Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šventojo Tėvo gairės XXI amžiaus Bažnyčiai

(Pabaiga. Pradžia Nr. 44)

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Pranciškaus apaštalinis paraginimas

Įvairovė netrukdo evangelizuoti

Tęsiant popiežiaus Pranciškaus apaštalinio paraginimo „Evangelii gaudium“ istorinės reikšmės aptarimą, pasinaudojant ir Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininko arkivyskupo Rino Fizikelos (Rino Fisichella) įžvalgomis, galima pasakyti, jog trečiojo šio dokumento skyriaus, turinčio prasmingą pavadinimą „Evangelijos skelbimas“, tema galbūt geriausiai atspindi jo intencijas dėl svarbiosios Dievo tautos užduoties – tikėjimo plėtros. Šventasis Tėvas čia aiškina, kaip turi būti vystoma evangelizacija įvairiose gyvenimo plotmėse, siekiant tikrosios jos sėkmės. Pirmiausia jis pabrėžia „primatą malonės“, kuris be paliovos veikia kiekvieno evangelizuotojo gyvenimo liudijime ir darbuose, kaip ir visoje Bažnyčioje, kuri yra Jėzaus Kristaus siunčiamas „išganymo sakramentas“, tampantis patikimu įrankiu Dievo iniciatyvos įgyvendinimui. Popiežius Pranciškus primena labai tikslų savo pirmtako Benedikto XVI apibrėžimą, pateiktą atidarant naujajai evangelizacijai skirtą 2012 metų Vyskupų Sinodo asamblėją: „Visada svarbu žinoti, kad pirmas žodis, tikroji iniciatyva ir tikroji veikla ateina iš Dievo, ir įsiterpdami į šią dieviškąją iniciatyvą, ir tik melsdami tos dieviškosios iniciatyvos, mes galime irgi tapti – su Juo ir Jame – evangelizuotojais.“ Dokumente „Evangelii gaudium“, atkreipdamas dėmesį į tautinių ir regioninių kultūrų įvairovę, kurioje reikia darbuotis Evangelijos skelbėjams, Šventasis Tėvas patvirtina žinomą krikščioniškojo mokymo nuostatą, kad ji visiškai nekelia grėsmės Bažnyčios vienybei. „Tėvo ir Sūnaus siunčiama Šventoji Dvasia perkeičia mūsų širdis ir įgalina mus įžengti į tobulą, palaimingą Švč. Trejybės bendrystę, kurioje visi dalykai randa savąją vienybę“, – rašo popiežius Pranciškus, pabrėždamas, jog taip yra kuriama Dievo tautos darna kultūrinėje ir nacionalinėje įvairovėje, todėl evangelizuotojai džiaugsmingai pripažįsta šiuos skirtingumų turtus, kuriuos Šventoji Dvasia pateikia Bažnyčiai, pabrėždami, kad jokiu būdu negalima pateisinti kartais iškylančios minties apie krikščionybės, kaip, neva, „monokultūrinės terpės“, buvimą. Reikia atmesti bet kokį bandymą „pagyrūniškai sakralizuoti“ vieną ar kitą kultūrą („vakarietišką“ ir pan.), kaip tarsi artimesnę Evangelijai, žeminant kitas, teigiant apie jų tariamą nepilnavertiškumą ar atsilikimą. Žinoma, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, kai kurios tautinės kultūros buvo labiau susijusios su Evangelijos skelbimu ir krikščioniškos minties vystymu, tačiau Dievo apreikštas mokymas negali būti tapatinamas nė su viena iš jų. Taigi naujasis visų kultūrų ir tų, kurios dar nebuvo pažinusios Kristaus žinios, evangelizavimas negali būti siejamas su specifinės kultūrinės formos primetimu, nepriklausomai nuo to, kokia ji puiki ar sena bebūtų, pabrėžia Šventasis Tėvas.

Išlaisvinti iš kalėjimo vienutės

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai kartais į žmogaus širdį įsismelkia nerimastinga abejonė ir sukelia įvairių minčių, jis pirmiausia jas ištiria, ir, atmetęs tas, kurios klaidingos, laikosi tiesos. Šv. Jonas Krikštytojas, dėl ištikimybės Kristui – kilniausiam tikėjimo siekiui ir gyvenimo idealui – atidūręs kalėjime, kurio tikslas – sugniuždyti asmenybės orumą, idant atsižadėtų savų įsitikinimų, galėjo pelnytai laukti patvirtinančio ženklo, kad Dievo Sūnuje slypi kiekvieno žmogaus išlaisvinimo bei jo aukščiausio egzistencijos įprasminimo inkaras.