Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kunigystė jam visada buvo malonus patarnavimas žmonėms

Mons. Juozas Dobilaitis prie vieno savo tapyto paveikslo Birutės KYBARTIENĖS („Joniškio dienos“) nuotrauka

Mons. Juozas Dobilaitis rugsėjo 22-ąją pagerbtas Joniškio bažnyčioje Editos Jonaitytės nuotrauka

Rugsėjo 22-ąją Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje pagrindines Sumos šv. Mišias aukojo ilgametis šios bažnyčios klebonas, o dabar altaristas mons. Juozas Dobilaitis (įprastu metu jis šv. Mišias aukoja vakarais). Proga tam buvo ypatinga, nes jubiliatas rugsėjo 18 dieną šventė 85 metų sukaktį. Šv. Mišiose dalyvavo ir Joniškio rajono savivaldybės meras Gediminas Čepulis. Po šv. Mišių jis pasveikino monsinjorą ir kaip Joniškio garbės pilietį. Šiemet, kovo 23-iąją, monsinjoras šventė ir 55 kunigystės metų sukaktį. Šiomis garbingomis progomis mons. J. Dobilaičiui išsakyta daugybė linkėjimų, įteikta gėlių. Rajono meras G. Čepulis, sveikindamas monsinjorą, kalbėjo, kad jo dvasinė veikla ir moraliniai įsipareigojimai bendruomenei visiems tapo aukšto lygio sektinu pavyzdžiu. „Jūsų nuoširdi malda pakylėja dvasią, šiltas žodis visada uždega, padrąsina, suteikia parapijiečiams meilės ir paguodos, vilties ir džiaugsmo“, – monsinjorui sakė meras. Rajono vadovas jubiliatui palinkėjo, kad gyvenimo kelias kunigiško gyvenimo šviesoje būtų be galo prasmingas, kilnus ir džiugus. „Stiprios sveikatos Jums ir nuolatinės Dievo Palaimos“ – šie žodžiai, skirti gimtadienį šventusiam Joniškio garbės piliečiui ne kartą skambėjo iš gausiai susirinkusių sveikintojų lūpų.

O šįkart mons. Juozas DOBILAITIS – „XXI amžiaus“ pašnekovas.

Pirmiausiai prašyčiau papasakoti apie Jūsų tėviškę ir šeimą, kurioje augote.

Abu mano tėveliai buvo kilę iš tos pačios Vadžgirio parapijos: mama – iš Paskynų, o tėvelis – iš Pašlynio kaimo. Taigi ir mūsų šeima buvo paprasta, kaimietiška. Augome trise: brolis Antanas, aš ir sesuo Bronislava. Tėveliai vertėsi sunkokai, nes buvo mažažemiai, bet turėjo dviejų galų namą, kurį tėvelis buvo pasistatęs nusipirktame sklypelyje. Viename gale gyvenome mes, o kitame – nuomininkai. Kadangi netoli buvo malūnas ir lentpjūvė, tai ten dirbę darbininkai buvo nuomininkai. Jie prisidėdavo prie bendro mūsų šeimos pragyvenimo. Tėvelis turėjo amatą – buvo siuvėjas, todėl duonai uždirbdavo. Esu kilęs iš Jurbarko rajono, Vadžgirio. Abu tėveliai buvo katalikai, tačiau tėvelis į bažnyčią eidavo rečiau. Užtat mamytė kiekvieną sekmadienį ir mane, ir brolį su seseria vesdavosi į bažnyčią. Būdamas aštuonerių metų priėmiau Pirmąją Komuniją. Zakristijonas pasikvietė mane ir sako: „Juozuk, gal ateik Mišioms patarnauti?“ „Gerai“, – atsakiau jam ir nuo tada, patarnaudamas šv. Mišioms, visą laiką nenutraukiau ryšio su altoriumi. Dažnai, patarnaudamas šv. Mišioms, pavaduodavau zakristijoną, man tai patiko. Klebonai keitėsi, paskutinis buvo kun. Mykolas Grubys.

O kur mokėtės? Kaip sekėsi?

Mano pirmieji mokytojai buvo vyras ir žmona Galbuogiai. Jie gyveno valdiškoje Vadžgirio mokykloje. Mokiausi gerai, nes mano žinias patikrinę priėmė iškart į antrąjį skyrių. O kai ėjau į gimnaziją, irgi vieną klasę praleidau ir ėjau iškart į šeštąją. Taip sutaupiau dar vienerius metus. Bet vėliau aštuonerius sugaišau. Baigęs šeštąją gimnazijos klasę nuo 1940 iki 1944 metų į mokyklą nėjau. Gelbėjau tėvams darbuose: laukuose, daržuose, prie gyvulėlių. Pasibaigus karui, kai atsikūrė mokykla, joje baigiau priaugančios Vadžgirio gimnazijos septintąją klasę, aštuntos klasės joje dar nebuvo, todėl išsivažinėjome kas kur. Aš – į Eržvilko gimnaziją ir ją baigiau 1949 metais.

O kada stojote į Seminariją?

Jau tada, baigęs Eržvilko gimnaziją, norėjau stoti į Kunigų seminariją. Primicijas šventęs kun. Izidorius Butkus nuvežė mano prašymą į Seminariją, bet tada buvo sumažintas priimamų klierikų skaičius, todėl manęs nepriėmė. Likau mokytojauti. Patekau į Šiluvą ir vaikus mokiau matematikos, kurią tada gerai supratau. Čia bemokytojaudamas 1950 metais gavau šaukimą į sovietinę kariuomenę, kurioje išbuvau trejus metus ir keturis mėnesius. Tarnavau darbo batalione prie Suomių įlankos, už Talino. Sovietinė kariuomenė mano noro tapti kunigu nenuslopino. Gyvenau kaip visi, bet turėjau šiek tiek geresnes sąlygas. Per mano rankas eidavo paštas: laiškai, siuntiniai, piniginės perlaidos. Tvarkiau biblioteką, šiek tiek mokėjau piešti, gražiai rašiau, todėl buvau labai reikalingas kaip plakatų ir garbės lentų apipavidalintojas. Tie dalykai suteikė man galimybę kambaryje gyventi vienam, ir valgyti galėjau eiti vienas. Taigi kariuomenėje man buvo palyginti nesunku. Iš kariuomenės ištrūkau dviem mėnesiais anksčiau, nes parašiau pareiškimą, kad noriu stoti studijuoti į aukštąją mokyklą. Kadangi buvau mokytojavęs, tai galėjau stoti į Vilniaus pedagoginį institutą. Išlaikiau egzaminus, palikau ten savo atestatą ir grįžau į kariuomenę. Grįžau, laukiu, kuo visa tai baigsis. Tyla, niekas nieko nesako. Ir štai 1953 m. rugpjūčio 28-ąją, vakare, sėdint kine, atbėgo vienas iš raštinės ir pranešė, kad mane išleidžia iš kariuomenės. Taip apsidžiaugiau, kad tą naktį neužmigau. Kitą dieną susirinkau daiktus, susidėjau juos į lagaminus ir išvykau į Lietuvą mokytis. Bet ėjau mokytis ne ten, kur jie galvojo ir jau buvau įstojęs, o į Kauno kunigų seminariją. Ten prisistatęs gavau porą savaičių pailsėti. Truputį pabuvau tėviškėje, Šiluvoje, kur prieš kariuomenę mokytojavau, tuomet vyko atlaidai, tai į juos iš Raseinių pėsčias nuėjau. Netrukus prasidėjo studijos Seminarijoje.

Nejaugi niekas nesuprato, kad ėjote mokytis ne ten, kur buvote įstojęs?

Kai Kaune reikėjo prisiregistruoti, klausė, kodėl noriu mokytis Seminarijoje, o ne kur kitur? Atsakiau, kad atitarnavęs kariuomenėje kiekvienas gali studijuoti ten, kur nori. Nieko jie man negalėjo daugiau padaryti. Seminarijoje man patiko viskas, o labiausiai sekėsi lotynų kalba (jos buvau mokęsis gimnazijoje). Sunkiau sekėsi filosofiniai dalykai, bet man jie buvo įdomūs, todėl problemų nesudarė. Kiekvienas dėstytojas turėjo sau būdingų gerų savybių. Svarbu ir tai, kad į mano gyvenimą nesikišo KGB. Baigęs Seminariją 1958 m. kovo 23 d. aš ir dar penkiolika klierikų gavome kunigystės šventimus. Man buvo jau beveik 30 metų.

Tai ir Primicijas Vadžgirio bažnyčioje leido?

Taip, nebuvo jokių trukdymų. Prisimenu, kad tada klebonu buvo kun. Stasys Rumša, dalyvavo tėvai, mamytės ir tėvelio giminės. Brolis Antanas 1945 metais, slapstydamasis nuo kariuomenės, buvo nušautas neaiškiomis aplinkybėmis. Sesuo su sužadėtiniu tą dieną neatvyko, bet po savaitės aš juos sutuokiau Raseiniuose.

Kur dirbote gavęs šventimus?

Pirmiausia paliko akademiniam kursui ir apgyvendino Vilijampolėje, prie bažnyčios. Ten mudu su kun. Lionginu Vaičiulioniu gyvenome dviejuose kambariuose. Kitų metų rudenį tapau Mažosios Prisikėlimo parapijos vikaru. 1960-ųjų viduryje atvykau vikaru į Joniškį. Čia klebonavo dekanas kun. Vaclovas Tamašauskas, altaristu buvo kun. Jonas Marcinkus, o vikarą kun. Jurgį Užusienį turėjo iškelti į Kauną. Tačiau sovietinė valdžia jo į Kauną neleido. Taigi antrojo vikaro Joniškiui nereikėjo. Vis tiek keturis mėnesius Joniškyje prabuvau. Valdytojas man gruodžio pradžioje, tada, kaip dar lagaminų gerai neišsikrovusiam, pasiūlė vykti į Kėdainius, Šv. Juozapo parapiją, kur klebonavo kun. Rapolas Liukas. Tačiau netrukus mano klebonu ir dekanu tapo kun. Kazimieras Lapinskas. Ir prie jo tepadirbau tik tris mėnesius, kol 1961-ųjų gegužę tapau Kulvos klebonu. Juo buvau iki 1966 metų. Paskui dvylika metų dirbau Skaistgirio klebonu. 1978 metais Joniškyje staiga mirė dekanas kun. Petras Lažinskas. Į jo vietą paskyrė mane. Čia dirbęs vienas ankstesnysis kunigas ėmė skleisti visokias apkalbas apie mane, todėl nepatikau kai kuriems kunigams, taigi po metų su trupučiu arkivyskupas Liudvikas Povilonis, turbūt norėdamas apraminti šias aistras, iškėlė mane į Gruzdžius. Tačiau po dešimties mėnesių arkivyskupas man sako: „Jei nebijai kariauti, grįžk atgal į Joniškį“. Taip ir sugrįžau. Kol to kunigo neiškėlė, tai gyvenome kaip katė su pele. Paskui prasidėjo normalus gyvenimas, ir štai jau daugiau kaip 30 metų aš Joniškyje. Kartu kurį laiką aptarnavau ir Gasčiūnų parapiją.

Kokie prisiminimai iš tų parapijų, kuriose dirbote?

Mano prisiminimai iš parapijų labiausiai susiję su statybomis. Jokių leidimų statyboms neprašėme, niekas neklausinėjo, ar galime statyti, o dažnai ir „nematydavo“ mūsų darbų. Kulvoje buvo griuvėsiai, bažnyčia per karą susprogdinta, bet dviejų aukštų name įrengta klebonija ir bažnyčia. Primūrijome zakristiją, uždengėme stogą, nes buvo dengta šiaudais, sutvarkėme ūkinį pastatą, pataisėme bažnyčios lubas.

Skaistgiryje irgi turėjome darbo. Reikėjo remontuoti koplytėles, kleboniją. Šventoriaus takus išklojome cementinėmis plytelėmis. Bažnyčios viduje ir išorėje irgi buvo ką remontuoti. Ir Skaistgiryje niekas darbuotis netrukdė. Beje, kai mirė tėvelis, iš Tauragės į Skaistgirį atsivežiau mamytę. Ji jau buvo ligonis, po poros metų mirė.

Joniškyje irgi teko nemažai statybos darbų atlikti. Pirmiausia suremontavome bažnyčią – buvo nuluptas senas tinkas ir ištinkuota iš naujo – keturias vasaras žmonės dirbo. Paskui susigrąžintame pastate įkūrėme Senelių namus – čia reikėjo daug remonto. Vietoje seno Bažnyčiai priklausiusio pastato pastatėme naują kleboniją. Po kurio laiko vėl remontavome bažnyčią – pakeitėme stogą, perdažėme sienas.

Tiek metų išdirbote Joniškyje, todėl turbūt mažai ko nepažįstate, o jus tai tikrai visi pažįsta?

Tikrai turiu daug pažįstamų. Gal seniau matyti pasikeitę, todėl dabar jų nebepažinčiau. Dabar mūsų klebonas laisvai gali kalėdoti, tai turbūt jau daugiau pažįsta. Aš prie sovietų valdžios irgi atseit kalėdodavau, bet parapijiečių lankyti eidavome pasikeisdami su vikaru, tai ne su visais galbūt ir susipažinau. Kaimus tik kas keleri metai aplankydavome, o dabar kalėdoja kasmet.

Kiek parapijiečių turėjote atėjęs į Joniškį, kiek jų skaičiuojama dabar?

Labai tiksliai neregistravome, bet apie 10 tūkstančių parapijiečių buvo. Dabar yra tikrai gerokai mažiau.

Kai pradėjote dirbti Joniškyje, kaimynystėje radote į Žagarę ištremtą vyskupą Julijoną Steponavičių. Ar Jūs galėjote jį bet kada pasikviesti į Joniškį?

Jį bet kada netrukdomi galėjome pasikviesti. Labai mielas žmogus buvo. Į atlaidus atvykdavo. Visada žmonės džiaugdavosi tokį iškilų dvasininką matydami.

Tai galbūt kunigystės 25-metį Joniškyje minėjote kartu su vyskupu?

Taip, 1983-iaisias į kunigystės 25-metį sukviečiau visus kurso draugus, atvyko net tie du, kurie pasitraukė iš kunigystės – Vytautas Butkus (vėliau sugrįžęs) ir Gvidonas Meilus. Šv. Mišių centre tada buvo vyskupas Julijonas Steponavičius. O dabar iš visų tą pačią dieną įšventintų belikome penkiese: Vytautas Butkus, Vincentas Jalinskas, Vytautas Pranciškus Rūkas, Lionginas Vaičiulionis ir aš.

Ar draugavote su kunigais kaimynais, neskaitant dalyvavimo vieni kitų atlaiduose?

Sovietiniais laikais bendraudavome ir draugaudavome labai artimai, o svarbiausia, nepaisant amžiaus skirtumo. Tada niekas neskirstydavo pagal amžių. Kai atėjo dabartinė santvarka, jaunimas bendrauja sau, seneliai – už borto. Aišku, seneliams reikia susitaikyti su tuo, bet tikrai ne taip turėtų būti. Kiek jau mūsų belikę...

Kokie buvo Jūsų santykiai su tuometine valdžia?

Normalūs. Kai remontavome bažnyčią, tai reikėjo daug cemento. Miesto vykdomojo komiteto pirmininkė Olga Abakienė, paprašyta pagelbėti, atsakiusi, jog kreipčiausi, kiek reikės ir kada tik reikės, – ji visada padėsianti. Iš tiesų cemento gaudavome be vargo ir nejaučiau jokių kliūčių. Be to, ideologiniu atžvilgiu niekada netrukdė vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju buvęs Vincas Rimša, kuris irgi visada pagelbėdavęs. Jis man sakė, kad jam tėvas draudė ką nors kalbėti prieš Bažnyčią. Taigi ir tokias pareigas eidamas išliko doras žmogus. Ir šiandien susitikę pasikalbame.

Joniškio parapijoje yra daug koplyčių. Kodėl?

Mūsų parapijoje yra daug kapinių, todėl prie beveik kiekvienų kaimo kapinių yra koplyčia. Jose šv. Mišios būna tik per atlaidus ir laidotuvių ar mirties metinių proga. Koplyčias turi Balkaičiai, Ivoškiai, Jakiškiai-Maironiai, Kalnelis, Mergiūnai, Milvydžiai, Pošupis. Buvo ir Jauneikiuose, bet per karą sudegė.

Pirmaisiais atkurtos Lietuvos metais kunigą turbūt daug kur kviesdavosi? Kaip manote, ar tikrai nuoširdus noras tada buvo matyti kunigą įvairiuose renginiuose?

Į mokyklas, įstaigas, visokius renginius tada dažnai kviesdavo. Bet tikrai neišmatuosi, kiek nuoširdus noras buvo matyti kunigą. Atgavus nepriklausomybę bažnyčios ėmė pilnėti. Tačiau jau senokai man atrodo, kad žmonės parsidavė pinigui, turtui, todėl tikėjimas, atrodo, dabar daug kam yra paskutinėje vietoje. Labiau pastebėjau grįžimą į pagonybę, bedievybę, susižavėjimą sektomis.

Ką manote apie žmones, kurie sekmadieniais lyg ir lanko bažnyčią, bet nežino elementariausių tikėjimo dalykų?

Pasitaiko tokių, kurie išpažinties eina rečiausiai, o Komuniją priima dažniausiai. Kyla didelė abejonė, ar tas žmogus toks šventas, kad Komuniją priima be išpažinties. Iš tiesų dar daug žmonių nežino tikėjimo tiesų. Gerai, kad nemažai išmoksta iš vaikų, besirengiančių priimti Pirmąją Komuniją. Bet toks mokymasis yra paviršutiniškas.

Kada Jums buvo sunkiausia kunigystėje? O kas Jums suteikdavo dvasinę atgaivą?

Niekada nebuvo sunku. Tai man buvo malonus patarnavimas žmonėms. Turbūt „tempiau“ iki galo per daug neieškodamas atgaivos. Gal 40 metų neatostogavau. Kiekviena vasara buvo užprogramuota įvairiausių darbų. Iš tiesų, gal ir pervargdavau. Miškai ir upės tolokai, su automobiliu tik jaunesnis važinėjau. O kai ligos užpuolė, tai „susipažinau“ su sanatorija.

Tai nejaugi niekur už Lietuvos ribų nebuvote išvykęs?

Kai buvau jaunesnis, draudė važiuoti ten, kur turėjo galimybę išvykti ypatingieji. Kai jau leido važiuoti, ėmiau sirguliuoti ir niekur toliau vykti nesiryžau. Tačiau popiežių Joną Paulių II mačiau ne tik Vilniaus Arkikatedroje, bet ir Lenkijoje, Lomžoje.

Per Jūsų klebonavimo Joniškyje laiką daug kunigų kartu su Jumis dirbo. Išvardinkite juos.

Pirmasis buvo kun. Vladas Luzgauskas, paskui Antanas Ylius, Alvydas Grabnickas, Virginijus Kazaitis, Virginijus Veprauskas, Saulius Paliūnas, Artūras Stanevičius, Jonas Augustauskas, Egidijus Venckus, Saulius Matulis, Vladas Čeriakovas, paskui dirbęs Pakruojyje ir metęs kunigystę. Šitas turbūt atvyko patikrinti, ar aš esu sugyvenamas. Mat kas savaitę norėdavo išvažiuoti į namus, o aš ne visada išleisdavau, nes iš tiesų nežinojau, kur jis važinėdavo. Taigi tapau „nesugyvenamas“. Taip atsitiko, kad dar susirgau, tapau rimtas ligonis ir turėjau pasitraukti iš klebono pareigų. Tapęs altaristu nusipirkau atskirą butą ir gyvenu niekam netrukdydamas.

Žinome Jus kaip aktyvų katalikiškos spaudos platintoją, taigi ją vertinate. Iš kur tai atėjo, gal vaikystėje kokį nors katalikišką laikraštį skaitydavote?

Vadžgirio klebonas kun. Kazimieras Rickus man užsakydavo „Mūsų laikraštį“. Kelis metus kiekvieną savaitę jį gaudavau. Man tas laikraštis labai patiko.

Kodėl žmonės labiau vertina spaudą, kurioje skandalai, kriminalai, o būdami katalikai neskaito katalikiškos spaudos?

Todėl, kad šiais dalykais gyvena, nieko dvasingo neieško ir nepageidauja. Aš „XXI amžių“ pats siūlau, dalinu, ypač šeštadienį, kai būna sudėtinės šv. Mišios už mirusiuosius.

Ar pažinote kunigų, kurie, nors buvo uolūs, bet liko neįvertinti, mirė seniau ir nuėjo užmarštin?

Toks turbūt galėtų būti kartu su manimi dirbęs kun. Antanas Ylius. Tai buvo tikrai didelės pagarbos vertas žmogus. Lyg ir neatsiranda tą pagarbą jam rodančių.

Kas dabar yra Jūsų tėviškėje?

Tuščias laukas, kuriame auga ąžuolas. Mūsų namą tėvai buvo pardavę vienam giminaičiui, šis vėliau išvyko gyventi kitur, ir sodyba sunyko. Žemė atiteko vienam vietos ūkininkui. Kasmet apie Šv. Joną pravažiuoju vykdamas į Gaurę, kur palaidota autoavarijoje žuvusi sesuo ir jos vyras. Sesers sūnus, kuris man nemažai pagelbėjo statybose, irgi mirė. Seniai, dar vaikystėje, mirę ir kiti du sesers vaikai. Likau vienas. Artimiausias mano giminaitis – sesers anūkas.

Ar lapkričio 1-ąją per savo kunigystės metus vykdavote aplankyti artimųjų kapų?

Tomis dienomis būdavau užimtas bažnyčiose. Prieš tai visada vykdavau aplankyti artimųjų kapų, o dabar keleri metai birželį vykstu į tėviškę, Vadžgiryje aplankau tėvų ir brolio kapus, Gaurėje – sesers ir jos vyro kapą.

Matau ant sienos kabančius gražius paveikslus. Iš kur jie?

Vieną aš pats nutapiau. Jaunystėje esu gal apie 20 paveikslų nutapęs. Jie dabar yra įvairiose vietose. Namuose turiu tik šitą vieną.

Dėkoju Jums už pokalbį, linkiu, kad Dievas dar duotų sveikatos tarnauti žmonėms.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS Joniškis

© 2013 „XXI amžius“