Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Aktualus pasibaigusių Tikėjimo metų vertinimas

Mindaugas BUIKA

Tikėjimo metų uždarymo metu popiežius Pranciškus pagerbė apaštalo šv. Petro relikvijas

Pagrindinis Tikėjimo metų renginių organizatorius arkivyskupas Salvatorė Fizikela

Rezultatų aptarimas ir mokymo paskatos

Su didelėmis ir prasmingomis liturginėmis iškilmėmis Kristaus, Visatos valdovo, šventėje Romoje ir pasaulio vyskupijose užbaigus Tikėjimo metus, yra svarbus jų metu nuveiktų misijų ir pastoracijos darbų aptarimas. Kriterijai šiam analitiniam vertinimui yra labai aiškūs: popiežiaus emerito Benedikto XVI, paskelbusio Tikėjimo metus, 2011 metų apaštalinis laiškas „Porta Fidei“, Tikėjimo mokslo kongregacijos 2012 metų direktyvos dėl tų metų šventimo bei popiežiaus Pranciškaus mokymo paraginimai. Šios užduotys skirtos įgyvendinti ne tik Visuotinės Bažnyčios lygmeniu, bet ir nacionalinėms arkivyskupijoms ir vyskupijoms bei parapijoms ir tikinčiųjų asociacijoms, bažnytiniams sąjūdžiams. Tokia analizė yra reikšminga, kadangi Tikėjimo metai turėjo konkrečią paskirtį – sugrąžinti į aktyvų religinį gyvenimą nuo tikėjimo ir Bažnyčios nutolusius krikštytus asmenis (naujoji evangelizacija) ir pasiekti, kad tikrieji katalikai dar įtikinamiau ir džiugiau liudytų prisikėlusį Viešpatį šiandienos sekuliarizuotai visuomenei, ir pavyzdžiu patraukti Dievo nuoširdžiai ieškančius žmones, kurie iki šiol buvo netikintys. Apie tai rašė ir Lietuvos vyskupai savo ganytojiškame laiške pradedant Tikėjimo metus skelbdami atitinkamus pastoracinius siūlymus mūsų šalies tikinčiųjų bendruomenei.

Turint šiuos dokumentus po ranka, labai patogu teisingai įvertinti visuose bažnytiniuose lygiuose (ir katalikiškoje žiniasklaidoje), kas pavyko įgyvendinti, kiek suaktyvėjo religinis gyvenimas (pavyzdžiui, dvasinių pašaukimų ugdymas, aktualus Atgailos sakramento priėmimo padažnėjimas, prasmingo dialogo su netikinčiais vystymas) ir kiti dvasinio atsinaujinimo dalykai. Panašiais savo vertinimais su tarptautine katalikų žiniasklaida pastarosiomis savaitėmis pasidalijo pagrindinis gausių ir įspūdingų Tikėjimo metų renginių Romoje organizatorius, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Salvatorė Fizikela (Salvatore (Rino) Fisichela), kurio nuopelnai šioje srityje neabejotinai dideli. Žinant, kad Tikėjimo metais Vatikane įvyko didelės permainos – netikėtai atsistatydinus popiežiui Benediktui XVI, vyko kardinolų konklava, naujojo popiežiaus Pranciškaus išrinkimas bei tam tikros permainos Romos Kurijoje. Iš tikrųjų reikėjo didelio organizacinio ir dvasinio susitelkimo, kad iš anksto sudarytas Tikėjimo metų renginių kalendorius būtų be sutrikimų įgyvendintas netgi jį papildant kitais įspūdingais įvykiais, pavyzdžiui, šeimoms skirta diena. „Mes sėkmingai pasiekėme pabaigą Tikėjimo metų, kurie pirmiausia buvo skirti katalikiškojo tikėjimo atnaujinimui, – kalbėjo arkivyskupas S. Fizikela lapkričio 18 dieną vėl susitikęs su žurnalistais paskutiniųjų renginių programos pristatymui. – Tačiau lieka didelis noras, kad būtų išlaikytas ne tik akivaizdus jo išpažinimo pagyvėjimas, bet ir prasmingai taikomas pastaraisiais mėnesiais paskelbtas popiežių Benedikto XVI ir Pranciškaus mokymas“.

Džiugūs atsinaujinimo ir liudijimo ženklai

Kad šis popiežiškojo mokymo bruožas yra išskirtinai svarbus, buvo patvirtinta ir lapkričio 24 dieną vykusio Tikėjimo metų uždarymo metu, kai po iškilmingų šv. Mišių aukos Romos Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus visų katalikiškos bendruomenės luomų atstovams simboliškai įteikė savo posinodinį apaštalinį paraginimą „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“). Šį dokumentą Šventasis Tėvas parašė remdamasis savo pirmtako popiežiaus Benedikto XVI sušauktos ir 2012 metų spalį vykusios naujojo evangelizavimo temai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos išvadomis (apie naujojo apaštalinio paraginimo turinio pristatymą, kuris Vatikane vyko kiek vėliau, lapkričio 26 dieną, bus rašoma kitame „XXI amžiaus“ numeryje).

Tikėjimo metų uždarymo metu dokumentą „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus įteikė iš įvairių pasaulio dalių atvykusiems neseniai šventimus gavusiems dvasininkams – vyskupui iš Latvijos (naujajam Liepojos katalikų ordinarui 42 metų vyskupui Viktorui Stulpinui), kunigui iš Tanzanijos, diakonui iš Australijos, seminaristui, seseriai vienuolei, neseniai sutvirtinimą gavusiam jaunuoliui, šeimų, neįgaliųjų, katalikiškų sąjūdžių, kūrybos pasaulio ir žiniasklaidos atstovams.

Kaip tik šių ir kitų pašaukimų Dievo tautos nariai, pasklidę po visą pasaulį, atnaujinę ir intensyviai pastaraisiais metais išgyvenę savo tikėjimą, yra pasirengę tolesnei jo sklaidai kontinentuose, aiškino arkivyskupas S. Fizikela. Jis paminėjo, kad Tikėjimo metais buvo iš naujo aptariami prieš penkis dešimtmečius vykusio Vatikano II Susirinkimo sprendimai. Minint 20-ąsias Katalikų Bažnyčios katekizmo paskelbimo metines, stengtasi atnaujintai stiprinti jaunimo ir suaugusiųjų katechezę, skatinti didelę evangelizacinę reikšmę turinčius artimo meilės liudijimus, užuojautą kenčiantiems, religijos laisvės gynimą. Tokios krikščionių socialinės veiklos ženklu iškalbingai tapo ir Tikėjimo metų uždarymo pamaldų Romoje metu rinktos aukos Filipinų gyventojams, labai nukentėjusiems nuo neseniai praūžusio uragano, dėl kurio prarasta tūkstančiai gyvybių ir milijonai žmonių liko be pastogės. Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas nurodė, kad Tikėjimo metais labai pagausėjo maldingų kelionių į didžiąsias tarptautines ir nacionalines šventoves, tais mėnesiais 8,5 milijono piligrimų aplankė apaštalo šv. Petro kapą Romoje. Todėl neatsitiktinai per Tikėjimo metų uždarymo apeigas pirmą kartą krikščionybės istorijoje viešam pagerbimui buvo išstatytos šv. Petro relikvijos. Jos buvo atrastos ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje vykdant archeologinius kasinėjimus po didžiuoju Vatikano bazilikos altoriumi. Dėl Antrojo pasaulinio karo pavojų popiežius Pijus XII katalikiškajam pasauliui pranešė tik 1950-aisiais, skelbdamas Šventuosius metus, ir jų tikrumą po naujų tyrimų popiežius Paulius VI patvirtino per 1968 metų birželio 26 dienos bendrąją audienciją.

Pagonybės iššūkiai kultūros kaitoje

Viešasis pirmojo Romos vyskupo relikvijų pagerbimas reiškia, kad „atnaujintai patvirtinamas Petro tikėjimas, kad durys susitikimui su Kristumi yra visuomet atviros laukiant, kad pro jas bus žengiama su tuo pačiu entuziazmu ir tikrumu, kurį rodė ankstyvųjų amžių krikščionys“, – rašė arkivyskupas S. Fizikela straipsnyje, kuris ta proga publikuotas Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“. Šių dienų krikščionys turi nepaliaujamai tęsti savojo tikėjimo kelionę, stiprinami Kristaus veido kontempliavimo. Apie tai liudija naujų atsivertimų gausa, pranešimai apie Atgailos sakramento (išpažinties) praktikavimo ženklų pagausėjimą Argentinoje, JAV, Italijoje, apie padažnėjusį suaugusių žmonių krikštą Prancūzijoje ir kitose sekuliarizuotose Europos šalyse. Tai – dar jauni 20–40 metų žmonės, kurių šeimose apie tikėjimą nebuvo kalbėta, bet jie supratingai keldami gyvenimo prasmės klausimus nusprendė tapti krikščionimis. Taigi, pasibaigusius Tikėjimo metus galima įvardyti kaip tikrąjį malonės laiką ir išplėtotą viso bažnytinio gyvenimo dinamiką, aiškino arkivyskupas S. Fizikela savo kitame interviu, duotame Jungtinių Valstijų laikraščiui „National Catholic Register“. Tame pokalbyje jis pastebėjo, jog minėti ženklai dar labiau džiugina, nes esant vis nesibaigiančiai globalinei krikščioniškojo tikėjimo krizei, kurios negalima nepastebėti, kuri kaip tik paskatino naujojo evangelizavimo užduoties iškėlimą dar palaimintojo Jono Pauliaus II pontifikato metu.

Kalbėdamas apie tai ir apie žinomą popiežiaus Pranciškaus raginimą, kad evangelizuojant reikia ryžtingai žengti į dvasinius bei materialinius žmogiškosios egzistencijos pakraščius, arkivyskupas S. Fizikela akcentavo dabartinio istorinio etapo ypatybes, kilusias dėl kultūrinių pokyčių. „Evangelizuoti iki praėjusio amžiaus turbūt buvo lengviau, kadangi buvo juntama didesnė vienybė Bažnyčioje, – aiškino hierarchas. – Tada (kaip ir dabar) žinojome aiškiai, kas yra mūsų tikėjimo priešas. Tai – ateizmas. Bet praeityje ateizmas buvo tik teorinė ir filosofinė sistema, o šiandien yra kitaip, nes kultūrinės sąlygos pasikeitė“. Dabar esame susidūrę su praktiniu ateistiniu elgesiu, kada žmonės tiesiog nežino, kad jie yra ateistai, nes gyvena tiesiog pagoniškai, ir juos evangelizuoti yra sunkiau. Taigi, problemos esmė yra ne teorinis ateizmas ar agnosticizmas, bet tai, kad žmonės tiesiog daugiau nebejaučia Dievo nebuvimo savo gyvenime, kaip kažkokio svarbaus trūkumo. Šiandienos evangelizuotojų užduotis – atstatyti sąmoningą ir būtiną ryšį su Dievu, kuris būtų suvokiamas kaip vienintelis teisingas santykis su pačiais savimi. Jeigu žmonės daugiau nejaučia, kad Dievo nebuvimas reiškia sumaištį jų gyvenime, jie tada nebesupranta, kas yra patys, nes praranda santykį su antgamtiška prigimtimi. Viso to atstatymui ir reikalinga nauja evangelizavimo dvasia, ir kalbama čia pirmiausia ne apie strategiją, bet mūsų, krikščionių, gyvenimo būdą ir patrauklų jo liudijimą.

Biurokratizmas trukdo autentiškam skelbimui

Arkivyskupas S. Fizikela priminė, kaip krikščionybės aušroje Kristaus išpažinėjai sudarė labai nedidelę miestų gyventojų dalį (jų buvo tik dešimtys), tačiau visi juos pažinojo dėl vidinio dvasingumo ir švento gyvenimo liudijimo. Dabar krikštytų asmenų yra 1,2 milijardo, bet dažniausiai jie yra neatpažįstami, kadangi niekuo neišsiskiria iš kitų sekuliarizuoto ar pagoniško elgesio žmonių. Jie rimtai nebepriima savojo tikėjimo radikalumo, nebejaučia nuodėmės ir visą blogą elgesį stengiasi pateisinti, sakydami, kad taip daro ir kiti. „Jeigu mes pakrikštyti, bet savuoju gyvenimu neparodome, kad esame sutikę Kristų tikru ir konkrečiu būdu, tai kaip galime Jį patikimai skelbti? – klausė arkivyskupas S. Fizikela. – Kaip mes tada galime atnaujintai evangelizuoti kitus? Mūsų žodžiai tuomet yra tušti“. Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas išreiškė apgailestavimą dėl homilijų ir katechetinio mokymo turinio suprastėjimo, kai beveik nebegirdime prasmingo esminių „išganymo“ ir „atpirkimo“ sąvokų aiškinimo. Ir pats Bažnyčios gyvenimas tapo gerokai biurokratizuotas, kai daugelis ateina į maldos ar parapijos namus, kad gautų kokį reikiamą dokumentą ar užsisakytų formalų patarnavimą ar dar kažką atsiimtų, o bendruomeniškumo ir dalijimosi bruožai yra gerokai susilpnėję, ypač dvasine prasme. Arkivyskupas S. Fizikela pastebėjo, kaip 1985 metais minint Vatikano II Susirinkimo dvidešimtmetį popiežius Jonas Paulius II sušaukė neeilinę Vyskupų Sinodo asamblėją, kurios galutinė išvada buvo maždaug tokia: „Turbūt mes per daug dėmesio skiriame Bažnyčios struktūroms ir užmirštame skelbti Jėzų Kristų“.

Anot už naująjį evangelizavimą Bažnyčioje atsakingo hierarcho, dabar, praėjus dar 30 metų, galbūt galime pasakyti tą patį. Todėl yra būtina neatidėliotinai pastoracijoje daryti išvadas ir prioritetinę vietą skirti autentiškam tikėjimo ir gyvenimo pagrindų bei ištakų Jėzuje Kristuje skelbimui. Arkivyskupas S. Fizikela, kuriam popiežius Pranciškus išskirtinai dėkojo už atliktą darbą per Tikėjimo metų uždarymo iškilmes, „National Catolic Register“ korespondentui sakė, kad jo vadovaujamos Šventojo Sosto dikasterijos planai ir toliau lieka sutelkti į šio skelbimo koordinavimą. Reikia apibendrinti visos Bažnyčios patirtį ieškant bendros kalbos ir vieningo konteksto pastoracinei veiklai ir tada vietinėse bendruomenėse vystyti savąją metodiką, atsižvelgiant į jų skirtingus ypatumus. Arkivyskupas priminė vertingą pasirengimo 2000-iesiems jubiliejiniams metams patirtį, kai vienerius metus visa Bažnyčia maldingai apmąstė Dievą Tėvą, antrais susitelkė į Jėzų Kristų, o trečiais – į Šventąją Dvasią, o dabar turima ir bendra Tikėjimo metų patirtis su vieningo pastoracijos supratimo paieška prasmingam Jėzaus Kristaus ir Evangelijos skelbimui. Entuziastingo ir įtikinamo liudijimo ir šventimo per praėjusius Tikėjimo metų didžiuosius renginius palaikomi, galime ramiai žvelgti į ateitį vildamiesi pratęsti pozityvų pastarųjų mėnesių poveikį Bažnyčios gyvenimui.

Visatos Valdovas ir mūsų brolis

Savotiškas paskatinantis įvadas į arkivyskupo S. Fizikelos pabrėžtą Jėzaus Kristaus skelbimo prioritetą naujoje evangelizacijoje galėtų būti sodri popiežiaus Pranciškaus homilija, sakyta Tikėjimo metų uždarymo šv. Mišiose. Joje Šventasis Tėvas kalbėjo apie Kristaus, Visatos Valdovo, išskirtinę reikšmę kūrinijoje, istorijoje ir kiekvieno asmens gyvenime. Šis įvaizdis turi prasmingai atsispindėti kiekvieno tikro krikščionio mintyse, žodžiuose ir darbuose. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad, jeigu tai yra prarandama (deja, taip neretai atsitinka pasidavus šiuolaikinėms sekuliaristinės visuomenės tendencijoms), tada Jo vietą užima kažkas kita, dažniausiai blogis, kuris atneša didelę žalą žmogui ir jo aplinkai. Svarbu pabrėžti, kad Kristus, būdamas visos kūrinijos centras, pirmiausia yra mūsų, Dievo tautos, centras, tikrasis jos vadovas. Bet šis dieviškasis vadovavimas nėra koks įsakinėjimas iš aukštybių, o Viešpaties buvimas artumoje, tiesiog broliškas rūpinimasis kiekvienu žmogumi, ėjimas kartu visoje jo gyvenimo kelionėje. „Taigi, Kristus, karaliaus Dovydo palikuonis, yra brolis, apie kurį buriasi Dievo tauta, – aiškino Šventasis Tėvas. – Jis rūpinasi savo žmonėmis, mumis visais, ir netgi gyvybės kaina. Jame mes esame viena; būdami vienybėje su Juo, dalijamės tuo pačiu likimu, einame tuo pačiu keliu“.

Pagaliau Jėzaus Kristaus turi būti priimamas labai asmeniškai. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų Jam su pasitikėjimu galime sudėti savo džiaugsmus ir viltis, liūdesį ir nerimą. Tai yra neatskiriama kiekvieno gyvenimo dalis. „Kai Jėzus yra centre, net ir tamsiausios mūsų gyvenimo valandos nušvinta, nes Jis mums suteikia viltį“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, aptardamas tos dienos Evangelijos skaitinyje atpasakotą Išganytojo nukryžiavimo sceną. Joje Jėzus drąsina kartu nukryžiuotą atgailaujantį nusikaltėlį savo pažadu: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Taigi, kiekvienas žmogus, kuris savyje randa drąsos prašyti atleidimo, tikrai gali būti tikras, kad jo prašymas neliks Viešpaties neišgirstas. „Jėzus taria tik atleidimo, o ne pasmerkimo žodžius“, – darė išvadą Šventasis Tėvas. Šiandien kiekvienas iš mūsų gali pagalvoti apie savo gyvenimo istoriją su jos šviesiomis ir tamsiomis akimirkomis, su kiekvieno padarytomis klaidomis ir nuodėmėmis, prašydamas, kad Viešpats gailestingai mus atsimintų savo Karalystėje ir suteiktų išgelbėjimą. „Jėzaus pažadas gerajam nusikaltėliui mums suteikia didelę viltį, – baigdamas homiliją sakė popiežius Pranciškus. – Tai byloja, kad Dievo malonė yra visada didesnė už maldą, kuria jos prašoma“. Dėl šio begalinio Viešpaties dosnumo visada reikia melsti Jo dėmesio būnant tikriems, kad Jo mylintis ir atlaidus gailestingumas leis dalintis Jo garbe amžinybėje.

© 2013 „XXI amžius“