Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Sakralinei muzikai ir krašto pažinimui skirtas laisvalaikis

Danutė Paškauskaitė

Vilnius. Aušros Vartai. Drauge su Šv. Teresės bažnyčios vargonininke seserimi Regina

Gargždiškiai Šiluvos šventovėje

Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos Sumos choras daug metų vyksta giedoti į įvairias Lietuvos bažnyčias. Su giesme aplankėme jų daugiau negu 30. Po pamaldų šventovėse pažintiniais tikslais lankome šalies istorines vietas. Telšių, Šiluvos Katedrose, Žemaičių Kalvarijos Mažojoje Bazilikoje tradiciškai giedame kasmet. Pastarojoje po Gargždų dekanato įsteigimo giedame dekanatui skirtą dieną. Paminėtose šventovėse vyko jubiliejiniai atlaidai. Džiaugiamės betarpiškai juose dalyvavę. Čia žiupsnelis praėjusios vasaros patirčių.

Sustingęs laikas. Pakeliui į Tverus sustojame prie pėsčiųjų kelio, vedančio į Lopaičių piliakalnį ir stebuklinguoju vadinamą šaltinį jo papėdėje. Čia įrengti stendai lankytojams primena Ruškio ežero bei draustinio istoriją. Vieni iškeliavo prie piliakalnio ir šaltinio, kaip teigiama, turinčio stebuklingųjų galių, atsigerti jo vandens, kiti susidomėjo šventviete, įkurta prieš 700 metų, kur žmogus pridėjo ranką prie akmenų taip, kad jos žymė aiški ir dabar. XIII amžiuje, sakoma, ant Lopaičių piliakalnio stovėjo pilis, ten virė gyvenimas. Dabar draustinyje ramybė, laikas tartum sustingęs ir saugo paslaptis. Viena iš jų – 1251 metais prie Tverų buvo sužeistas Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, rašo istoriniai šaltiniai. Draustinyje pažymėta numanoma jo sužeidimo vieta, matyt, visiems laikams tokia ir liks, kadangi tikslios nustatyti jau neimanoma.

Tverai. Atsigaivinę stebuklinguoju vandeniu, pakvėpavę gaiviu miško oru, prisilietę prie amžių glūdumos, atvažiuojame į Tverus prie Aitros upės. Miestas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1251 metais, tai – senovės žemaičių sostinė. Mūsų tikslas – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Su mus pasitinkančiu klebonu kun. Dariumi Povilaičiu esame seni pažįstami – jis kurį laiką darbavosi Gargžduose. Malonu pasimatyti. Bažnyčioje pagiedame, pasimeldžiame ir klausomės jos istorijos. Jos pradžia – 1589 metai. Dabartinė medinė bažnyčia (jau ketvirta), pastatyta 1897 metais klebono kun. Juozapo Niūniavos (Nonevičiaus). Ji – stačiakampė su abside, dvibokštė, apjuosta akmenų mūro tvora su vieninteliais Lietuvoje žemaitiškojo baroko stiliaus vartais. Bažnyčia didinga – puošnūs altoriai, paveikslai su metaliniais aptaisais. Pagrindinis paveikslas – „Marijos apsilankymas“. Retas dalykas – Vakarų bažnyčiose aptikti rusiškas ikonas. Šioje bažnyčioje jų yra. Klebonas mums pateikė staigmeną – pagarbiai saugomą liturginių rūbų kolekciją. Daugelio jų amžius siekia 100 ir daugiau metų. Jie – puikiai išsilaikę ir dar retsykiais dėvimi. Daug dešimtmečių matydami bažnyčiose kunigus, vilkinčius vienokios ar kitokios spalvos įvairiais raštais puoštus arnotus ar kapas, pasigrožėdavome, bet labai nesigilindavome, kodėl būtent taip jie apsirengę. Kunigas Darius rodo mums Liturginį 2012–2013 metų kalendorių, paaiškina, kad „čia viskas nurodoma, kada kokie rūbai dėvėtini, kokia spalva pritinka tam tikroms Bažnyčios kalendorinėms datoms“. O jau rūbų puošnumas – aksominiai, šilkiniai, siuvinėti auksu, sidabru; raštų įmantrumas, rankų darbo kruopštumas... Pajutome praeities sąsajas su dabartimi: su pasiaukojančia meile ir talentu sukurtas grožis ir po šimtmečių žavi ir siūlo pamąstyti, kas viso to įkvėpėjas. Prakalbus, kad Šiauliuose gyvena ir dirba garsi Lietuvoje bažnytinių rūbų kūrėja Loreta Bartkevičiūtė-Valienė, kunigas pasakė, kad būtent ji sukūrė jam įšventinimo į kunigus rūbus.

Vilnius. Ilgiausia vasaros kelionė. Autobusui sustojus prie Aušros Vartų, jau netrukus susikaupę sustojome gatvelėje priešais Dievo Motinos paveikslą Aušros Vartų koplyčios altoriuje. Mintyse kalbėjome: „Tavo apgynimo šaukiamės...“ Čia ramu ir didinga, tvyro ypatinga dvasia, nors žmonių srautai nenutrūkstamai juda pirmyn ir atgal. Sudėtinga apsakyti užplūdusius jausmus. Po susitikimo maldos einame į kaimynystėje su Aušros Vartų koplyčia esančią Šv. Teresės bažnyčią. Turime truputį laiko tyloje pabūti šventovėje prieš mišias, kuriose giedosime. Bažnyčia pastatyta 1650 metais prie anksčiau pastatyto Basųjų karmelitų vienuolyno. Atgijo eilutės iš Lacrimos eilėraščio: Teresės Avilietės vardą čia / Išgarsino basieji karmelitai. Rokoko stiliaus interjeras, XVIII amžiaus antroje pusėje pagaminti altoriai ir baldai. Pagrindiniame altoriuje paveikslai – K. Rusecko „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Kazimieru“ ir S. Čechovičiaus „Šv. Teresės ekstazė“ (abu XVIII a.). Bažnyčia niekada nebuvo uždaryta. Pamaldos vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis. Labai nudžiugino puiki akustika, įpareigojanti giedoti atsakingai. Gera buvo jausti bažnyčios vargonininkės globą.

Į Valdovų rūmus patraukėme pėstute keliu, kuriuo tikintieji eina per Dievo Kūno šventę (devintines) iš Katedros Aušros Vartų link. Neseniai lankytojams atverti Valdovų rūmai laikomi Lietuvos valstybingumo tradicijos ir tautinio pasididžiavimo simboliu. Dėl jų statybos ir įrengimo daug iečių sukryžiuota, išeikvota daug aistrų, todėl labai norėjosi kuo greičiau išvysti juos savo akimis. Tad domėjomės, anot poetės: Ką amžiai šneka, / Ką mena Vilniaus akmenys seni!  Toje ekskursijos atkarpoje, kur eksponatai, po žemės ir akmens apvalkalais atrasti, tikrai pajutome LDK laikotarpio tvinksnius. Reprezentacinės rūmų menės gal ne visiems padarė vienodą įspūdį. Grožėjomės židiniais, lubomis, grindimis. Baldai ir ypač labai išreklamuotų gobelenų kolekcija nenustebino: pastarieji, nors labai gražūs, pasirodė varganos būklės. Atsakyti į klausimą, kiek ta aukcionuose brangiai supirkta kolekcija tarnaus, – ne eilinio turisto galvai. Atkurta tik Valdovų rūmų A dalis. B dalies lauksime. Kiek tai kainuos, sužinosime, bet nutuokiame, kad nemažai.

Kražiai. Iš Šiluvos, kur giedojome atlaidų rytinėse pamaldose, atvykome į Kražius giedoti per sumą. Mus pasitiko klebonas kun. Vytautas Ripinskis. Vargonai čia buvo apverktinos būklės, bet išgelbėjo mūsų maestro sumanumas – dalį kūrinių pagiedojome a cappella. Parapijiečiai mus priėmė šiltai ir nesiskirstė po šv. Mišių, teko pagiedoti dar kelias giesmes. Kražių klebonas prieš 19 metų yra kunigavęs Gargžduose. Parapija jį prisimena dar ir kaip poezijos mylėtoją ir patį bandantį plunksną. Šiandien jis maloniai pabuvo mūsų gidu po miestelį: parodė senosios medinės bažnyčios buvimo vietą, 600 metų senumo akmeninius laiptus, senąjį pakelės kryžių. Pastarąjį kunigas nufotografavo savo 20 metų kunigystės jubiliejaus atminimo paveikslėliui, kurį ir mes gavome dovanų. Kunigas Vytautas mūsų maestro Petrą Katauskį laiko savo mokytoju, davusiu liturginio giedojimo pradmenis.

Tikėjimo metais, esant istorinėje bažnyčioje, pravartu eilinį kartą prisiminti katalikų kovas už tikėjimo išpažinimo laisvę – prieš 120 metų caro kazokų surengtas kraupias Kražių skerdynes. Daug žmonių žuvo, buvo sužeista, pasiųsta į katorgą. Pasaulis buvo pakraupęs, bet carinei valdžiai viskas atrodė normalu. Mąstytojas Viktoras Franklis (1905–1997) rašė: „Iš žmogaus galima atimti viską, išskyrus vieną dalyką: paskutinę iš žmogiškųjų laisvių – pasirinkti savo elgseną bet kuriomis konkrečiomis aplinkybėmis“. Kražiškiai tąkart pasirinko mirtį. Tačiau jų tragedija ilgainiui tapo amžina pergale ateities kartoms. Taigi būna pralaimėjimų, kurių šlovės pavydi nugalėtojai.

Grįžome namo pavargę ir laimingi. Visuomet už nuovargį, įdėtą triūsą gauname didelę dvasinę atgaivą, giliau suprantame amžinąsias vertybes. Esame nuoširdžiai dėkingi klebonui kanauninkui Jonui Paulauskui už rūpestį ir paramą ir choro vadovui, mokytojui metodininkui Petrui Katauskiui už jo nenuilstamą darbą. Jie abu Gargžduose ir su mumis jau 25 metai. Linkime jiems stiprybės ir meldžiame Dievo palaimos.

R. Gicevičiaus nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“