Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Aukų skrynia Kauno Arkikatedroje

Kęstutis Ignatavičius, Katedros administratorius kun. Evaldas Vitulskis ir architektas Ričardas Stulpinas prie naujos aukų skrynios

Jau kuris laikas atėjusieji į Kauno Arkikatedrą Baziliką kairėje pusėje prie įėjimo pastebi įspūdingo dydžio aukų skrynią. Šį rankų darbo meno kūrinį, kur nuo šiol tikintieji gali mesti aukas Arkikatedrai, padovanojo Kauno senamiesčio verslininkus ir aktyvius kauniečius vienijanti Rotušės aikštės draugija. Vienas jos narių, Kauno ceremonmeistras Kęstutis Ignatavičius, teigė, kad idėja padovanoti šiemet 600 metų jubiliejų švenčiančiai Kauno Arkikatedrai Bazilikai aukų skrynią veikliems kauniečiams kilo balandį keliaujant po Baltarusiją. Rotušės aikštės draugijos nariai, apžiūrinėdami ten esančias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis ir katalikų bažnyčias išvydo ne vieną aukų dėžutę, kurios priminė seifus ar meno dirbinius. Tada kauniečiai nutarė, jog garbingą sukaktį mininčią Kauno Arkikatedrą Baziliką irgi galėtų papuošti išskirtinė aukų skrynia. Sukurti baroko stiliaus rankų darbo meno kūrinį, į kurį tikintieji mestų aukas, sutiko architektas Ričardas Stulpinas, nesinaudodamas šiuolaikinėmis technologijomis kuriantis unikalius projektus. Skrynios brėžinį jis parengė rankoje laikydamas paprastą pieštuką. Pagal brėžinį kūrinį per kelis mėnesius pagamino vilnietis kalvis Selestinas Zabilavičius. Skryniai pagaminti prireikė 70 kilogramų geležies. Jos dekoracijos sukurtos iš žalvario. Kad išpūsti meno kūrinio šonai nebarškėtų ir būtų sunku nugvelbti ilgapirščiams, į aukų skrynią įpilta 150 kilogramų smėlio. Šiuo metu ji sveria daugiau kaip 220 kilogramų. Skrynia nudažyta juodais dažais, po to apipurkšta cukrumi, vėliau dar kartą padengta sidabro spalvos dažų sluoksniu. Aukų skrynią puošia paauksuotas lotyniškas užrašas, kuris reiškia, kad ši aukų skrynia yra skirta 600 metų Kauno Katedros jubiliejui paminėti. Rotušės aikštės draugijos atstovų teigimu, bažnyčiai dovanojant meno kūrinį norima paskatinti labdaringas miestiečių intencijas ir taip prisidėti prie Kauno Arkikatedros Bazilikos puoselėjimo. Į Katedrą atgabenta skrynia pastatyta prie įėjimo į šventovę.

Seimas pasitiko Kristijono Donelaičio metus

Už svarų indėlį minint Kristijono Donelaičio 300-ąsias metines įteikti apdovanojimai. Iš kairės: Karaliaučiaus srities Kristijono Donelaičio muziejaus direktorė Liudmila Pavlovna Silova, prof. Domas Kaunas, Karaliaučiaus srities Kristijono Donelaičio kraštiečių draugijos pirmininkė Olga Evgenjevna Dubovaja, pirmasis Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas Juršėnas, Kazys Napoleonas Kitkauskas, Karaliaučiaus srities rašytojų sąjungos pirmininkas Borisas Nuchimovičius Bartfeldas Olgos Posaškovos (Seimo kanceliarija) nuotrauka

Antradienį, gruodžio 10-ąją, Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko iškilmingas Seimo minėjimas, skirtas Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Minėjimas Seimo posėdyje surengtas pasitinkant 2014-uosius – žymiausio lietuvių literatūros kūrėjo K. Donelaičio metus.

Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas, tardamas įžanginį žodį, paminėjo, kad lietuvių literatūra be Donelaičio „Metų“ būtų lyg medis be dalies šaknų, teikiančių kamienui ir šakoms gyvybiškai svarbius syvus. „Šios poemos prasmę ir reikšmę iš naujo permąsto ir įvertina kiekviena karta jau beveik 200 metų nuo tada, kai Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza 1818 metais jį atvertė skaitytojams. Įvertindama „Metų“ svarbą UNESCO 1977 metais šį kūrinį įrašė į pasaulinės literatūros šedevrų sąrašą“, – sakė V. Gedvilas.

Pranciškonų vienuolynas turi grįžti Pranciškonų ordinui

Praėjusios savaitrės pirmadienį Seime vykusioje spaudos konferencijoje tema „Dėl Vilniaus pranciškonų vienuolyno grąžinimo“ Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Mantas Adomėnas paminėjo, kad Pranciškonų vienuolyno ansamblis, esantis pačioje Vilniaus širdyje, turi būti tos bendrijos, kuri jį įkūrė, rankose. „Tie pastatai, kurie priklausė religinėms bendrijoms iki 1939 metų, turi būti grąžinti. Iš tiesų apgailėtina, kad būtent vieno iš svarbiausių, pačioje Vilniaus širdyje esančio paminklo grąžinimo istorija tęsiasi jau du dešimtmečius. Dėl nesąžiningų manipuliacijų vienuolyno grąžinimo pranciškonams procesas tiek užtęstas“, – teigė parlamentaras M. Adomėnas. Be to, parlamentarą jaudina viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija, kad vienuolyną sudaro atseit tik keli lenkų tautybės asmenys, todėl vienuolyno grąžinti jiems nereikia. „Nuoroda į tautybę kalbant apie nusavintos ir sovietų pavogtos nuosavybės klausimą yra nedovanotina. Sakyti, kad teisę į restituciją turi tik tam tikros tautybės asmenys – tai atsidurti per žingsnį nuo nacių, kurie sakė, kad žydai negali turėti turto“, – kalbėjo M. Adomėnas. Jis pabrėžė, kad „valstybė gina ne teisingumą, o kažkokius interesus, kurie prasilenkia su teisingumo reikalavimais, konstitucinėmis vertybėmis“.