Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kita nuomonė dėl informacijos apie Pranciškonų vienuolyną pateikimo

Neseniai spaudoje („Lietuvos žinios“, 2013 11 05, nr. 244, „XXI amžius“, 2013 11 15, nr. 41 ir portale „Bernardinai“) buvo priekaištaujama, kad žiniasklaidoje apie pranciškonų vienuolyną Vilniuje pateikiama klaidinanti informacija. Tiesą sakant, ta „klaidinanti informacija“ periodikoje pasirodė tik per kelis pastaruosius mėnesius, prasidėjus svarstymams dėl Pranciškonų vienuolyno komplekso nuosavybės. O broliai pranciškonai jau ištisus 10 metų (2003 metais Vilniuje įkurta VŠĮ „Pranciškonų kultūros centras“) vysto savo veiklą, rengia konferencijas, skelbia tų konferencijų medžiagą. Be to, visai neseniai apie vieną pranciškonų ordino šakos veiklą yra išspausdinusi knygą ir dr. Rūta Janonienė („Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“, 2010). Bet pamėginkime nors trumpai pažvelgti į Lietuvos pranciškonų, ypač Mažųjų brolių konventualų, ordino veiklą jų pačių atstovo Lietuvoje br. Mareko Adamo Dettlaffo (atvykusio iš Lenkijos) proteguojamos publikacijų serijos „Studia Franciscana Lithuanica“ (jau pasirodė trys tomeliai 2006, 2008 ir 2011 metais) akimis. Šią seriją leidžia leidykla „Aidai“.

Kaip šiose publikacijose vertinama pranciškonų ordino šakų Lietuvoje veikla praeityje, kas siūloma ateičiai?

Publikuotuose straipsniuose teisingai pabrėžiama, kad XIII amžiaus antrojoje pusėje – XIV amžiuje pirmieji Lietuvos evangelizacijos bandymai siejami su neseniai susikūrusių elgetaujančių ordinų dominikonų ir ypač pranciškonų vienuoliais. Brolis pranciškonas Adolfas su konfratrais minimas buvęs prie karaliaus Mindaugo dvaro, Vytenis taip pat kvietęs atvykti į Lietuvą du pranciškonus, Gediminas 1323 metais kvietė atvykti Saksonijos pranciškonus, girdamas jų pavyzdingą elgesį. Pranciškonai buvo Gedimino patarėjai, raštininkai. Apie XIV amžiaus vidurį minimas pranciškonų čekų kilmės vienuolių Martyno ir Ulricho kankinystės Vilniuje atvejis. 1387 m. vasario 17 d. Jogailos privilegijoje minimi Pranciškonų namai Vilniuje. Ir tai liudija, kad jau iki krikšto Vilniuje galėjo būti pranciškonų vienuolynas, jo broliai turėjo mokėti lietuvių kalbą ir prisidėti po 1387 metų krikšto prie evangelizacijos lietuviams gimtąja kalba. Manytina, kad šių brolių kilmė dar ne būtinai buvo lenkiška.

Įsteigtą pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo in arena (Smėlyje) vardo vienuolyną Vilniuje, turėjusį ir misijų funkcijas, jau iš pat pradžių labai rėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, jo brolis Žygimantas, Alšėnų kunigaikščiai, kiti didikai ir valstybės pareigūnai (Goštautai, Giedraičiai, Svirskiai ir kt.). Už vienuolynų teikiamas dvasines paslaugas jie dovanodavo vienuoliams žemes, tėvonijas, sodybas, laukus, pievas, miškus, smukles, valstiečius, maisto produktus, gyvulius,  skirdavo ir pinigines dovanas. Tais laikais populiarios buvo ir indulgencijos. Tokiu būdu vienuoliai pranciškonai labai praturtėjo. Istorikas S. G. Rowellas rašo, kad „jau XV amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje dar gerokai iki bernardinų įsikūrimo Lietuvoje, Vilniaus vyskupijos dvasininkai jau baiminosi vienuolių įtakos tokiu mastu, kad Vilniaus bei Peremislio vyskupai pagal Pijaus II 1460 m. balandžio 8 d. bulę bandė išvaryti brolius iš savo vyskupijos...“ (2006, p. 43).

XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiuje vykusi christianizacija turėjo liesti daugiausia lietuvius. Teigiama, kad 1468 metais Kazimiero įkurto Vilniaus bernardinų konvento „ganytojiška veikla visų pirma buvo nukreipta į miesto gyventojus – lietuvius, taip pat į mažumas [dar mažumas!]: lenkų, rusų, vokiečių“ (2006, p. 121).

Tačiau Jozef Makarczyk OFM Conv. rašo, kad maždaug „tuo metu Vilniuje ir Kaune buvo ir vokiečių kolonijos [tais laikais vokiečių kolonijų jau buvo Krokuvoje ir kitur] ir į čia vis stipriau skverbėsi lenkiškas elementas (zywiol)... Pranciškonai lietuviai tai iš esmės (zasadniczo) lenkai, tačiau pasitaiko ir vokiečių“ (2006, p. 107). Vadinasi, vienuolynuose ėmė vyrauti atvykę iš Lenkijos lenkai vienuoliai: jie jau galėdavo sudaryti, Arvydo Gelžinio žodžiais, „kritinę masę“ (2008, p. 57). J. Makarczyk OFM Conv. dar pabrėžia, kad „Lietuvos vienuoliai buvo pakankamai gerai aprūpinti, žymiai geriau negu konventai, esantys pačioje Lenkijoje (rdzennej Polsce)“ (2006, p. 106). Matyt, čia – tiesa: Lietuvos naujakrikštai nuoširdžiau stengėsi įsilieti į naujas struktūras, dar ir palaikomas aukščiausios valdžios, ir tai buvo prestižo reikalas.

Tačiau pažvelkime, kaip į galimas svetimtaučių įtakas tuo metu buvo žiūrima LDK pasaulietiniame lygmenyje. Istorikas Bronius Makauskas rašo: „1447 m. gegužės 5 dieną Kazimieras privilegija, duota Vilniuje, išplėtė ir apdraudė LDK bajorų teises, apdraudė LDK politinius bei ekonominius interesus, pirmiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos vientisumą. Jokios žemės ir dignitorijos (urėdijos) Lietuvoje negalėjo būti duodamos svetimšaliams, o tik to krašto gyventojams, t.y. LDK piliečiams. Taip LDK apsidraudė nuo lenkų slinkimo į Lietuvą. Jokiam lenkui, o Lenkija buvo laikoma užsieniu, neleista gauti Lietuvoje nei žemių, nei tarnybos. Šito draudimo nepavyko panaikinti net Liublino unijai“ (B. Makauskas, Lietuvos istorija, 2000, Kaunas, p.104). Tačiau su vienuolynais buvo kitaip: vienuolių migraciją iš vienos šalies į kitą buvo sunkiau reguliuoti, todėl Lietuvos vienuolynuose gausėjo lenkų. Apie iškylančias to meto vienuolių tarpusavio sugyvenimo problemas tegu kalba patys broliai pranciškonai iš Lenkijos.

Wieslaw Franciszek Murawiec OFM straipsnyje „Mažieji broliai, vadinami bernardinais, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1468–1628 metais“ rašo, kad „1519–1529 m. Kauno konvente (bernardinų) pasireiškė aiškios separatizmo tendencijos tarp brolių lietuvių, kurių skaičius lietuvių vienuolynuose, taip pat ir Kaune, žymiai pagausėjo. Jie pradėjo pasisakyti prieš brolius iš Lenkijos ir taip pat provincijos lenkišką vadovybę. Juos parėmė ir Lietuvos magnatai“ (2006, p. 133). „Pretekstu turėjo tapti skundai prieš brolius lenkus, būk tai vienuolynų vyresniaisiais būdavę tik lenkai, nustumiantys į antrą planą lietuvius. Visų pirma vienok kaltino lenkus, kad iš Kauno jie išvežė turtus, tariamai konvente sudėtus mirusio bevaikio syndyko [teismo tarnautojo titulas] Stankaus iš Kauno“ (2006, p. 133). W. F. Murawiec kitoje vietoje mini, kad lenkai vienuoliai dar buvo kaltinami dėl kunigaikštienės Elenos (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonos) turtų išvežimo. O Stankus kartu su Mikalojumi Radvila savo aukomis buvo daug prisidėjęs ir prie Vilniaus bernardinų vienuolyno komplekso rekonstrukcijos darbų po vienuolyno avarijos XV amžiaus pabaigoje (2006, p. 124).

Į šiuos lietuvių vienuolių skundus buvo atsižvelgta, ir Lietuvos bernardinų provincija tapo nepriklausoma daugiau nei keturiasdešimčiai metų (1530–1576). Lietuvių vienuolių pretenzijas palaikė ir pats valstybės vadovas Žygimantas Senasis.

Lietuvos pranciškonų konventualų vienuolynų savarankiškumo problema irgi buvo aktuali. 1686–1846 metais veikė atskira Lietuvos provincija. Vis dėlto nors siekta Lietuvos provincijos savarankiškumo, tačiau bendras polonizacijos procesas vienuolynuose (ir visuomenėje) stiprėjo. Iš visuose serijos „Studia Franciscana Lithuanica“ tomeliuose pateiktų publikacijų nematyti, kad prie vienuolynų steigiamose mokyklose būtų buvę mokoma lietuvių kalbos. Į tai straipsnių autoriai galėjo atkreipti dėmesį, įvardyti buvusią tikrąją situaciją. Juk kalbama apie Lietuvos, o ne kitos šalies vienuolynus, Lietuvos skaitytojams tai aktualu, o ne tik vien ekonominė, organizacinė vienuolynų būklė.

Jau XVIII amžiaus pabaigoje „1773 m. įsteigus Edukacinę komisiją ir pertvarkant švietimo sistemą buvo plačiai steigiamos parapinės mokyklos. Jose mokyta, be gimtosios kalbos, tikėjimo dalykų, rašto, mokyta žemdirbystės ir daržininkystės. 1777 m. tokių mokyklų Vilniaus vyskupijoje veikė daugiau kaip 300... Tačiau šioje vyskupijoje mokyklų, kuriose mokyta lietuvių kalba, beveik nebuvo steigiama“ (B. Makauskas, Lietuvos istorija, p. 191). Iš serijoje „Studia Franciscana Lituanica“ pateiktų publikacijų nematyti, kad tuo metu lietuvių kalbos mokymu būtų rūpinęsi ir pranciškonai vienuoliai. Pavyzdžiui, Arvydas Gelžinis nurodo, kad „1798–1820 m. Vilniaus bernardinai išlaikė ir dvimetę mokyklą, kurioje mokėsi 80–90 mokinių... Vilniuje pradinė mokykla veikė ir po 1820 m. 1829 m. buvo mokomasi tikybos, aritmetikos, geografijos, skaityti ir rašyti lenkų, lotynų ir rusų kalbomis“ (2008, p. 50). Lietuvių kalbos mokymas nepaminėtas. A. Gelžinis dar pažymi, kad XIX amžiaus pradžioje, dar iki 1830–1831 metų sukilimo, Vilniaus švietimo apygardoje „lenkiškos mokyklos (negausios rusiškos buvo tik Vitebsko gubernijoje) tautai tiesiogiai skiepijo katalikybės idealus ir nuo jų neatskiriamą polonizmą“ (2008, p. 31). Nors 1804–1824 metais Vilniaus švietimo apygardos kuratoriumi buvęs Lenkijos didikas Adomas Čartoriskis švietimą stengėsi padaryti prieinamą visiems, nepriklausomai nuo kilmingumo ar turtinės nuosavybės, tačiau kartu stiprino patriotinį auklėjimą visai jaunuomenei, bajorijai ir ne bajorijai, vystė polonofiliją. Neatsitiktinai A. Čartoriskis 1830–1831 metų sukilimo metu tapo Laikinosios vyriausybės pirmininku.

Beje, serijos „Studia Franciscana Lithuanica“ II tomelio pratarmėje dr. Rūta Janonienė rašo, kad „ilgamečio bernardinų švietimo veiklos tyrinėtojo Arvydo Gelžinio straipsnyje išsamiai aptariama observantų [bernardinų] išlaikomų mokyklų reikšmė Lietuvos kultūrai XVIII a. pab. – XIX a., atkreipiamas dėmesys į jų indėlį plečiant švietimą tarp neturtingųjų visuomenės sluoksnių (ypač Žemaitijoje), puoselėjant lietuvių kalbą“ (2008, p. 8–9). Gal ir taip? Tačiau visame A. Gelžinio straipsnyje apie Lietuvos bernardinų provincijos švietimo veiklą XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje niekur neradau, kad to meto mokyklose būtų mokama lietuviškai ar pačios lietuvių kalbos, tik lenkų. Galima pamanyti, kad serijos „Studia Franciscana Lithuanica“ leidėjams rūpestis dėl lietuvių kalbos – svetima tema, o jei – patriotizmas, tai tik lenkiškas.

Grįžkime prie br. M. A. Dettlaffo publikacijos „Dėl klaidinančios informacijos apie Pranciškonų vienuolyną pateikimo visuomenei“. Br. M. A. Dettlaffas rašo, kad „Vilniaus Pranciškonų vienuolyne buvo užrašytas pirmasis lietuviškų poterių tekstas“. Matyt, kalbama apie išlikusį rankraštinį lietuvišką tekstą – poterių įrašą 1503 metais išleistos (jau spausdintos!) lotyniškos knygos „Tractatus sacerdotalis“ paskutiniame puslapyje. Tuo metu (XVI amžiaus pradžioje) Vilniaus bažnyčiose pamokslai buvo sakomi dar ir lietuvių kalba. Todėl nenuostabu, kad dvasininkai į lotynišką (jau spausdintą!) knygą užrašė lietuvišką poterių variantą. Kaip nustatė akademikas prof. Zigmas Zinkevičius, apskritai, poteriai į lietuvių kalbą iš vokiečių kalbos buvo išversti žymiai anksčiau, matyt, pirmojo Lietuvos krikšto XIII amžiaus viduryje metu. Vadinasi, šis poterių vertimas tuomet Lietuvoje jau buvo įsitvirtinęs maždaug 250 metų, priimtas 1387 metais antrojo krikšto metu, išlikęs iki šiol.

Toliau br. M. A. Dettlaffo straipsnyje „Dėl klaidinančios informacijos...“ parašyta, kad „pranciškonų (konventualų) vienuolyno patalpose buvo įkurta pirmoji lietuviška mokykla“. Tai – tiesa. Bet ši mokykla buvo įkurta po to (1907–1924), kai carinė valdžia jau 1864 metais buvo uždariusi vienuolyną, kai pranciškonai vienuolyno nebevaldė (o, kad tai būtų įvykę XVII ar XVIII amžiuje!). Vadinasi, nėra ir nuopelnų. XX amžiaus pradžioje (1908–1917) čia turėjo patalpas Lietuvių mokslo draugija, buvo įsikūrusi jos biblioteka. Beje, dar iki vienuolyno 1864 metais uždarymo dalyje patalpų jau buvo kalėjimas, karo ligoninė, archyvas. Minimi vienuolyno patalpose gyvenę žymūs žmonės – Jonas Basanavičius ir Juzefas Montvilas. Bet ir vėl – jie čia gyveno jau po to, kai vienuolynas buvo uždarytas ir vienuoliai nebuvo vienuolyno patalpų savininkai.

Vėl br. M. A. Dettlaffas rašo, kad „pranciškonai (konventualai) turi viziją ir pasirengę tęsti susiklosčiusias tradicijas“. Akivaizdžiai jos tęsiamos. Ypač tai pastebima leidyklos „Aidai“ išleistos serijos „Studia Franciscana Lithuanica“ I (2006) ir III (2011) tomeliuose: Adamo Mączka OFM Conv. ir Wieslawo Franciszcko Murawiec OFM, taip pat Antoni Pacyfik Dydycz‘iaus straipsniuose lenkų kalba ištisai vartojama „na Litwie“, o kur kalbama apie Lenkiją – „w Polsce“. Pavyzdžiui, A. P. Dydycz‘ius III tomelyje rašo: „Ze względu na bezpieczenstwo naszych braci zyjących na Litwie, Biolarusi i w Czechoslowacji...“ (p. 120). Šios kalbinės lietuvius žeminančios konstrukcijos buvo naudojamos Lenkijoje XIX amžiuje ir prieškariu: („T. Wierzbowski. Szkoly parafijalne w Polsce i na Litwie za czasow Komisji Edukacji Narodowej 1773–1794“. Warszawa, 1922). Serijos I tomelio sudarytojas – Darius Baronas, o III tomelio – M. A. Dettlaff OFM Conv. Tik II tomelio sudarytojas Mindaugas Paknys šį polonizmą, matyt, pastebėjo ir ištaisė: „Przykladowo Kapitule Prowincijalnej w Siennie w 1772 r. pzewodniczyl jeden z najbardziej znanych owczecnych teologow w Litwie O.Bonawentura Bujalski“ (2008, p. 84).

Praėjusio šimtmečio pradžioje dvasininkai lietuviai šį lenkintojų diegiamą polonizmą suprato ir jo nenaudojo. Pavyzdžiui, Mogiliavo metropolijos kurijos sekretorius kun. Kazimieras Prapuolenis savo veikalą apie lenkų apaštalavimą Lietuvoje pavadino „Polskie apostolstwo w Litwe“ (1913). Šis veikalas buvo išleistas ir prancūzų kalba: „L‘Eglise Polonaise en Lithuanie“, 1914. Be to, čia pateikta daugybė jau XX amžiaus pradžioje sukauptų faktų apie polonizatorių tuo metu vykdytą antilietuvišką veiklą ne tik kultūros, švietimo srityse, bet ir per bažnyčias.

Kad šiuo metu Vilniaus pranciškonų vienuolyne įsikūrusiems vienuoliams mažai rūpi lietuvių kalba, liudija jų atsainiai, su klaidomis parengtas bukletas „Pranciškonų bažnyčia Vilniuje“. Rašoma, kad „XIV a. pradžioje, kilus gaisrui, įkrito bažnyčios skliautas“, nors XIV amžiaus pradžioje čia bažnyčios, juo labiau mūrinės, nebuvo. Rašoma, kad „nuo XIV a. iki 1812 m. uždarymo prancūzų kariai bažnyčioje buvo įrengę grūdų sandėlį“. Išeitų, kad bažnyčioje nuo XIV amžiaus šeimininkavo prancūzai, laikė joje grūdus. Lietuva buvo krikštijama ne 1386, o 1387 metais. Turi būti ne „vienuolino spaustuvė“, o „vienuolyno spaustuvė“. Buklete pabrėžiama, kad pranciškonų bažnyčios „rusų nugriautos gotikinio bokšto-varpinės niekas taip ir neatstatė“. Taip. Jį rusai nugriovė, prieškariu lenkai neatstatė, o lietuviai restauratoriai netgi sovietmečiu buvo parengę atstatymo projektą, bet prasidėjus tautos Atgimimo laikotarpiui buvo svarbesnių reikalų. Tai padaryti teks ateityje. Užtat surėmę pečius savo jėgomis atstatėme Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės svarbiausią objektą, mūsų valstybingumo simbolį – Valdovų rūmus. O pranciškonų vienuolyno patalpos dar sovietmečiu buvo pradėtos kruopščiai tirti, restauruoti. Jame išryškinta daug vertingų gotikos elementų, patikslinti vėlesni ansamblio architektūros raidos etapai, jame buvo įkurdinta solidi įstaiga – Technikos namai. Tik per neapsižiūrėjimą, matyt, pirmaisiais Nepriklausomybės metais, dalyje pastatų buvo įsikūrusi, anot br. M. A. Dettlaffo, politinė įstaiga.

Br. M.A. Dettlaffas rašo, kad vienuoliai „pasirengę vykdyti intensyvią pasaulietinę veiklą kultūros, švietimo ir evangelizacijos srityje“. Dar rašo, kad jau vyksta glaudus bendradarbiavimus su mokslo ir kultūros įstaigomis (Dailės akademija, Lietuvių katalikų mokslo akademija ir kitomis). Nežinau, kokie bus galutiniai to bendradarbiavimo rezultatai, tačiau jau dabar kai kas ryškėja. Pavyzdžiui, popiežiaus Urbono VI (1378–1389) bulė – tik daugmaž patikimas šaltinis (2006, p. 22), o Pilėnų gynėjų su Margiriu priešakyje žūtis – nesusipratimas. O kai kurie vienuolių iš Lenkijos teiginiai turi ryškų pelėsių kvapą, pavyzdžiui, J. Makarczyk OFM Conv. rašo, kad 1386 metais apsikrikštijęs Jogaila „kitais metais išvyko į Lietuvą, pasiimdamas su savimi žmoną [Jadvygą], daug dvasininkų ir šlėktos atstovų“ (2006, p. 105). Šį teiginį jau pats I tomelio sudarytojas D. Baronas turėjo paneigti, rašydamas, kad „naujesnė literatūra yra nustačiusi, kad Lenkijos karalienė šv. Jadvyga lietuvių krikšto metu 1387 m. nėra buvusi Lietuvoje“.

Taigi, gal geriau pranciškonai vienuoliai tegu pasilieka sau evangelizacijos sritį, laikosi dar šv. Pranciškaus įtvirtintų elgetaujančių vienuolių nuostatų (tą kryptį palaiko ir dabartinis Popiežius), o kultūros ir švietimo problemas išspręsime mes patys, taip pat ir turto klausimą. Turtus dovanojo didikai, bet juos savo rankomis, prakaitu sukrovė Lietuvos žmonės.

Dėl vienuolyno patalpų ateities reikia pritarti istoriko doc. dr. Romo Batūros minčiai („Lietuvos žinios“, 2003 11 09, nr. 348), kad reikia atkurti Vilniaus pranciškonų vienuolijos personalinę sudėtį daugiataučiu pagrindu. Juk pranciškonų ordinas yra tarptautinio pobūdžio ordinas. Toks jis turėtų būti ir Vilniuje. Šią problemą labai pamokančiai sprendė ir prieškario Nepriklausoma Lietuva, išvengusi priklausomybės nuo Lenkijos vienuolynų įtakos (R. Laukaitytė. Mažesniųjų brolių ordino atgimimas ir raida Lietuvoje 1909–1949 m. // Studia franciscana Lithuanica, 2011 m., p. 11–37).

Sutinku su R. Batūros siūlymu, kad „atkurtai gal 5–6 vienuolių grupei, kaip rodo šiandieninė vienuolynų praktika, visiškai užtektų vienuolyno patalpų tarp keturkampio ansamblio ir bažnyčios šalia zakristijos (200–300 kv. m.). Šią vienuolyno dalį grąžinti kurijai, suteikiant vienuoliams šias patalpas panaudos pagrindais valstybės globojamame ansamblyje“.

Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, akademikas prof. Antanas Tyla siūlo pranciškonų vienuolyno ansamblyje įkurti Lietuvos Kultūros istorijos centrą, kurį sudarytų: 1. Krikščionybės plitimo Lietuvoje istorija, 2. Lietuvių mokslo ir švietimo muziejus, 3. Jono Basanavičiaus muziejus, 4. Vilniaus amatų muziejus („Voruta, 2013 09 14, nr. 19). Šiuos siūlymus reikia svarstyti platesniame rate, iš principo reikėtų jiems pritarti.

Pritariu ir kitų daugelio mūsų šviesuomenės atstovų žiniasklaidoje išsakomam susirūpinimui dėl pranciškonų vienuolyno Vilniuje ateities, jų siūlymams, kad jis liktų prieinamas visiems Lietuvos sostinės gyventojams, taptų jų pilietiškumo ugdymo židiniu.

Dr. Napaleonas Kitkauskas,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys-akademikas,
Lietuvos Respublikos nacionalinės premijos laureatas

© 2013 „XXI amžius“