Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Tapęs laisvės kovų legenda

Paskutinio žuvusio partizano, Lietuvos kariuomenės karo lakūno Kosto Liuberskio-Žvainio 100-osioms gimimo metinėms

Vilmantas Krikštaponis

(Tęsinys. Pradžia nr. 33, 36)

Apie partizanams spendžiamas pinkles ir jų rezultatus saugumiečių dokumentuose nepavyko nieko rasti, tačiau žinoma, kad jiems per laisvės kovotojų rėmėją suvesti agentų-smogikų grupę su partizanais taip ir nepavyko, nes pastarieji, supratę, kuo tai gali baigtis, į jiems rengiamas pinkles nepakliuvo. Nėra išlikusios informacijos ir apie A. Rudnicko-Žirnio tolimesnį likimą. Jo netrukus nebeliko minėtoje laisvės kovotojų grupėje. Partizanams vis sunkiau buvo kovoti ginkluotą kovą prieš okupantus ir jų parankinius. Tad jie apsiribojo tik laikraštėlio leidimu. Prie K. Liuberskio-Žvainio ir St. Erstikio-Paparčio-Patašono prisijungė 1954 metais partizanauti išėjęs J. Adomaitis-Erdvilas. Ši trijulė tęsė laikraštėlio rengimą ir leidimą.

Paskutinis Žemaičių vyskupas caro metais

Žemaičių vyskupo Gasparo Felicijono Cirtauto 100-osioms mirties metinėms

Regina JONUŠYTĖ

Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas

Didžiausias tų žemaičių – Motiejus Kazimieras Valančius yra pasakęs: „Norėčiau ir numiręs būti jums naudingas...“ (Iš Motiejaus Valančiaus Testamentinės gromatos. Valančius. Pastabos pačiam sau, 1929).

Žemaičių vyskupija, kaip gerai žino bažnyčios istorikai (daugiausia skaičiau dr. Aldonos Vasiliauskienės mokslinių publikacijų), reiškė įkurtąją Varniuose (1421 09 11, popiežius Martynas patvirtino ją) ir savarankišką vyskupiją. Nuo 1795 metų, po III Lenkijos–Lietuvos valstybės padalinimo, ji apėmė beveik visą Lietuvą, vadinama „Kauno gubernija“ iki pat 1917 metų. Po 1863 metų sukilimo Rusijos caro valdžios kontrolės patogumui ji buvo perkelta į Kauną ir vadinama Žemaičių–Telšių arba Žemaičių–Kauno vyskupija (net Kauno kunigų seminarija pradžioje vadinta Žemaičių–Kauno. Prieš Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus, taigi ir priešpaskutiniojo žemaičių vyskupo G. F. Cirtauto, po jo Pr. Karevičiaus laikus Žemaičių vyskupija buvo labai padidinta: jai priskirtos dar 94 parapijos, esančios Kuršo (dalis Latvijoje), Obelių, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Zarasų, Žiemgalių (dalis Baltarusijoje) teritorijose).

Prisiminkime Lekėčių kleboną

Kun. Jono Bučinsko (1913 10 28–1937 06 13–2000 12 26)  100-osioms gimimo metinėms

Su Lekėčių klebonu kun. Jonu Bučinsku 50-ąjį kunigystės jubiliejų 1987 metais šventė ir trys jo bendrakursiai. Sėdi (iš kairės): kun. Jonas Rusinas, kun. Jurgis Sventickas, kancleris kun. Jonas Kazlauskas, vyskupas Juozas Preikšas, kun. Jonas Bučinskas, bendrakursiai kun. Vaclovas Degutis (bendrakursiai – su juostomis). Kairėje prie zakristijos durų stovi: tuometinis Žemosios Panemunės klebonas kun. Gvidas Jonas Pušinaitis, Šakių dekanas, Sintautų klebonas kun. Antanas Maskeliūnas. Dešinėje – tuometinis Lukšių klebonas kun. Lionginas Kunevičius. Kairėje su juosta skaitovas – Juozas Orenderis ir visi Lekėčių bažnyčios choristai su vargonininke Regina Dumčiūte

Jonas Bučinskas gimė 1913 m. spalio 28 d. Gražiškių parapijoje, Vilkaviškio rajone. Tėvas Stasys buvo vargonininkas, o motina Ona – namų šeimininkė, užauginusi du sūnus ir dvi dukras. Jonas Gražiškiuose lankė pradinę mokyklą, o ją baigęs įstojo į Marijampolės gimnaziją. 1931–1937 metais mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, pasižymėjo darbštumu ir pamaldumu. „Iš koplyčios išeidavo paskutinis“, – yra sakęs jo bendrakursis kun. Vaclovas Degutis. Išlaikęs egzaminus 1937 m. birželio 13 d. vyskupo Antano Karoso buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Veisiejų vikaru. Šitaip prasidėjo jo darbas Viešpaties vynuogyne. Turbūt dėl darbo su jaunimu ir vaikais bei tikybos dėstymo kun. J. Bučinskui teko dirbti dar vienuolikoje parapijų: vikaru Alvite, Garliavoje, klebonu Pakuonyje, Griškabūdyje, Žvirgždaičiuose ir Išlauže. Teko ir altaristu pabūti Kudirkos Naumiestyje, Pilviškiuose, nes Lietuvos okupacijos ir karo metais daugelis žmonių buvo mėtomi, blaškomi ir stumdomi. Jis visur mylėjo savo parapijiečius, jaunimą ir vaikus mokė tikėjimo tiesų, 1942 metais surengė jaunimo eucharistinį kongresą. 1960 m. birželio 6 d. paskirtas Lekėčių klebonu. Atvykęs rūpinosi gražinti Šv. Kazimiero bažnyčią. Jos altorius papuošė ornamentais, įrengė figūrinius Kryžiaus kelio paveikslus-bareljefus. 1984 metais dailininkas A. Veiverys išdekoravo bažnyčios vidų.

Žemiškąją kelionę pradėjęs ir baigęs Kaune

Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume laidotuvių apeigas atlieka arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Kaip jau rašėme praėjusį penktadienį, spalio 1 dieną Kaune, Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume, palaidoti liepos 19-ąją Čikagoje pas Viešpatį iškeliavusio kun. dr. Kęstučio Antano Trimako žemiškieji palaikai. Su kun. dr. K. A. Trimaku prieš tai atsisveikinta laidotuvių šv. Mišiose Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Joje sakydamas pamokslą Vilniaus arkivyskupas G. Grušas priminė kunigo Kęstučio ilgametę tarnystę, prisimindamas, kad kartu su minėjo jo kunigystės 50-metį prieš trejus metus Čikagoje. Žemiškąją kelionę, kaip sakė arkivyskupas, kunigas Kęstutis užbaigia Kaune, tačiau dvasine prasme grįžta pas Tėvą su pilnutinai išskleista kunigystės dovana. Kun. K. A. Trimakas turėjo tikrą tarnystės dovaną, visą ją atidavė į Dievo rankas. Kiek leido jėgos, bendradarbiavo atkuriant Katalikų teologijos fakultetą, keletą kadencijų buvo VDU Senato narys. Buvo labai talentingas, išsilavinęs, psichologijos mokslų daktaras, šio mokslo žinias puikiai taikė sielovados darbe. Buvo ateitininkų dvasios vadas, dalyvaudavo stovyklose, seminaruose, labai troško Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės spartesnio beatifikacijos proceso, rūpinosi jos šventumo garso sklaida. Vilniaus arkivyskupas minėjo jo darbus žurnaluose „Ateitis“, „Aidai“, „Laiškai bičiuliams“, gausias publikacijas, mokslinius tyrimus, parašytas knygas. Pasak arkivyskupo G. Grušo, visiems buvo žinomas kun. K. A. Trimako pamaldumas Švč. Mergelei Marijai, ypač daug jis nuveikė garsindamas Medžiugorjės vardą. Simboliška, jog po trumpo sugrįžimo – jau urnoje – į savo gimtąjį miestą Kauną, kur nesyk lankėsi ir dirbo, palydėtas į amžinybę spalio, Švč. Mergelės Marijos Rožinio, mėnesį ir ilsėsis greta savo mokinio kun. prof. dr. Arvydo Žygo.