Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Prisiminkime Lekėčių kleboną

Kun. Jono Bučinsko (1913 10 28–1937 06 13–2000 12 26)  100-osioms gimimo metinėms

Su Lekėčių klebonu kun. Jonu Bučinsku 50-ąjį kunigystės jubiliejų 1987 metais šventė ir trys jo bendrakursiai. Sėdi (iš kairės): kun. Jonas Rusinas, kun. Jurgis Sventickas, kancleris kun. Jonas Kazlauskas, vyskupas Juozas Preikšas, kun. Jonas Bučinskas, bendrakursiai kun. Vaclovas Degutis (bendrakursiai – su juostomis). Kairėje prie zakristijos durų stovi: tuometinis Žemosios Panemunės klebonas kun. Gvidas Jonas Pušinaitis, Šakių dekanas, Sintautų klebonas kun. Antanas Maskeliūnas. Dešinėje – tuometinis Lukšių klebonas kun. Lionginas Kunevičius. Kairėje su juosta skaitovas – Juozas Orenderis ir visi Lekėčių bažnyčios choristai su vargonininke Regina Dumčiūte

Jonas Bučinskas gimė 1913 m. spalio 28 d. Gražiškių parapijoje, Vilkaviškio rajone. Tėvas Stasys buvo vargonininkas, o motina Ona – namų šeimininkė, užauginusi du sūnus ir dvi dukras. Jonas Gražiškiuose lankė pradinę mokyklą, o ją baigęs įstojo į Marijampolės gimnaziją. 1931–1937 metais mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, pasižymėjo darbštumu ir pamaldumu. „Iš koplyčios išeidavo paskutinis“, – yra sakęs jo bendrakursis kun. Vaclovas Degutis. Išlaikęs egzaminus 1937 m. birželio 13 d. vyskupo Antano Karoso buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Veisiejų vikaru. Šitaip prasidėjo jo darbas Viešpaties vynuogyne. Turbūt dėl darbo su jaunimu ir vaikais bei tikybos dėstymo kun. J. Bučinskui teko dirbti dar vienuolikoje parapijų: vikaru Alvite, Garliavoje, klebonu Pakuonyje, Griškabūdyje, Žvirgždaičiuose ir Išlauže. Teko ir altaristu pabūti Kudirkos Naumiestyje, Pilviškiuose, nes Lietuvos okupacijos ir karo metais daugelis žmonių buvo mėtomi, blaškomi ir stumdomi. Jis visur mylėjo savo parapijiečius, jaunimą ir vaikus mokė tikėjimo tiesų, 1942 metais surengė jaunimo eucharistinį kongresą. 1960 m. birželio 6 d. paskirtas Lekėčių klebonu. Atvykęs rūpinosi gražinti Šv. Kazimiero bažnyčią. Jos altorius papuošė ornamentais, įrengė figūrinius Kryžiaus kelio paveikslus-bareljefus. 1984 metais dailininkas A. Veiverys išdekoravo bažnyčios vidų.

Pirmajai Komunijai vaikai ne tik būdavo gerai parengiami, bet ir pati Pirmosios Komunijos iškilmė tapdavo nuostabia šeimų švente. Kiekvienais metais per atlaidus parapijiečiai ir svečiai išgirsdavo naujų giesmių, dalyvaudavo adoracijoje ar kalbėdavo rožinį, kurių intencijos būdavo aktualios to laiko problemos. Net bažnyčia būdavo puošiama vis kitaip, keičiamas apšvietimas.

Kun. J. Bučinskas Dievo buvo apdovanotas gražiu balsu ir gera iškalba, todėl kitų kunigų buvo kviečiamas sakyti pamokslus atlaiduose. Nors bažnyčiose būdavo persekiotojų, bet į susirinkusiuosius kreipdavosi: „Gerieji žmonės“. Vesdavo rekolekcijas ne tik parapijiečiams, bet ir kunigams, suprantamai išaiškindavo tikėjimo tiesas, įtikinamai atskleisdavo katalikiškos moralės vertę žmonių gyvenime. Jo žodis buvo įtaigus, plaukiantis iš tikėjimo gelmių ir pagrįstai argumentuotas. Kauno kunigų seminarijos vadovybė kunigą Joną irgi kviesdavo į rekolekcijas klierikams, tad ir dabartiniai kunigai yra gavę iš jo nemažą dvasinį kraitį.

Buvo muzikalus, parašė giesmių, harmonizavo keletą giesmių chorui, kurias ir dabar giedame. Labai mylėjo bažnytinį chorą. Jį kviesdavo į savo šventes. Dalyvavome ir 1987 metais, minint jo kunigystės 50-metį (žr. nuotrauką).

Jis nuo pat jaunystės iki garbaus amžiaus kovojo už blaivybę ir pats nekeldavo stiklelio. Tai žinojo visi kunigai ir jo parapijiečiai. Daugelis žmonių žinojo, kad kunigas Jonas gerai išmano ir mūsų senolių mediciną. Jis žmonėms patardavo, kokios vaistažolės tinka vienos ar kitos ligos atveju. Karo ir pokario metais šios kunigo žinios daug kam padėjo atgauti sveikatą. Norinčiam pasveikti ištvermės suteikdavo dar ir kunigo priminimas, kad už ligonį bus pasimelsta.

2000 metais atlaidų metu jauniems kunigams sakė: „Niekam nieko nepavydėjau, o jums pavydžiu – jūs jauni, o aš jau senas“. Turbūt jautė, kad prasmingai dirbti vis mažiau jėgų belieka. 2000 metų antrąją Šv. Kalėdų dieną šv. Mišių metu, kalbėdamas „Tikiu į Dievą“, sukniubo prie altoriaus. Jo giminaitė sakė, kad kun. J. Bučinskas jai minėjęs, jog meldžia Dievą, kad mirtų prie altoriaus. Taigi Viešpats jo išklausė.

Minėdami buvusio klebono 100-ąsias gimimo metines, spalio 13 dieną 9 valandą šv. Mišiose melsimės už jį ir nusilenksime prie jo kapo. Kviečiame visus jį pažinojusius dalyvauti.

Zenonas RAKAUSKAS

© 2013 „XXI amžius“