|
Maskaradas ir vampyrai
Vaidas JAUNIŠKIS
Nors pirmininkaujame Europos Sąjungai, pastarąjį mėnesį kur kas intensyviau gyvenome su Rusija. Nuo keistų verslo ir politikos santykių iki glamonių kultūros srityje.
Neseniai kilo triukšmas dėl vienos svarbiausių, nes mus saugančios valstybės institucijos pažymos, kurioje, kaip kalbama, buvo pasakyta kažkas svarbaus ir itin slapto. Bet susumavus visus teiginius, ir net Prezidentės reakciją į tą pažymą, galima daryti išvadą, kad pažyma prilygsta Koperniko atradimui. T.y. buvo aptikta tai, ką iš esmės žino kiekvienas, susipažinęs su geografijos pradžiamoksliu: kad Lietuva yra labai netoli Rusijos. O kiek pramokęs istorijos dar galėtų pridurti, kad santykiai tarp šių kraštų niekad nebuvo šilti ir malonūs, ir kad kiekviena pusė turi savo sąskaitų.
Kultūra šių dviejų šalių informaciniuose karuose dar vis būna suvokiama kaip labai specifinė sfera, ir jos renginiai dažnai traktuojami tik kaip nekalti vien kultūros sferos atvejai, skirti gėrio ištroškusiems naivuoliams. Visgi pamažu imama pastebėti, kad nebe pirmus metus per svarbias valstybės šventes bandomi ištaikyti Rusijos popžvaigždžių koncertai, o kuri nors Lietuvos televizija taip pat tomis dienomis būtinai stengiasi parodyti bent vieną sovietinį filmą. Bet reikėjo jungtinio Rusijos ir Baltarusijos tų Smolensko pulkų baleto prieš Trakų pilį, kad į tai pagaliau būtų atkreipta daugiau dėmesio. Nekaltą kultūros supratimą liudija ir faktas, kad baleto pasirodymą globojo Lietuvos kultūros ministras, pats dar ir atsiprašęs dėl nenusisekusios renginio kokybės.
Tikriausiai lygiai taip pat traktuojama ir kultūros istorija: Lietuvos centrinis valstybės archyvas pasiskelbė restauravęs ir į internetą sudėjęs aibes Lietuvos dokumentinio kino, ir dabar tie lobiai prieinami kiekvienam. Bet atsivertus puslapį paaiškėja, kad už ES lėšas buvo pirmiausia restauruota milžiniškas kiekis ideologinės kino kronikos Tarybų Lietuva. Žiūrėkime, gėrėkimės ir stebėkimės, kas tai sumanė.
Manipuliuoti kultūros sfera itin patogu: ji iki šiol Lietuvos valdžios laikoma nieko nelemianti, toks bereikalingas gyvenimo perviršis ir prabanga. O menininkai Dievo kvaileliai, ir tegul jie turškiasi savo keistuose neištarti kvailuose sumanymuose ir dar nesuprantamesniuose, nes itin menkuose piniguose. Todėl kaip ES paliko kultūrą nacionalinių interesų sričiai, taip ir nacionalinių interesų ji buvo palikta asmeninio išgyvenimo sritims. Bet kitos šalys taip neištarti kvailai nemano, ir kuo didesnė ir turtingesnė šalis, tuo labiau ji remia kultūrą, nes supranta jos milžinišką galią.
Todėl nuo pat nepriklausomybės pradžios Lietuvai buvo siūlomas, o savų palaikomas ne kultūros, o aiškiausios geopolitikos modelis: Vakarai yra tai, iš kur ateina visos blogybės, nuo narkotikų ir prostitucijos iki smurtinių filmų. Iš Rytų pateka dvasinė saulė, ir į Schwarzeneggerio sprogimus čia atsako Tarkovskio tyla. Nors šis menininkas sovietijoje buvo ujamas, dabar per jį bandoma teigti ir įteigta kad sovietinėje sistemoje buvo be galo dvasios (suprantama, negi maisto?). O tikrąją Vakarų kultūrą bandyta stipriai gožti ir nuvertinti jos pavyzdžius, tuoj pat tikrą meną atsveriant smurto ir prievartos kultūra. Nors realioji, gyvenimo statistika ir teigia visiškai priešingai ir apie smurtą, ir apie vidinę žmonių kultūrą.
Neprivalgęs, bet (o gal todėl) dvasingas menininkas taip pat tos pačios demagogijos dalis, kildintina iš XIX amžiaus Rusijos bet ne tokių menininkų, kaip Dostojevskis, gyvenimo, o tik jo herojų. Pats Dostojevskis gyveno pavydėtinai neblogai, jei už honorarus su šeima ir į prabangųjį Baden Badeną vykdavo, ir ten rašydavo, ir dar avansus pralošdavo. Bet apie tai buvo tylima: kuo labiau menininkai bus neprivalgę, tuo visiems bus geriau. Taip svźtima ideologija buvo pagrįsta šalies ekonomika: taupykime kultūros sąskaita, nes ji nereikalingas priedas mūsų gyvenimui. O dar, neduok Dieve, skatins mąstyti! Žinoma, čia galima būtų atmesti sąmokslo teorijas ir nurašyti tai atsitiktiniam chaosui, bet chaose tiek nuoseklumo nebūna; antra nereikėtų nuvertinti nei priešininkų proto, nei savų kvailumo.
Tačiau atskiri meno atvejai niekad neprilygs tam poveikiui, kurį didžiausioms masėms daro sovietiniai filmai, pirmiausia pateikiami visiškai nekaltų komedijų pavidalu. Nors nacionalinėse televizijose pamažu atsiranda ir šiuolaikinių detektyvų su milicininkais, ir romantizuotų sakmių apie čiapajevus ir kitus karvedžius: čia ne tik istorija revizuojama, čia tie atvejai, kai forma ir yra turinys, t. y. esminis pranešimas. Vieniems visos Likimo ironijos ir šurikai primins jų jaunystę (kuri jau pamiršta kaip prievartos ir amžino nepritekliaus metas), kiti žiūrės į reabilituotus galvažudžius kaip į herojus iš blizgių žurnalų, nes serialinėje sovietų Rusijoje ir mužikas skalbėsi su Vanish. Per nostalgiją žiūrovai bus sugrąžinti prie minties, kad visgi tada linksmai gyvenome, kol ją perkirs kita - tada buvo geriau. Atmintis yra geriausia cenzorė ir pirmiausia ji atmeta nemalonius ar žiaurius prisiminimus. Jei išgyvenome vadinasi, gyventi galima, todėl leiskit į tėvynę. Kurią?
Praėjusią savaitę buvome įleisti: didžioji Rusija pakvietė, ir atsidūrėme Imperijos gerklėje. Atsidavėme jai visa širdimi po didžio menininko Rimo Tumino vėliava. Su jo vardu jau buvo susijęs valstybinės kalbos demonstratyviai nepaisęs Druskininkų teatro festivalis, pristatęs daug Maskvos ir keletą kitų šalių spektaklių. Šįkart nueita dar toliau: du spektakliai buvo ne tik rodomi be subtitrų, taip jie buvo transliuojami ir per visuomeninę televiziją ir tiesiogiai. Ar tai jau bus sistema ir nuo šiol LRT rodys ir kitus užsienio teatrų spektaklius klausimas daugiau nei naivus. Akivaizdu, kad tiekos dėmesio nebuvo sulaukęs joks Lietuvos ar užsienio režisierius pridėkime dar ir su švyturėliais į teatrą atskubėjusią Seimo pirmininkę, t.y. vieną šalies vadovių. Ji vyko pasižiūrėti ne bet ko, o Eugenijaus Onegino, t.y. Rusijos sielos veidrodžio, o tiksliau kūrinio, kuris bene geriausiai reprezentuoja imperinės šalies kultūrą (kurios carai anuomet valdė ir mus). Nesvarbu, kad ne apie imperiją kalba, - šiandien tai yra vienas pagrindinių Rusiją reprezentuojančių kūrinių, nors jo meninė vertė mums daugiau įteigta per tarybinės mokyklos programą nei pasaulinio lygio: kai kas nustebs, bet Puškino apskritai nėra jokiame pasauliniame literatūros šimtuko sąraše, net ir sudarytame Norvegijos knygų klubo su Nobelio komitetu.
Čia apeisiu paties spektaklio meninę pusę ir režisūrines ištarmes, kurias galima traktuoti labai įvairiai tam ir naudojama daug ką maskuojanti Ezopo kalba (kurioje net gali įskaityti užuominų apie tremtį). Kur kas svarbiau buvo spektaklio forma, teigusi tą patį seną gerą teatrą, jau tapusį popkultūros dalimi antraip nesulauktume tiekos komentarų internete iš susižavėjusių TV žiūrovų. O apie ką pats spektaklis to aiškiai negalėjo suformuluoti net Rusijos kritikai. Ar jau mūsų žiūrovų nuotaikos sureguliuotos ir jie žino, kad tai, kas rusiška gražu ir gilu? Dirva paruošta, gal todėl tiekos statomų Eugenijų Oneginų Lietuvoje dar nebuvo keturi per trejus metus. Galima drąsiai teigti, kad Puškinas mums akivaizdžiai tapo artimesnis už Mickevičių, o tai jau ir geopolitinė kryptis: greitasis traukinys iš Vilniaus šiandien važiuoja į Minską, ne į Varšuvą.
Čia būtinas politkorektiškumo pasažas: rašydamas rusiška turėjau omeny ne tautą, o oficialią šalies politiką. Nes tikrosios Rusijos su jos gerokai pilietiškesne už mūsų visuomene mes nepažįstame. Nebent jų balsai ataidi per Laisvės radiją ir puikius interneto kultūrinius puslapius. Todėl tautos kategorija čia nefigūruoja. Vertinant meną jos apskritai neturėtų būti. Kokiai tautai priklauso vampyrai Adomas ir Ieva? Jų istorijos, papasakotos Jimo Jarmusho filme Išlieka tik mylintys, išbėgau žiūrėti po Tumino spektaklio. Gerokai artimesnės ir aktualesnės, nors skambėjo iš Tanžero gatvelių ir apleisto Detroito. Istorija pasakojo apie mūsų civilizaciją, kurios nariai gyvena siurbdami vienas kito kraują; apie tai, kad kraujas vis labiau genda ir sunku atrasti elitinio. Apie susireikšminimą ir šlovę, kuri yra per menka kategorija tikroms asmenybėms. Visa tai skambėjo kur kas artimiau ir jautriau už Onegino kančias, už viską suveliantį ir mistifikuojantį maskaradinį sniegą.
Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje Kultūros savaitė.
© 2013 XXI amžius
|