Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Paskutinis Žemaičių vyskupas caro metais

Žemaičių vyskupo Gasparo Felicijono Cirtauto 100-osioms mirties metinėms

Regina JONUŠYTĖ

Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas

Vyskupo sesuo Kotryna Cirtautaitė-Kerpienė. Jos sūnus teisininkas Petras kerpė žuvęs nacistų lageryje Štuthofe

Vyskupo brolis Petras Cirtautas, gydytojas Rietave (g. 1856 m.)

Petras Cirtautas (g. 1856 m.) su žmona Elena Sakelyte

Vyskupo sūnėnas Juozapas Jonas Dirgėla (ūkininkas), Tauragės teismų seimelių posėdininkas (1866–1952), kun. P. Dirgėlos brolis

Kun. Petras Dirgėla (1865–1941)

Vyskupo Gasparo Felicijono Cirtauto motinos pusseserė Kotryna Skomantaitė-Uselienė, kalbininko Zenono Uselio (Uoselio) motina (g. 1888 m., užauginusi 11 vaikų, 2 iš jų baigė VDU prieškaryje)

Žemaičių vyskupo apsilankymas Liepojoje 1912 metais. Šalia – prelatas Juozas Skvireckas

Vyskupo Gasparo Felicijono Cirtauto giminės prie Kauno Arkikatedros-Bazilikos 2003 metais. Kairėje – prelatas prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas

Didžiausias tų žemaičių – Motiejus Kazimieras Valančius yra pasakęs: „Norėčiau ir numiręs būti jums naudingas...“ (Iš Motiejaus Valančiaus Testamentinės gromatos. Valančius. Pastabos pačiam sau, 1929).

Žemaičių vyskupija, kaip gerai žino bažnyčios istorikai (daugiausia skaičiau dr. Aldonos Vasiliauskienės mokslinių publikacijų), reiškė įkurtąją Varniuose (1421 09 11, popiežius Martynas patvirtino ją) ir savarankišką vyskupiją. Nuo 1795 metų, po III Lenkijos–Lietuvos valstybės padalinimo, ji apėmė beveik visą Lietuvą, vadinama „Kauno gubernija“ iki pat 1917 metų. Po 1863 metų sukilimo Rusijos caro valdžios kontrolės patogumui ji buvo perkelta į Kauną ir vadinama Žemaičių–Telšių arba Žemaičių–Kauno vyskupija (net Kauno kunigų seminarija pradžioje vadinta Žemaičių–Kauno. Prieš Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus, taigi ir priešpaskutiniojo žemaičių vyskupo G. F. Cirtauto, po jo Pr. Karevičiaus laikus Žemaičių vyskupija buvo labai padidinta: jai priskirtos dar 94 parapijos, esančios Kuršo (dalis Latvijoje), Obelių, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Zarasų, Žiemgalių (dalis Baltarusijoje) teritorijose).

Žemaičių vyskupas – pagrindinis Lietuvos vyskupas. Faktiškai jo pareigos ir atitiko arkivyskupo titulą. Bet, kadangi aukštesnioji bažnytinė instancija buvo Mogiliovo arkivyskupija, jai priklausė Kauno–Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos ir kelios kitos (tik Mogiliovo valdžia, kaip man „pasufleravo“ Lietuvos bažnyčių istorikas Kazys Misius, buvo daugiausia formali iki pat 1926 metų, kol buvo įkurta Kauno ir Vilniaus bažnytinės provincijos su vadovais arkivyskupais).

Praėjo šimtmetis nuo tos dienos (vyskupas mirė 1913 m. rugsėjo 4 (17) d.), kai Kauno visuomenė pačių šilčiausių šventų jausmų vedama pagerbė traukiniu iš Vokietijos parvežtą operuoto, bet, deja, mirusio a. a. Gasparo Cirtauto kūną, ir masiškai dalyvavo laidotuvėse. Bėgo ir slinko dešimtmečiai... Mes, Vyskupo giminės, pastarąjį dešimtmetį kasmet jo mirimo dieną rinkdavomės šv. Mišių, kurias specialiai aukodavo prelatas prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas, Tuo metu Gasparo Cirtauto mirties 90-mečiui jo brolio gydytojo Petro (Rietavo krašto šviesuolio) vaikaitis kompozitorius prof. Vytautas Barkauskas dedikavo muzikinį kūrinį chorui ir vargonams „Agnus Dei“. Šiek tiek anksčiau Vyskupo Cirtauto gimimo 150-mečiui Kauno arkikatedros bazilikos administracijos buvo suorganizuotas stambaus masto paminėjimas, kuriame gausiai dalyvavo kauniečiai. Ta proga vyskupas tėviškės parapijoje buvo pagerbtas, pasimelsta už jį. Padumblyje, senojo sodybos kryžiaus vietoje, vyskupo brolio Mykolo Cirtauto vaikaičio Valentino Gasparo Cirtauto rūpesčiu buvo pastatytas ąžuolinis kryžius, kurį pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Apie tai „Šeimoje“ (1991 m. Nr. 10) rašė Vyskupo brolio Petro vaikaitė Dalia Montvilienė.

Per visą praėjusį nepriklausomybės laikotarpį buvome rašę straipsniukų, pasirinkę gausios medžiagos iš Vyskupo amžininkų: kun. Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto, kun. Juozo Tumo-Vaižganto ir kitų aprašymų bei prisiminimų („Vyskupas G. F. Cirtautas 1841–1913“. Lankstinukas. Sudarė Valentinas Gasparas Cirtautas, inicijavus bei pasirūpinus prelatui Vytautui Steponui Vaičiūnui. 2003, „Atmintis“. Spaustuvė „Morkūnas ir Ko“; R. Jonušytė. „Vyskupas Gasparas Cirtautas“. „Mokslo Lietuva“. 1991; R. Jonušytė. „Veikė kaip vyskupas Valančius“. „Blaivioji Lietuva“. 1991; R. Jonušytė. „Tokius gerbia ir priešai“. „XXI amžius“. Nr. 73, 2003 09 24, p. 10; J. Tumas. „A. a. Vyskupo Gasparo meilumas ir gerumas. Iš atsiminimų“. „Viltis“. 1913 rugsėjo 11/24, nr. 106, p. 2–3; Kun. A. Dambrauskas-Jakštas. „Gasparo Cirtauto paminėjimui“. „Draugija“. Nr. 81. T.21. Kaunas 1913).

Noriu pasiūlyti iš XXI amžiaus pozicijų pažvelgti bei pamąstyti apie vyskupo Gasparo F. Cirtauto veiklą ano meto aplinkybių, žmonių bei įvykių fone.

Gasparo tėviškės parapija – Veiviržėnai. Kaip minima archyviniuose dokumentuose, miestelis čia įsikūręs 1641 metais, bažnyčia buvo pastatyta 1639 metais. Pusantro šimto metų buvusią Rietavo bažnyčios filiją, pasirūpinus Rietavo kunigaikščiams Oginskiams, 1795 m. liepos 23 d. žemaičių Vyskupas Steponas Giedraitis pašventino kaip savarankišką parapiją. Tikriausiai tai ir buvo svarbiausiųjų (ne bažnyčios patrono Mateušo, o Marijos Magdalenos) atlaidų po liepos 21 dienos priežastis. Į tuos atlaidus būtinai stengėsi atvažiuoti visi kraštiečių iš viso pasaulio.

Vyskupas Gasparas vėliau pasakys, kad tai – bažnyčia, kurioje jis priėmė visus keturis šventus sakramentus. Miestelis už 7 km nuo Padumblio sodžiaus priklausė Rietavo valsčiui (iki 1870 m.), vėliau buvo atskiras ir priklausė Raseinių apskričiai (iki 1917 m.), o dar vėliau – Kretingos, paskui – Klaipėdos apskričiai, vėliausiai – Klaipėdos rajonui.

Padumblio kaimas, kaip Aisėnų kaimo užusienis (łseinis) – Valakų žemės reformos laikų terminas. Padumblis prie rėžiuotų žemių nepriėjo. Matyti, kad natūraliai taip buvo: čia Dumblės upeliukas, miškas, gal kelias ribojo tą plotą, kuriame gyveno trys ūkininkai. Istorikai nurodo, kad tai daugiausia ir buvusi smulkiųjų ir vidutinių bajorų dalis, arba jie buvo miškininkai – eiguliai. Tą apibrėžimą (visi čia tarpusavyje giminės), jų žemės – atitinka. Visi jie turėjo apie 80 ha žemės, vėliau „valstybei pridėjus“ miško margų, sakydavo, kad išėjo po šiek tiek daugiau kaip 90 ha. Tie ūkininkai: Gasparas Cirtautas, būsimojo kunigo tėvas, buvo miškininkas eigulys; Dirgėla Juozapas (mano senelio tėvas), kuris buvo vedęs kunigo vyskupo vyriausiąją seserį Marijoną Cirtautaitę, gyveno smulkaus bajoro Tauroševičiaus (seniau vadintas Taurozu) ūkyje, nes jo tėvas (gal Jonas?) buvo „atėjęs už Tauroševičiūtės“; trečias ūkis buvęs Srėbaliaus, kuriame vėliau gyveno Srėbalienės brolio duktė, ištekėjusi už Ruškio Jono.

Gasparas gimė 1841 m. birželio 9 d. senuoju kalendoriumi (arba birželio 21 d.) Padumblyje. Motina – Marcijona Skomantaitė, o jos senelė Skomantienė buvo Varnelytė ar Varnelavičiūtė (Veiviržėnų bažnyčios metrikų knygos). Giminystė su Žemaičių kunigaikščiu Skomantu – spėjama. Apsiriko Dalia Montvilienė – vyskupo Gasparo Felicijono Cirtauto brolio vaikaitė – nurašydama nuo akmeninio kryžiaus ir nežinodama< kaip buvo iš tikrųjų. Užrašą „...Marcijona iš Skomantų“ suprato, kad iš Skomantų kaimo, o iš tikrųjų (kaip mūsų krašte buvo rašoma) reiškia, kad iš Skomantų giminės, kad yra Skomantaitė. Gasparo ir Marijonos šeimoje augo 10 vaikų ir dar 2 buvo mirę. Nors tėvai buvo pasiturintys, bet du sūnus – Gasparą ir vėliau gydytoją (rietaviškį Petrą) – į mokslą išleido Rietavo kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis. Yra vyskupo brolio Mykolo vaikaitės Anicetos Ruškienės tos šeimos istorijos pluoštelis, kaip už kažką M. K. Oginskis buvęs Mykolui Cirtautui dėkingas.

Pėžaičiai yra už 1 ar 1,5 km (tik tas kaimas yra išlikęs) nuo tarpvalstybinės sienos, kur buvo siaubą keliantys „rubežiaus“ nuorodų užrašai, kad čia esanti „Rusijos imperija“. O kitapus „kaizerinė Vokietija“. Tik žmonės čia nebuvo nei rusai, nei vokiečiai. Rusijos caro laikais čia buvo pasienio apsaugos postas, vadinamas „kardūnas“, ir muitinė. Be pasienio apsaugos postų, kaip man yra pasakojęs iš Ruigių kaimo kilęs gargždiškis, buvęs didelis vietinės istorijos žinovas Jonas Labokas, buvo dar 3 užkardos ligi pat Endriejavo pro Veiviržėnus (daugiau negu 20 km). Dar, jo pasakojimu, nuo seno buvo „Veiviržėnų miesto ganyklos, pro Paganyklį, Medsėdžių ganyklos, Uoselių ganyklos, Ežaičių ganyklos – viena lyguma, iki pat Gargždų kaip atskyrimas, kaip išdegintas plotas nuo Klaipėdos krašto“ (beje, giminystė Cirtautų jam irgi „priėjusi“ pagal Lelėnų ar Šlepštikų Lapaitę (o gal Lopaitę?).

Beje, žmonės čia – žemaičiai ir prūsai ar būrai (anapus sienos, bet patys save jie turbūt labiau lietuvininkais vadino), priešingai kai kurių „tėviškėnų“ manymui, kad žmonės čia jokių ryšių neturėjo, mano brolis Eugenijus prisiminė žemaičio pasisveikinimą – palinkėjimą – prūsiškai, jei ateinama sėdant valgyti: „Žegnśo Dėivalis...“ Veiviržėniškiai (tai gal ne miestelėnai) su Klaipėdos kraštiečiais netgi susituokdavo. Mamos pasakojimu, vieno Ruigių ar Stirbių kaimo ūkininko žmona buvo „būrikė“. O tas ėjimas į Prūsus dirbti samdiniais! Buvo straipsniukas laikraštyje (gal po Pirmojo pasaulinio karo), agituojantis, kad jauni žmonės neitų į Prūsus uždarbiauti, o geriau į Veiviržėniškius, ir pasakyta – „nei tikėjime atšalsit“. Man yra žinoma bent 2 mergaitės iš 2 ūkių, kur žemė buvo po 40 ha, kad neskaldytų ūkio, o išsaugotų broliui, ėjo „tarnauti“ į Prūsus.

Gasparo tėvai, giminės, veiviržėniškiai buvo labai teisingi, religingi, visuomet sekmadienį švęsdavo. Labai rimtai jie žiūrėjo į vaikų ugdymą, mokė juos mylėti Dievą ir Tėvynę. Žmonės padėjo vieni kitiems išmyti vaikus amato, o gabius ir labai norinčius mokytis jaunuolius ir į aukštąjį mokslą leisdavo – į kunigus ir ne tik. Buvo baigusių teisės mokslą, mediciną, muziką. Daug svarbių dalykų išsisprendė to Žemaitijos krašto ir visos Lietuvos naudai tarpininkaujant Rietavo kunigaikščiams Oginskiams. Tai ir Rietavo žemės ūkio mokykla, privati Irenėjaus Oginskio įkurta 1858 metais, rengianti ūkininkus, kuri buvo viena iš pirmųjų visoje tuometinėje Rusijoje (po 1863 metų sukilimo buvo uždaryta). Ji svarbi ir tuo, kad buvo ir pati pirmoji Lietuvoje žemės ūkio mokslo įstaiga, nes ten dirbo Laurynas Ivinskis – jau garsus ano meto mokslininkas-botanikas. Taip įvertino nespėjęs užbaigti parašyti knygos apie pradines Lietuvos žemės ūkio mokslo įstaigas profesorius Antanas Stancevičius. Jis sakė, kad „svarbu ir viena asmenybė – vienas tyrėjas“. O Rietavo vargonininkų mokykla davė Žemaitijos kraštui ir visai Lietuvai labai gero lygio muzikinę kultūrą bažnyčiose, nes vargonininkai vadovaudavo chorams, skambindavo varpais. Beje, pripažįstama, kad Rietavas išugdė M. K. Čiurlionį.

Gasparo Cirtauto gyvenimo ir veiklos datos

Gimė 1841 06 09 (21); 1853–1855 metais mokėsi Raseinių apskrities mokykloje; 1858–1862 metais – Šiaulių gimnazijoje (baigė sidabro medaliu); 1862-aisiais įstojo į Varnių kunigų seminariją, dar ten mokėsi ir perkėlus ją į Kauną; 1864–1868 metais siųstas Žemaičių vyskupo Leonardo Paliulionio studijavo Petrapilio katalikų dvasinėje akademijoje (perkeltoje iš Vilniaus su visa jos biblioteka). Petrapilyje ji vadinosi Peterburgo imperatoriškoji katalikų dvasinė seminarija. Ją baigė teologijos magistro laipsniu. 1868–1877 metais Žemaičių kunigų seminarijoje (Kaune) dėstė lotynų kalbą, Šventąjį Raštą ir dogminę teologiją; 1877–1888 metais – profesorius Petrapilio dvasinėje akademijoje; 1883 metais suteiktas Žemaičių kapitulos kanauninko vardas, o 1885-aisiais – prelato vardas; 1888–1897 metais – kunigų seminarijos rektorius (pradėdamas eiti šias pareigas jau turėjo 20 metų profesoriaus stažą: 9 metų Kaune ir 11 metų Petrapilyje). 1897 metais Petrapilyje įšventintas vyskupu (tituliarinis Kastorijos vyskupas) ir paskirtas Žemaičių pavyskupiu; šias pareigas ėjo iki1908 metų; 1908 metais Žemaičių Vyskupijos kapitulos išrinktas Žemaičių vyskupijos valdytoju; 1910 m. balandžio 7 d. popiežiaus Pijaus X paskirtas dieceziniu Žemaičių vyskupu; 1913 m. rugsėjo 4 d. Berlyne po sudėtingos kepenų akmenligės operacijos mirė. Palaidotas Kauno Arkikatedros-Bazilikos kriptoje.

Gasparas Cirtautas – pedagogas. Darbo metodai

Jau nuo pat 1863–1864 metų sukilimo, kai buvo uždarytos lietuviškos parapijų mokyklėlės, Vyskupas (M. Valančius pirmasis, toliau taip ir knygnešystės pradžioje) ragino kunigus slapta organizuoti vaikų mokymą lietuviškai, surenkant iš tėvų daraktoriams užmokestį, ar patiems mokyti. Tuo darbu prasidėjo didelė dvasininkų atsakomybė, kuri toliau „išėjo“ į visuomenės švietimą per kunigus. Turbūt dar ir per Pirmąjį pasaulinį karą vaikai buvo taip privačiai mokomi. Yra fotonuotraukėlė, – Padumblyje pas Mykolą Cirtautą kambaryje 30 vaikų susodinta prie stalų, mokytojo nematyti. Matyti, kad tai apie 1916 metus, nes ten ir Dirgėlų vaikai.

Kun. J. Tumas-Vaižgantas savo prisiminimuose iš dvasinės seminarijos Kaune prisimena rektoriaus Cirtauto pedagoginius gabumus, sako kad jis „vien savo išvaizda traukė žmones į save, ir sako, kad ypač jaunuomenę“. Jo vadovavimo metodai buvę labai paprasti, labai įtikinami, ne tiek formaliai, kiek asmeniniu pavyzdžiu auklėti. Kaip lektorius jis „vartodavo paprastus, aiškius išsireiškimus (...), jam rūpėjo pasakyti tik tiek, kiek reikia, ir taip, kad dalykas būtų suprastas.

Tikslus, smalsus, ieškantis – taip apibūdinamas mokslininkas – kūrėjas. Kaip bekeista, bet tai taikoma ir pedagogui, kaip asmenybės kūrėjui. Tokiu būdu tai galima pritaikyti ir dėstytojui – kaip anuomet vadinta – profesoriui Gasparui Cirtautui, apie tris dešimtmečius dirbusiam tą darbą. O trečdalį to laiko ir užsienio didmiestyje – St. Peterburge – senosios geros kultūros mieste, ir ten turbūt daugybės tautiečių, ypač besimokančių draugijoje. Tai, kas A. Dambrausko rašyta apie G. Cirtauto paskaitas, – tas pats, ką ir mokydamasis tame mieste aspirantūroje neakivaizdžiai (augalininkystės-genetikos specialybės) girdėjau akademikų pamokymą, kad ką nors aiškinant: „pasakyti tai, kas būtina, – bet pakankamai“. Dar norėjau apie gal mažiau susietą: esu užėjusi Puškino mieste (prie St. Peterburgo) į rusų dailininko Čistiakovo muziejų-butą, žiūriu stebėtinai mažai paveikslų, didesnysis ant molberto – nebaigtas. Ir gidas pasakė, kad tiktai jis mažai spėjo savo darbų..., o jis išugdė tą, tą, tą... – jis davė pasauliui Repiną.

Jakšto žodžiais G. F. Cirtautas (...) dirbo kiekvieną sau pavestą darbą be liguisto paskubino, taip paprasto šioje elektros ir garo gadynėje (...), jis nemėgo blizgėti, kitus stebinti ir žavėti. Apie G. F. Cirtauto darbą vėliau, kaip pavyskupio ir vyskupo, A. Dambrauskas sako, kad anuomet buvo „neapsakomas vyskupijos valdymo sunkumas: Žemaičių vyskupijoje buvo 360 bažnyčių, 600 kunigų kokia pusė tūkstančio mokyklų, šalia to neišvengiamas susirašinėjimas su visokiomis valdžios įstaigomis“.

Vyskupo G. F. Cirtauto savybės rodo jį buvus mokslininko prigimties: „kiekvieną dalyką stengdavos pats ištirti, ilgai galvodavo, melsdavos, o paskui spręsdavo; nusprendęs nebeatsitraukdavo nuo savo nuomonės“.Turėjęs „stebėtinus omenės gabumus“. Rašo, jį buvus nepaprastai teisingą, tačiau neieškojus svieto garbės – atsisakęs doktorizuotis, esą „kam tuščias titulas“. Kun. Mykolas Vaitkus vėliau, lygindamas prelatą Juozą Skvirecką, Šventojo Rašto vertėją, su vyskupu G. Cirtautu rašė, kad jis buvo gerokai panašus į vyskupą: nenorėjo, kad apie jį būtų viešai kalbama ar laikraščiuose rašoma, mėgo likti nežinomas kaip ir Cirtautas.

Be pedagoginių gabumų buvo pastebėti ir diplomatiniai Gasparo Cirtauto gabumai. Šalia visiško teisingumo jie labai praversdavo politikoje.

Vėliau, ypač dirbdamas Žemaičių vyskupijos pavyskupiu ir Žemaičių vyskupu Gasparas Cirtautas turėjo progos panaudoti ir tą kitą Dievo dovaną – diplomatinius gabumus, kurių reikėjo to lietuvybės judėjimo, lyg sąjūdžio, palaikymui ir rėmimui, kuris būtent XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje (silpnėjant Rusijos valstybės galiai, artėjant Pirmajam pasauliniam karui) konkrečiau ėmė reikštis.

Visoje savo gyvenimo veikloje Gasparas Cirtautas, dirbdamas profesoriumi Kauno ir St. Peterburgo aukštosiose mokyklose ar Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, o vėliau Žemaičių vyskupijos pavyskupiu ir vyskupu buvo labai teisingas. Tikrai tautiniuose klausimuose jis buvo visiškai bešališkas. Sakė jog svarbu, kad žmonės melstųsi, o nesvarbu, kokia kalba melsis. Tiktai vėliau, kai pamatė, jog lietuvių kalbą norima išstumti iš bažnyčių, stojo teisybės pusėn, bet niekada nenusileido iki rietenų ir žmonėms priminęs, kad jis yra vyskupas ne tik lietuvių, bet ir kitaip kalbančiųjų. Kadangi tuo laiku buvo įsivyravusi lenkų kalba, o jis nuo pat pradžių mokyklose buvo mokytas lenkų kalba, todėl kalbėjo lenkiškai (tėvai lenkiškai nekalbėjo gal ir visai nemokėjo, bent mama).

Jis kalbėjo studentams, kad Dievo leista pasaulyje daug kalbų, ir negali jos viena kitos skriausti. Be to, jis, Gasparas Cirtautas, kategoriškai buvo nusistatęs prieš vaikų mokymą kita nei tėvų kalba – sakė, kad „vaikuose negalima užmušti lietuvybės“. Kalbėdamas apie lietuvybės problemas yra sakęs, kaip perteikia A. Dambrauskas, kad „susyk visko nepadarysi“. Ar tai čia prieštaravimas tarp „lenkiškos“ ir „lietuviškos nuostatos“, kai dabar vieni kitų pavyzdžiu rašantieji teigia vyskupą G. Cirtautą buvus prolenkiškų nuostatų? Psichologiją „suprantantys“ žmonės gal čia įžiūrėtų ir charizmą. Bet, tikrai toje pačioje giminėje randu kažkokių neaiškių gal „paveldėtų“ dalykų. Štai profesoriaus vyskupo G. Cirtauto sūnėnas, kun. Petras Dirgėla (1865–1940) – Pabaisko klebonas, dėdės išmokytas kunigu, po 50 metų mirimo sukakties buvo „apkalbėtas“ Ukmergės laikraštyje „sulenkinęs“ tą Pabaisko parapiją. O kai tų mirimo metinių proga buvome nuvykę keli giminės, klebonas kun. Petras Tavoraitis surado dokumentų. Yra buvusi vyskupo vizitacija apie darbo pradžios metus ir apie klebono P. Dirgėlos priešmirtinį laiką. Pasirodo, kad lygiai tiek pat Pabaisko parapijoje – apie 30 proc. lenkų kilmės parapijiečių. Dar, sakyčiau, gal ta lenkų kalba ir diplomatijai.

Reikia tik pasidomėti, kokių užmačių turėjo pravoslavų cerkvė anuomet veikusi labai glaudžiai su caro valdžia. Nematoma, bet svarbi vyskupo Cirtauto veikla padėjo palaikyti Lietuvos katalikų bažnyčios pamatus.

Kaip dabar baigiamoje išleisti enciklopedijoje (Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vilnius, 2003, p. 143) straipsniuko apie G. Cirtautą autorius (aišku, kad taisytinas) kun. A. Dambrauskas rašė, kad labai neteisinga yra vyskupo G. Cirtauto charakteristika užsienio enciklopedijose. Pasak kun. A. Dambrausko, vyskupas Gasparas tą lietuvių tautinį judėjimą kaip įmanydamas rėmė, padėjo knygnešystei. Daug reikšmės turėjo įsikūrusios draugijos: Šv. Kazimiero, „Saulė“, „Blaivybė“, Šv. Juozapo, kuriomis jis ypatingai rūpinosi, netgi, kaip yra užrašęs jo tėviškėnas kun. Macijauskas, mirties patale.

Vyskupo G. Cirtauto parama knygnešystei. Auklėtinis – kun. Juozas Tumas ir kiti

Savo tautos ateitį G. Cirtautas suvokė kaip visuomenės išsimokslinimą ir blaivybės reikšmės suvokimą. Jis labai siekė, kad kunigai turėtų aukštąjį išsilavinimą, sakė, kad „geriau turėti diecezijoj nors ir mažiau, bet aukštesnio mokslo kunigų“, besimokančius šelpė.

Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas kaip ir vyskupas G. Cirtautas dirbo visu savo protu ir visomis jėgomis. Ir, turbūt galima pasakyti, kad tie auklėtiniai atspindi vyskupo mokymą, jeigu jis „savo pavyzdžiu“ (tai mini kun. A. Dambrauskas-Jakštas) auklėjo bei augino asmenybes. Juk ir ta konkreti, galima pavadinti, „be žodžių pamokėlė“, kad ir teisinantis nepasakyti priešininkams visos teisybės (tuomet, kai J. Tumas atėjo pas rektorių Gasparą Cirtautą, parašęs pasiaiškinimą caro valdininkams už lietuvišką veiklą taip nuoširdžiai, kad rektorius net išsigando – „iš to gali sudaryti dar ne vieną baudžiamąją bylą“). Ne be reikalo vėliau kuliškiai sakydavę: „Gudrus, oi gudrus mūsų kunigėlis“. Jis ir nuo tikrintojų bute išsisuka, ir važinėdamas, platindamas knygas su knygnešiu Grigždžiu (ar tyčia knygoje apkeista raidė) išsisuka – paskambina varpeliu – supraskit, važiuoja pas ligonį su Švenčiausiuoju (Juozas Kundrotas „Knygnešių šventa gadynė“. Kaunas, „Varpas“, 1990). Rokas Girgždis – mano senelės Barbšytės iš Girininkų kaimo prie Vėžaičių (Dirgėlienės Padumbly) pusbrolis iš Gargždų „parubežio“. Pasak K. Misiaus, jam buvo iškelta baudžiamoji byla. To R. Girgždžio ir Barbšytės-Dirgėlienės pusbrolis kunigas Petras Gudauskas irgi Gargždų istorikams buvo „nusimetęs“, nes jis buvo išvykęs, vengdamas persekiojimo ir Kanadoje dirbo Gudaičio pavarde. Palaidotas ten – Tamaqua.

Tik šiek tiek giliau įsiraususi į istorinę literatūrą sužinojau, kad tas, jeigu sakoma unikalus knygnešystės fenomenas – caro valdžios uždraustos lietuviškos spaudos (ir visos lietuviškais rašmenimis) platinimo darbas – buvo „raginamas“ vyskupo, o „atsakomas“ kunigų. Todėl labai gerbtinas „duetas“ – kunigas ir knygnešys. Atrodo Žemaičiuose, t. y. Žemaitijoje, tas darbas vyko taip pat intensyviai kaip ir Suvalkijoje. Žemaičiai – ypač čia Paprūsio Žemaitijos krašto žmonės – prireikus priešintis buvo vieningi, sugebėdavo laikyti paslaptis taip, kad per amžius jų niekas nesužinos. Vyskupas G. Cirtautas, atrodo, tuo neatsiliko. Didžiausias jo indėlis į knygnešystę gal buvo tais metais, kai jis dirbo Žemaičių pavyskupiu, o daug ką sprendė pats... Taigi, ir paskyrimo Žemaičių vyskupu bei Ingreso į Žemaičių katedrą proga, popiežius Pijus X minėjo, kad jis dirbo ir už Žemaičių vyskupą.

Įdomu, kad tarp žinomų trisdešimties iš Veiviržėnų kilusių kunigų dauguma buvo G. Cirtauto giminės. Knygnešystės paramai labai svarbūs buvo kontaktai su visais Veiviržėnų kunigais. Jie tėviškės parapijai atrodo buvo Gasparo ir „parinkti“. Buvo ir žinoma, kad jis turi tokį sugebėjimą parinkti parapijoms kunigus. Atrodytų, kad tai koks nors psichologinis suderinamumas ar kas nors panašaus. Iš tikrųjų tai buvo strategija švietėjiškai veiklai, ypač knygų platinimo tikslams labiau tinkamų kunigų paieška, ypač Paprūsio Žemaitijai, ir gelbėjimas įkliuvus caro valdžios statytiniams. Taip buvo mėginta išgelbėti nuostabiai veiklų kunigą Kazimierą Šleivį, Ukmergėje „įsivėlusį“ į mokinių lietuviškos veiklos bylą, 1899 metais nuteistą dvejiems metams išvykti už vyskupijos (taigi ir už gubernijos) ribų. Deja, nors ir perkeltas į Veiviržėnus kun. K. Šleivys 1902 metais buvo išaiškintas, susektas ir atliko bausmę Charkove. Nuo 1901 metų į Ukmergę, matyt, „kompensacijai“ vietoj kun. K. Šleivio buvo perkeltas iš Plungės rajono vyskupo sūnėnas, jo išleistas į kunigus – Petras Dirgėla (paskui ten ir liko, kol gyveno). Svarbu vėlgi, kad vietinis, gimęs Veiviržėnų parapijos Kiaulakių kaime kun. Pranciškus Turauskas, nepaprastai aktyvus ir atsidavęs tautos reikalams, rašytojas publicistas (yra įtrauktas į Lietuvos rašytojų sąvadą) vienas parinktųjų ar išrinktųjų Lietuvių suvažiavimo 1917 metais rengimo komisijos narių. Jis kaip ir jo pusbrolis diplomatas Edvardas Turauskas buvo tikras knygnešių bei knygų platintojų globėjas, net saugotojas (buvo atvejis, kai kun. Pranciškus atlėkė dviračiu į Rudgalvius 10 km pranešti, kad rytojaus dieną bus krata). Ta neišpasakytai nuoširdi asmenybė irgi negalėjo pabūti (nesaugu buvo) tame parubežy. Irgi, atrodo, jog tai buvo vėl vyskupo G. Cirtauto manevras. Kun. Pr. Turauskas buvo iškeltas į kitą tos pačios vyskupystės ir tos pačios gubernijos vietą – Elerną (Žiemgalių krašte, Baltarusijoje). Iš ten rašė laiškelius savo draugui Juozeliui – kun. Juozui Tumui-Vaižgantui. Sakė, kad čia nors ir paskurs, bet turėdamas daugiau laisvo laiko susikaups medžiagos, žinių bagažą rašymui. Skaičiau kadaise tuos laiškus VVU rankraščių skyriaus salėje šaltą žiemos dieną ir ne visai suprantamai sau „nesusiturimai“ verkiau... Vėliau tas kunigas apsikrėtęs nuo ligonio šiltine jaunas mirė, o tų kunigų vadovas Veiviržėnų parapijos klebonas kun. Boleslovas Tamulevičius buvo labai reikšminga, veikli ir įtakinga asmenybė, palaikiusi draugiškus ryšius ir su Rietavo kunigaikščiais Oginskiais. Dar vienas vietinis kunigas buvo Stanislovas Tauroševičius, vyskupo G. Cirtauto sesers Marijonos Dirgėlienės vyro giminaitis, gimęs 1822 metais ir į Kunigų seminariją įstojęs 1843 metais. Tiktai Gargždų istorikai jo „nebesurandą“. Man yra pasitaikę, prabėgomis jį „pamatyti“, kai skaitant bibliotekoje, kažkaip akis „užkliuvo“ už literatūros šaltinio, kad, berods 1889 metais, dalyvavęs Dvarininkų deputatų suvažiavime kartu su Petru Cirtautu (Rietavo gydytoju). Progai pasitaikius, reikės susirasti, nes realu sužinoti, kam jie atstovavo. O jis galėjo netrukus ir numirti, ir galėjo būti palaidotas net Veiviržėnų, kaip savo gimtosios parapijos (o ten mįslių netrūksta), kapinėse. Be to, į Endriejavą – kaimyninę Veiviržėnams parapiją – buvo atkeltas irgi labai protingas, labai gerbiamas ir kaimynų veiviržėniškių parapijiečių kun. Kazimieras Žagrakalis, išdirbęs ten klebonu iki gyvenimo pabaigos. Vyskupas G. Cirtautas toje bažnyčioje 1902 metais įšventino kunigu savo giminaitį, kilusį iš Antkopčio kaimo, Joną Kalvaitį, o jaunas Endriejavo kunigas Juozapas Bikinas (čia dirbęs 1898–1902 metais) buvo tikrai pasišventęs knygnešių pagalbininkas – jis irgi publicistas.

Gasparo kūrybiškumas

Daugelis vyskupo Gasparo būdo bruožų rodo jį buvus kūrybinga, ieškančia asmenybe. Nors pasiūlytas „doktorizuotis“ (t.y. ginti disertaciją daktaro moksliniam laipsniui įgyti), atsisakė, bet visuomet buvo ieškanti asmenybė. Ieškojimą turbūt reikia suprasti kaip Evangelijos pamokymą: „Ieškokite Dangaus karalystės ir jo teisybės, o visa kita gausite“. Taip manau, kad kiekviename daugiau ar mažiau praktiniame darbe reikia stengtis ieškoti teorijos ir teisybės, kad per tai būtų pasiekta geresnių praktinių rezultatų. Taigi ieškojimas, moksliškumas lyg ir panašūs, kartais net tapatūs dalykai. O šventumas?

Rašytojas kun. Mykolas Vaitkus yra pavadinęs vyskupą Gasparą šventu („Aidai“. Mėnesinis kultūros žurnalas. 1958 m. rugsėjo mėn.). Tik ar jis pavadino, ar žinojo taip vadinant? Mano trečios eilės pusbrolis dr. Valentinas Cirtautas surado tuos Mykolo Vaitkaus raštus ir man tą straipsniuką pasiūlė. Rašytojas M. Vaitkus sako: „Rudeniop mirė šventasis vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas...“ ir kitame žurnale vėl šventu mini kun. Gasparą. Rašytojas Mykolas Vaitkus rašo, kaip anuomet Kuliuose pas Vaižgantą rinkosi ne tik kunigai, bet ir būrelis žymių žmonių – Lietuvos patriotų. Natūralu, sakyčiau, kad tas kunigas-rašytojas teisingą, nė kiek nesavanaudišką, labai nuoširdžią asmenybę ir tikrai atitinkančią ieškotojo, tyrėjo sąvoką pavadino šventa. Gal apie 1980 metus užsienio mokslininkas geriausiame Sovietų sąjungos centriniame laikraštyje „Literaturnaja gazieta“ savo publikacijoje susiejo mokslininko ir vaiko sąvoką. O vėliau rusų mokslininkas su šypsenėle pažiūrėjęs į tai ir sakęs, kad „užsienio mokslininkai – vaikai“. Čia su tuo konkrečiu vyskupo G. Cirtauto šventumo įvardijimu gali būti įvairių aiškinimų bei prasmių. Tiktai patikrinau Gintaro Beresnevičiaus, tyrinėjančio lietuvių religiją ir mitologiją, knygoje, kad lietuvių kalboje žodis „šventas“ neigiamos prasmės neturi.

Žemaičių vyskupo G. F. Cirtauto mirčiai paskelbti buvęs Šv. Kazimiero draugijos nekrologas ir maldelė, pasimelsti... O jeigu jie – a. a. Žemaičių vyskupai sako (pagal M. Valančių), kad nori mums būti naudingi, norėtume ir jų prašyti pasimelsti, bet už ką? Ar kad Lietuvos ir nebebūtų (?), esu girdėjusi taip sakant, „kad neatrodytume, kaip kokie aborigenai“ (t.y. vietiniai senbuviai). O yra tokių, kurie, esu girdėjusi, sako: „Afrikoje žiūrėjau tai, ką galima pamatyti tik Afrikoje“. Asmeniškai aš balsuočiau už tai, kad atvykę intelektualiausi turistai Lietuvoje dar rastų tai, ką galima pamatyti tik Lietuvoje.

© 2013 „XXI amžius“