jėgos, kaip Federalinio saugumo biuro (FSB) palaikoma tarptautinė Antifa (o galbūt net ir p. Zuroffo bendraminčiai Vakaruose), platindamos falsifikacijas apie Lietuvos antinacinės rezistencijos vadovus, neva nacių talkininkus (matyt, jų nedomina Kazio Škirpos knygoje Sukilimas dėstomi priešingi faktai) ir žydų žudynių organizatorius. Pagal to paties A. Dugino doktriną palaikomas tautinės pagonybės romantizmas kovai prieš Katalikų Bažnyčią, krikščionybė vadinama žydkrikščionybe, kurstomas rusiško plauko antisemitizmas tarp jaunimo, kuris niekad nėra matęs žydų kitaip, kaip per televiziją, ir apie juos nieko nežino, išskyrus antisemitinius mitus. Tam smarkiai padeda ir kairiųjų jėgų Vakaruose kaltinimam Izraeliui, kaip neva fašistinei valstybei (su tuo nesutinku, nes tai tipiška parlamentinės demokratijos šalis, kuri visas viltis išlikti tarp jos nepripažįstančios arabiškos aplinkos deda į ginkluotę, jėgos politiką ir Vakarų pagalbą).
2. Diskusijos šia tema visuomet įgauna keistą gentinį pobūdį, prasideda ginčai dėl genocido sąvokos, kas yra ir kas nėra genocidas. Nenorėdamas į juos veltis, dar kartą nurodysiu neseniai išėjusią amerikiečių istoriko Timothy Snyder studiją Bloodlands, lietuviškas vertimas Kruvinos žemės, Tyto alba, 2011 (tekstas prieinamas internetu http://www.partizanai.org/failai/pdf/kruvinos-zemes.pdf).
3. Lietuvos rezistencijos šmeižimas, deja, neapsiriboja lietuviškais leidiniais, bet veikia ir anglų kalba užsienyje. Pavyzdžiui, matyt, tos pačios trockistinės jėgos palaiko interneto svetainę Defending History, red. D. Katz, kuriame, deja, bendradarbiauja ir Lietuvos autoriai. Būtent tokios svetainės ir vadina fašistinėmis visas lietuvių pastangas išsaugoti savo tautinį identitetą agresyvaus globalizmo akivaizdoje.
Todėl beprasmiška, o gal net ir nepatartina kovoti su žodžio laisve piktnaudžiaujančiomis pavienių niekšelių lietuvių publikacijomis, nes tuo jiems tik padaroma trokštama (gal ir apmokama už nuopelnus) reklama. Gailiuosi neseniai įsivėlęs į ginčą dėl publikacijų Laisvame laikraštyje, kuris parodo savo tikrąjį veidą, pakreipdamas Lietuvos negerovių kritiką Rytų kaimyno ideologijos linkme. Gaila, kad dori mūsų autoriai to nesupranta ir publikuojasi laikraštyje, kuris paprasčiausiai turi būti ignoruojamas.
Kadangi neseniai vis dėlto įvyko diskusija po mano klaidos ekspertai.lt atsakius į insinuacijas Laisvame laikraštyje (o pastarasis operatyviai persispausdino mano publikaciją), pasiremdamas istoriniais dokumentais naudojuosi proga padėti tašką šioje diskusijoje. Tegu tai bus medžiaga pamąstymams jaunimui, bet ne pagalba reklamuojant tamsias jėgas. Tyčia neminėsiu čia jų atstovų vardais.
Taigi eilinį kartą buvo pakartota Evaldo Balčiūno informacija apie Joną Noreiką, neva vadovavusį žudant žydus Plungėje, Šiauliuose ir Telšiuose. Tuo neįmanoma pasitikėti turint prieš akis sovietinio Kaltinamojo akto formuluotes.
Jono Noreikos kovų kelias prasidėjo Lietuvos kariuomenėje, tęsėsi nacių okupacijos laikais rezistencine kryptimi (už tai pateko į Štuthofą ir po išlaisvinimo ten pat buvo mobilizuotas į sovietų armiją), o po karo vainikavosi aktyvia pogrindine veikla. Po arešto visas šis kelias buvo NKVD kruopščiai ištyrinėtas. Kaltintojai, be abejo, geidė rasti kuo daugiau įkalčių, o žydų žudynės vienas iš to meto populiariausių. Štai kokį kaltinimą 1946 m. balandžio 6 d. J. Noreikai įteikė papulkininkis Mirkinas ir LSSR MGB tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis Rozauskas:
Jonas Noreika, s. Baltraus, gimęs 1910 m., kaltinamas tuo, kad:
- Nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. iki 1943 m. savo noru tarnavo
vokiečių okupantų tarnyboje Šiaulių apskr. viršininko pareigose.
- 1946 m. sausio mėn. kartu su S. Gorodecku
ir O. Lukauskaite-Poškiene Vilniuje įkūrė pogrindžio centrą Lietuvos
tautinę tarybą vadovauti tautiniam pogrindžiui ir surengti Lietuvoje
ginkluotą sukilimą.
- Iki arešto buvo vyriausiasis šios organizacijos
vadovas, parengė numatomos buržuazinės vyriausybės ir vyriausybinių
partijų programas.
Kartu su kitais LTT dalyviais išleido ir persiuntė
partizanams įsakymus, direktyvas, instrukcijas, kviečiančias į kovą
su Sovietų valdžią.
Parašė atsišaukimą į pasaulio tautas, prašydami
užsienio valstybių ginkluoto įsikišimo prieš Sovietų Sąjungą.
1946 m. vasario mėnesį pasiuntė į užsienį ryšininką,
kad jis užmegztų kontaktus tarp LTT ir Vokietijoje, anglų zonoje,
įsikūrusiu antisovietiniu lietuvių emigrantų komitetu.
1946 m. sausio mėnesį Vilniuje įkūrė antisovietinę
jaunimo organizaciją, t.y. padarė nusikaltimus, numatytus pagal
RSFSR BK 58-1a ir 58-11 str.
Vadovaudamasis šiuo kaltinamuoju aktu ir jokių papildomų kaltinimų nepridėdamas, 1946 m. lapkričio 22 d. Vilniuje karinis tribunolas paskelbė J. Noreikai mirties nuosprendį (patvirtino SSSR AT karinė kolegija 1947 m. sausio 8 d.). Sušaudytas 1947 m. vasario 26 d.
Taigi sovietai neapkaltino J. Noreikos nei karo nusikaltimais, nei žydų, nei kitų civilių žudynėmis. Nėra panašių kaltinimų Lietuvos partizanų vadams ir Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus 2011 metaia istoriko Česlovo Laurinavičiaus paruoštoje ir paskelbtoje programoje Lietuva Antrajame pasauliniame kare 20012010 m. ir mokslinių tyrimų rezultatų ataskaitoje. Insinuacijas atmetė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Raginu visus skelbti daugiau sąžiningų tyrinėjimų šia tema, nebepolemizuoti su Lietuvos priešais ir net neturėti didelių iliuzijų dėl jų patraukimo teisminėn atsakomybėn, nes tai tik pakels jų niekšybės vertę, kaip neva persekiojamų už tiesą. Visiems žinomą precedentą jau turime.
Letas Palmaitis
© 2013 XXI amžius
|