Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šventojo Tėvo gairės XXI amžiaus Bažnyčiai

(Pabaiga. Pradžia Nr. 44)

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Pranciškaus apaštalinis paraginimas

Įvairovė netrukdo evangelizuoti

Tęsiant popiežiaus Pranciškaus apaštalinio paraginimo „Evangelii gaudium“ istorinės reikšmės aptarimą, pasinaudojant ir Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininko arkivyskupo Rino Fizikelos (Rino Fisichella) įžvalgomis, galima pasakyti, jog trečiojo šio dokumento skyriaus, turinčio prasmingą pavadinimą „Evangelijos skelbimas“, tema galbūt geriausiai atspindi jo intencijas dėl svarbiosios Dievo tautos užduoties – tikėjimo plėtros. Šventasis Tėvas čia aiškina, kaip turi būti vystoma evangelizacija įvairiose gyvenimo plotmėse, siekiant tikrosios jos sėkmės. Pirmiausia jis pabrėžia „primatą malonės“, kuris be paliovos veikia kiekvieno evangelizuotojo gyvenimo liudijime ir darbuose, kaip ir visoje Bažnyčioje, kuri yra Jėzaus Kristaus siunčiamas „išganymo sakramentas“, tampantis patikimu įrankiu Dievo iniciatyvos įgyvendinimui. Popiežius Pranciškus primena labai tikslų savo pirmtako Benedikto XVI apibrėžimą, pateiktą atidarant naujajai evangelizacijai skirtą 2012 metų Vyskupų Sinodo asamblėją: „Visada svarbu žinoti, kad pirmas žodis, tikroji iniciatyva ir tikroji veikla ateina iš Dievo, ir įsiterpdami į šią dieviškąją iniciatyvą, ir tik melsdami tos dieviškosios iniciatyvos, mes galime irgi tapti – su Juo ir Jame – evangelizuotojais.“ Dokumente „Evangelii gaudium“, atkreipdamas dėmesį į tautinių ir regioninių kultūrų įvairovę, kurioje reikia darbuotis Evangelijos skelbėjams, Šventasis Tėvas patvirtina žinomą krikščioniškojo mokymo nuostatą, kad ji visiškai nekelia grėsmės Bažnyčios vienybei. „Tėvo ir Sūnaus siunčiama Šventoji Dvasia perkeičia mūsų širdis ir įgalina mus įžengti į tobulą, palaimingą Švč. Trejybės bendrystę, kurioje visi dalykai randa savąją vienybę“, – rašo popiežius Pranciškus, pabrėždamas, jog taip yra kuriama Dievo tautos darna kultūrinėje ir nacionalinėje įvairovėje, todėl evangelizuotojai džiaugsmingai pripažįsta šiuos skirtingumų turtus, kuriuos Šventoji Dvasia pateikia Bažnyčiai, pabrėždami, kad jokiu būdu negalima pateisinti kartais iškylančios minties apie krikščionybės, kaip, neva, „monokultūrinės terpės“, buvimą. Reikia atmesti bet kokį bandymą „pagyrūniškai sakralizuoti“ vieną ar kitą kultūrą („vakarietišką“ ir pan.), kaip tarsi artimesnę Evangelijai, žeminant kitas, teigiant apie jų tariamą nepilnavertiškumą ar atsilikimą. Žinoma, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, kai kurios tautinės kultūros buvo labiau susijusios su Evangelijos skelbimu ir krikščioniškos minties vystymu, tačiau Dievo apreikštas mokymas negali būti tapatinamas nė su viena iš jų. Taigi naujasis visų kultūrų ir tų, kurios dar nebuvo pažinusios Kristaus žinios, evangelizavimas negali būti siejamas su specifinės kultūrinės formos primetimu, nepriklausomai nuo to, kokia ji puiki ar sena bebūtų, pabrėžia Šventasis Tėvas.

Liaudiškasis pamaldumas ir intelektualumas

Vienos ar kitos kultūros išskyrimas reikštų ne tikruosius evangelizavimo siekius, bet labiau fanatizmą ir ekspansiją, kuri tik užgautų evangelizuojamų žmonių jausmus, nes kiekvienas krikščionis nori likti savo tautinės kultūros sūnus ar dukra, ir pakenktų pačiam misijų uždaviniui. Tęsdamas šiuos svarstymus, popiežius Pranciškus pabrėžia, jog Evangelijos kultūrizavimo metu ne tik ugdoma pati tautinė kultūra, bet ir kuriamos naujos tikėjimo raiškos formos pagal vietines tradicijas. Kiekviena didžiosios Dievo tautos dalis perima tikėjimo dovaną į savo gyvenimą pagal susiklosčiusią nacionalinę terpę, nešdama jo liudijimą bei praturtindama savita raiška. Iš čia kyla liaudiškojo pamaldumo suvokimas, labai svarbus spontaniškai krikščionių misijų veiklai ir tolesnei evangelizacijai su tautinių tradicijų tąsa bei atnaujinimu, pabrėžiant, jog šiame procese principinis veikėjas yra Šventoji Dvasia. Taigi, liaudiškasis pamaldumas, kurio vertinimas Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo nė kiek nesusilpnėjo, kaip tik patvirtina, jog tautos priimtas tikėjimas joje savitai perduodamas iš vienos kartos į kitą. Verta prisiminti, kad ir popiežius Paulius VI 1975 metų apaštaliniame paraginime „Evangelii nuntiandi“ irgi pabrėžė, kad liaudiškasis pamaldumas taip giliai prasismelkia į paprastų žmonių gyvenimą, kad įgalina juos ne tik prasmingai liudyti, bet ir drąsiai ginti savo tikėjimą iki aukščiausio heroizmo aukos. Tai gerai žinoma iš Lietuvos istorijos, kai rusiškojo carizmo ir sovietinio komunizmo sąlygomis, nepaisant visų katalikybės persekiojimų, tautinė krikščioniška raiška išliko gyva ypač liaudiškojo pamaldumo tradicijose, taip esmingai prisidėdama prie savo tikėjimo gynimo ir netgi stiprinimo labai nepalankiomis sąlygomis.

Trečiajame apaštalinio paraginimo „Evangelii gaudium“ skyriuje popiežius Pranciškus išsamiau aptaria fundamentalią tarpasmeninių santykių reikšmę naujajai evangelizacijai ir tikėjimo liudijimui, kuriam (dar kartą pabrėžtina) yra pašauktas kiekvienas krikščionis savo gyvenamoje aplinkoje. Ir čia nėra jokio pateisinimo dėl neveiklumo ar išsisukinėjimo „dėl asmeninio netobulumo“, nes pati misija stimuliuoja asmenybės atsinaujinimą ir tvirtėjimą, artėjimą prie Jėzaus Kristaus ir susitikimą su Juo. Žinoma, Evangelijos žinios skelbimui skirtingomis kultūrinėmis aplinkybėmis yra skatintinas ir geresnis profesionalus pasirengimas, švietimo ir akademinių sluoksnių dalyvavimas. „Tai reiškia tikėjimo, proto ir mokslo susitikimą, vystant naujus metodus bei argumentus dėl evangelizavimo patrauklumo ir patikimumo, kūrybingos apologetikos, nes tai skatina vis didesnį atvirumą Evangelijai“, – rašo Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad tokia intelektualinė terpė gali tapti vertingu Šv. Dvasios įrankiu pasaulio atnaujinimui. Šiuo atžvilgiu įvairios katalikiškojo mokymo įstaigos, ypač universitetai, tampa puikia aplinka evangelizavimo būdų vystymui tarp disciplinų esančioje sąveikoje, net jeigu čia pat iškyla ir sekuliarizuoto priešiškumo iššūkiai, reikalaujantys dar didesnio misijų kūrybingumo ir atkaklumo. Popiežius Pranciškus neužmiršta paminėti ir teologijos (ypač pastoracinės) reikšmę naujoje evangelizacijoje, kuri taip tik diskutuoja su kitais mokslais bei žmogiškuoju patyrimu ir įžvalgomis. Šventasis Tėvas patvirtina, kad Bažnyčia labai vertina ir drąsina teologų charizmas ir mokslines pastangas nepakeičiamoje išganymo misijoje. Kartu reikia prisiminti, kad tiek Bažnyčia, tiek ir teologija egzistuoja tam, kad evangelizuotų, o ne apsiribotų teoriniais svarstymais kabinetuose. Pagaliau popiežius Pranciškus išsamiai aptaria homiliją, kaip privilegijuotą evangelizacijos būdą liturgijos šventimo kontekste. Pats būdamas tikrai sumanus pamokslininkas, jis pateikia daug patarimų, kaip reikia atsakingai ruoštis homilijai, pabrėždamas, kad ši skelbimo forma gali tapti nuolatinio atsinaujinimo ir dvasinio augimo versme, noriai priimant įtikinamai paaiškinto Dievo Žodžio šviesą ir galią.

Nuodėmingų struktūrų kritika

Pasaulietinėje spaudoje pristatant popiežiaus Pranciškaus apaštalinį paraginimą „Evangelium gaudium“, daugiausia kalbama apie socialinį evangelizacijos dėmenį, kuriam yra skirtas ketvirtasis dokumento skyrius. Jame Šventasis Tėvas labai tvirtais žodžiais pabrėžia, kad solidarumas su vargšais, taikos skatinimas turi būti vienas iš svarbiausių Bažnyčios misijų veiklos bruožų. Popiežius smerkia tai, ką jis vadina „nesubrendusiu ir naiviu pasitikėjimu“ laisvąja rinka, kuri, neturėdama kokio nors išmintingo reguliavimo, primeta vadinamąją pašalinimo (ar likvidavimo) kultūrą, kurioje ne tik atskiri asmenys, bet net ištisi gyventojų sluoksniai tampa paniekintais ir nereikalingais kliuviniais. Primindamas Dievo įsakymą „Nežudyk!“, pabrėžiantį žmogiškosios gyvybės vertę, Šventasis Tėvas aiškina, jog kai kuriais atvejais tą įsakymą galima nukreipti ir skirti nelygybę skatinančiai kapitalistinei laisvosios rinkos ekonomikai. „Tokia ekonomika žudo“, – be užuolankų pabrėžia popiežius Pranciškus, primindamas, jog žiniose paprastai nedaug kalbama apie sušalusių ir išbadėjusių benamių senelių, netgi vaikų, mirtį, o akcijų biržos kurso kritimas vos 2 punktais sudaro didelę sensaciją. Tokia neatsakinga ekonominė sistema su finansinio spekuliavimo prioritetais yra iš pagrindų neteisinga ir kuria naują tironiją, kuri vienašališka ir negailestinga, perspėja Šventasis Tėvas. Ir šios pastabos nėra koks nors grynas marksizmas, sklindantis iš Popiežiaus lūpų, kaip teigia jį kritikuojantis savo kontroversiškumu išgarsėjęs JAV radijo komentatorius Rašas Limbo (Rush Limbaugh), bet Katalikų Bažnyčios klasikinio socialinio mokymo nuostatų, ginančių bendrąjį gėrį ir žmogiškąjį orumą, išdėstymas.

Jas svarbu akcentuoti ir naujojo evangelizavimo metu, nes jeigu šis socialinio mokymo pobūdis nebus teisingai išaiškintas, išlieka „nuolatinė rizika, kad bus iškreipta autentiška ir integrali pačios evangelizavimo misijos prasmė“, – rašo popiežius Pranciškus ketvirtajame dokumento „Evangelium gaudium“ skyriuje. Socialinis Bažnyčios mokymas ir veikla siejasi su religijos laisvės reikalavimu, suvokiant, jog tikėjimas negali būti užsklęstas tik privačiame asmens gyvenime, kaip to norėtų sekuliaristai. Gerai žinomas jų priešinimasis natūraliai religijos įtakai visame visuomenės ir tautos gyvenime, pilietinių ir valstybės institucijų veikloje bei Bažnyčios ganytojų teisėje pateikti savo nuomonę dėl visiems tikintiesiems rūpinčių politikos ir ekonomikos klausimų. Bet ar galima nutildyti ir „privatizuoti“ šv. Pranciškaus Asyžiečio ar palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos socialinį mokymą, klausia Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad autentiškas tikėjimas visada nukreiptas į troškimą keisti pasaulį, įtvirtinti vertybes, padaryti gyvenamąją aplinką geresnę, nei radome. Štai kodėl Bažnyčia negali likti kovos už teisingumą pakraštyje, ir visi krikščionys, įskaitant jų ganytojus, yra pašaukti rūpintis tobulesnio pasaulio kūrimu. Tai pirmiausia reiškia darbavimąsi, kad būtų eliminuotos struktūrinės skurdo priežastys, skatinamas vargstančiųjų padėties gerinimas, kaip ir kasdienė solidarumo raiška, atsiliepiant į visus kenčiančiųjų poreikius. Popiežius Pranciškus savo apaštaliniame paraginime patvirtina tradicinę Bažnyčios socialinio mokymo nuostatą, jog „privati gėrybių nuosavybė pateisinama poreikiu jas saugoti ir gausinti, kad taip jos galėtų tarnauti bendrajam gėriui, ir dėl šios priežasties praktinė solidarumo raiška yra suvoktina kaip sprendimas grąžinti vargšams tai, kas jiems priklauso“.

Socialinio teisingumo liudijimas

Šventasis Tėvas aiškina, kad palankumas vargšams Bažnyčiai yra ne tiek kultūrinė, sociologinė, politinė ar filosofinė, bet pirmiausia teologinė kategorija, nes pats Dievas, kaip patvirtina visas Evangelijos mokymas, teikia pirmenybę vargšams. Jis pasiremia popiežiaus Benedikto XVI socialinės enciklikos „Caritas in Veritate“ nuoroda, kad pats Dievas savuoju įsikūnijimu Jėzuje Kristuje tapo vargšu, kad taip savuoju skurdu mus dvasiškai praturtintų. „Štai kodėl aš noriu neturtingos Bažnyčios vargšams, – teigia popiežius Pranciškus dokumente „Evangelii gaudium“. – Jie gali mus daug ko išmokyti ir ne tik pasidalijimu „sensus fide“, bet ir savo sunkumais gerai pažindami kenčiantį Kristų: taigi leiskime, kad jie mus evangelizuotų“. Vykdant naująją evangelizaciją, reikia nuolat jausti pašaukimą atpažinti Kristų vargšuose, kalbėti apie jų reikalus, būti jų draugais, kalbėti su jais ir juos išklausyti, „priimant tą slėpiningą išmintį, kuria Dievas dalijasi su mumis per vargšus“. Tai pabrėždamas, Šventasis Tėvas nurodo, kad didžiausia neturtingųjų diskriminacija būtų aplaidumas jų sielovadinėje globoje: nė vienas Bažnyčios narys negali kaip nors teisinti savo nepakankamo dėmesio socialiniam teisingumui.

Kita vertus, jeigu bažnytinė bendruomenė mano, kad šioje srityje pakanka tik pakritikuoti valdžią dėl neteisingos ekonominės politikos, bet pačiai nusišalinti nuo kūrybingo ir efektyvaus artimo meilės darbų liudijimo, tai minėta kritika būtų tik „tuščios kalbos“. Popiežius Pranciškus paaiškina, kad šiais atvirais žodžiais jis nenori nieko įskaudinti, bet tik stengiasi, kad visi katalikai išsivaduotų iš perdėtai individualistinio, indiferentiško, į save sutelkto mentaliteto ir gyventų, mąstytų bei veiktų žmogiškai, dorai, vaisingai skleisdami orumą šioje žemėje.

Nurodydamas tokias tradicines krikščioniškos veiklos už socialinį teisingumą kryptis, kaip geresnį pajamų ir pelno padalijimą (per progresyvinę mokesčių sistemą), naujų darbo vietų kūrimą, švietimo ir sveikatos apsaugos prieinamumą, Šventasis Tėvas kalba apie „naujas skurdo ir pažeidžiamumo formas, kuriose mes esame pašaukti pažinti kenčiantį Kristų“. Tai – gausybė naujųjų benamių, alkoholinę ir kitokią priklausomybę turinčių žmonių, savo gimtąsias vietas priverstų palikti pabėgėlių dėl paplitusio abejingumo vienišų ir apleistų senelių ir kitų gyvenimo paraštėse ne dėl savo kaltės atsidūrusių žmonių. „Migrantų padėtis man kelia ypatingą rūpestį, kadangi esu ganytojas Bažnyčios be sienų, Bažnyčios, kuri laiko save visų Motina, – pripažįsta popiežius Pranciškus, kuris pats yra kilęs iš migrantų šeimos. – Dėl šios priežasties aš kviečiu visas šalis į didesnį atvirumą migrantams, kurie vietoje lokalinio tapatumo praradimo baimės gali įrodyti gebantys sukurti naujos kultūrinės sintezės formas“. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad jam ypatingą nerimą ir netgi teisėtą pasipiktinimą kelia pastaruoju metu daugybė prekybos žmonėmis aukų, ir ragina ryžtingai kovoti su visomis organizuoto nusikalstamumo formomis, įskaitant prostituciją, pasibaisėtiną vaikų išnaudojimą vagiliavimo ir elgetavimo „versle“, narkotikų platinimą, kitokią kontrabandą, jos „prekių“ sandėliavimą ir nusikalstamą įsigijimą. „Šis gėdingas nusikaltimų tinklas dabar gerai įsitvirtinęs mūsų miestuose, ir daugelis žmonių yra jame susikruvinę savo rankas patogiai ir tyliai bendrininkaudami“, – pabrėžia popiežius Pranciškus, kviesdamas krikščionis dalintis atsakomybe dėl tokios skaudžios padėties.

Jis ryžtingai patvirtina nesikeičiantį Bažnyčios mokymą apie žmogiškosios gyvybės gynimą nuo paties prasidėjimo momento, pabrėždamas, jog tai yra ne kažkoks „konservatyvizmas“, bet tikėjimu grindžiama nuostata (išsamiau apie tai rašoma šio „XXI amžiaus“ numerio „Pro Vita“ priede). Ketvirtasis apaštalinio paraginimo „Evangelii gaudium“ skyrius užbaigiamas Šventojo Tėvo svarstymais dėl būtinumo ugdyti dialogo kultūrą visose socialinio gyvenimo srityse. Pirmiausia kalbama apie tikėjimo, proto ir mokslo dialogą, kuris atveria naujus horizontus evangelizacijai, taikos, darnos ir tarpusavio supratimo skatinimui. Popiežius kviečia į didesniam krikščionių vieningumui reikalingą ekumeninį dialogą, ragina vystyti broliškus santykius su judaizmu, dialogą su kitomis religijomis, ypač su musulmonais, siekiant religijos laisvės užtikrinimo. Užbaigiant apžvalgą galima pastebėti, kad penktasis dokumento „Evangelii gaudium“ skyrius susitelkia į dar vieną išsamesnį priminimą apie Šventosios Dvasios iniciatyvų dalyvavimą naujojoje evangelizacijoje, nuolat įliejant misijų stiprybės Bažnyčiai aktyviu maldos gyvenimu ir Dievo Žodžio kontempliavimu. Apaštalinis Šventojo Tėvo paraginimas baigiamas maldingu kreipimusi į Švč. Mergelę Mariją – Naujosios evangelizacijos žvaigždę, – jos globos ir užtarimo prašymu, kad entuziastinga Bažnyčios veikla ir nesibaigianti Viešpaties Jėzaus meilė padėtų pasiekti Evangelijos džiaugsmą visuose žemės pakraščiuose ir apšviestų netgi mūsų pasaulio atstumtuosius.

© 2013 „XXI amžius“