Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šeima – tikėjimo šviesoje 

Kun. Vytenis Vaškelis

Besiplečiant sekuliariam bei vartotojiškam visuomenės gyvenimo būdui, kai daugelio jos narių protuose ir širdyse vyksta moralinė vertybių devalvacija, kiekvienos krikščioniškos šeimos puoselėjama dvasinė branda įgyja vis didesnę svarbą. Kas gali labiau padėti namiškiams ar pažįstamiems, kurie dėl įvairių priežasčių yra atsiriboję nuo tikėjimo į Kristų, jei ne tie šeimų nariai, kurie pirmiausia malda užtaria aplinkinius ir tiki, kad, Jo malonės valandai atėjus, Dievo artumo pradės ieškoti ir tie, kurių viduje dar „snaudžia“ nepažadintas ne šio pasaulio Karalystės (žr. Jn 18, 36) ilgesys...

Kaip buvo skelbta, Vatikane 2014 metų spalio mėnesį vyks neeilinė Vyskupų Sinodo asamblėja, kurioje bus aptariami šeimų sielovados iššūkiai evangelizacijos kontekste. Būsimoji asamblėja suteikia papildomą priežastį prisiminti niekuo kitu nepakeičiamą šeimos instituciją, kuriai, pasak Vatikano II Susirinkimo, „pats Dievas skyrė būti pirmąja ir gyvybine visuomenės ląstele. Šią misiją ji atliks, jei savo narių meile vienas kitam ir bendra malda Dievui parodys esanti bažnytinė namų šventovė, jei visa šeima jungsis į Bažnyčios liturgines apeigas, jei pagaliau šeima bus svetinga, teisingumu bei kitais gerais darbais tarnaus visiems pagalbos reikalingiems broliams. Iš įvairių šeimos apaštalavimo darbų galima suminėti šiuos: įvaikinti pamestus vaikus, palankiai priimti ateivius, prisidėti prie mokyklų tvarkymo, paremti jaunuolius patarimu ir lėšomis, padėti sužadėtiniams geriau pasirengti santuokiniam gyvenimui, prisidėti prie katekizavimo, pagelbėti sutuoktiniams ir šeimoms, patiriančioms medžiaginių ar moralinių sunkumų, parūpinti seneliams ne tik tai, kas būtina gyvenimui, bet ir atitinkamų ekonominės pažangos vaisių“.  

Čia keliami klausimai niekada nepraras aktualumo, nes būtent krikščioniškos šeimos yra kaip miestai pastatyti ant kalnų (žr. Mt 5, 14), kurių neįmanoma nepastebėti ir nesusimąstyti: „Iš kur jų nariai semiasi kasdienio atkaklumo, pavyzdžiui, įvaikinę vaikus ir susidūrę su jų neigiamais kai kuriais genetiniais elementais bei paveldėtomis giminės geneologinio medžio žaizdomis, juos vis tiek nenuilstamai per Bažnyčią veda tikėjimo keliu pas Jėzų?“ Pažįstu ne vieną šeimą, kuri tapusi svetimo vaiko įvaikintoja, ypač jam pasiekus ankstyvos jaunystės amžių, kai imama savaip perkainuoti vertybes, patiria netikėtus ir per jį aktyviai besiveržiančius pykčio, maištingo neklusnumo, agresyvumo, ar net kartais nekontroliuojamo noro smurtauti bei kitus netvarkingus emocinius proveržius. Sunkiausiomis vaikų neklusnumo valandėlėmis tiems tėvams kartais beviltiškai nusvyra žemyn rankos, nes, atrodo, kova su nepažabojamu blogiu yra ne pagal jų pečius. Tada ir pamatome, kad ne tik giliai jauno žmogaus viduje dar tūno iš biologinių tėvų perėjusios ydų liekanos, bet ypač įvertiname globėjų pasiaukojančias dorybes, nes jie daro, ką gali: kantriai meldžiasi, kreipiasi dėl pagalbos į kunigus, medikus... Pasitvirtina Dievo žodžio tiesa: „Mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12, 5). Mums visiems reikia vieniems kitų, nes tarnaudami kitiems kaskart įsitikiname, kad nors dažnai neiškart pamatome savo tikėjimo darbų vaisius, tačiau mus vis stipriau jungia Dievo Sūnaus artimumas, dovanojantis mums laisvę bei drąsą ir toliau eiti šiuo perkeičiančios malonės taku. Jei tikime, meldžiamės ir skleidžiame gėrį, pirmiau ten, kur jo labiau reikia, neabejotinai prinoks ir geradarybių vaisiai, nes tikrai pjausime, ką pasėjome.  

Anot popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Lumen fidei“, „svarbu, kad tėvai šeimoje puoselėtų bendras tikėjimo praktikas, padedančias bręsti vaikų tikėjimui. (...) Tikėjimas nėra nedrąsių žmonių priebėga, priešingai, jis gyvenimą išplėšia, įgalina atrasti didį pašaukimą, pašaukimą mylėti, ir laiduoja, kad ta meilė patikima, verta, kad jai save patikėtum, nes jos pagrindas – Dievo ištikimybė, tvirtesnė už visas mūsų silpnybes“.

Kai tenka bendrauti su sužadėtiniais, kurie ruošiasi santuokai, kalbamės apie šeimai būtinus tikėjimo pagrindus, nes ant jų stovi visa vyro, žmonos bei jų būsimų vaikų gerovė. Nors išties norėtųsi, kad jaunieji, lankę šeimos kursus ir katechezės mokyklą, galėtų laisviau reikšti savo mintis apie tai, kuo jie tiki, bet guodžia mintis, kad krikščioniško mokymo pradmenų įsisavinimas – tai jų šeimos pašaukimo kelio tąsa (tiesa, kai kuriems pradžia), ilgainiui padedanti giliau suvokti, kad šeimos dvasiniai saitai visada pranoksta fizinius, nes pirmieji neturi pabaigos.

Ką duoda Dievas, viską dėkingai priimame, bet aukščiausių vertybių skalėje lieka trejetas – tikėjimas, viltis bei meilė. Didžiausia – meilė. Ji yra tas imperatyvas, kuris kritišką šeimos gyvenimo akimirką neleidžia palūžti, nes atgaivina mūsų atmintį: „Viešpats myli mane bei šeimą labiau nei pasaulį. Jis pirmiausia atidavė save dėl mūsų, kad kardinaliai keistųsi šeimų ir visuomenės likimas...“

© 2013 „XXI amžius“