|
Žadinkime ir tautą, ir politikus
Edvardas ŠIUGŽDA
Tie, kas dalyvauja įvairiuose susitikimuose, garbingų tautai ir valstybei nusipelniusių žmonių paminėjimuose, Seime vykstančiose konferencijose, pastebi, kad į tuos renginius ateina patriotiškai nusiteikę pagyvenę žmonės, netgi senukai, bet niekada ten nepamato arba retai pamato politikus ministrus, viceministrus, Seimo narius, signatarus, nebent koks nors politikas pats Seime organizuoja tą konferenciją, tą renginį. Pakviesti vienas ar du politikai būti pranešėjais pasakę kalbą tuoj pat išspūdina pro užpakalines duris, lyg ką blogo būtų padarę. Dar atidžiau stebėdami, pamatytume, kad politikai labiau mėgsta dalyvauti renginiuose, kuriuose galima skaniai pavalgyti ir vyno taurelę išlenkti, pasiklausyti pagiriamųjų žodžių apie save. Tokiems politikams malonu murkdytis tuščiuose skandaluose svarstant ar besiaiškinant tarpusavio atsakomybę. Prieš karą tik keli skandalai (skaičiuojant užtektų vienos rankos pirštų) buvo iškilę, o dabar po kelis skandalus kas mėnesį kyla. Niekur tokių politikų neišgirsi pasisakant prieš neteisybę, prieš ydingą ar net kenksmingą teisinį sprendimą, prieš kasdien didėjančią socialinę atskirtį, prieš naujuosius milijonierius, susigriebusius ir pinigų maišus, ir tūkstančius hektarų žemės. Tokiais atvejais politikai dažnai sako: mes neturime teisės komentuoti teismo sprendimų, nes tai bus spaudimas teisinėms institucijoms, o tai draudžia įstatymai. Bet ar ne jūs, politikai, tokius įstatymus sukūrėte? Ar ne jūs išleidote pagrindinį beprasmį įstatymą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės? Pasirodo, dažnas politikas savo sukurtų įstatymų beveik nežino ar net neišmano.
Atrodo, kad politikai, reguliuojantys mūsų visuomeninį gyvenimą, visai pamiršo tautą, kuri juos tariamai išrenka savo atstovais išspręsti mūsų visų reikalus (panagrinėję jų išrinkimo teisėtumą, pamatytume, kad jie į Seimą ar ministrus pateko jų partijai surinkus gal 57 proc. visų rinkėjų balsų, bet šiuo atveju šios teisinės kolizijos nenagrinėju). Politikai visai pamiršo, kuo tauta kvėpuoja, kas jai rūpi, kas rūpi bent aktyviausiems tautos atstovams ne tiems, oficialiems, rinktiems, o nerinktiems, bet šimtą kartų aktyvesniems ir žymiai daugiau naudingų darbų padarantiems. Todėl per vieną naktį priimami įstatymai, finansiškai parklupdantys didžiąją tautos dalį, o į valdžią atėjusi nauja politikų pamaina vėl palieka tą pačią tvarką, tik kai ką nežymiai patvarkiusi. Tad nenuostabu, kad iškovota nepriklausomybė, susidūrimas su realybe esminėse mūsų gyvenimo srityse tik pablogino tautos rodiklius. Apie juos vengia kalbėti politikai.
Tie rodikliai yra išties skaudūs. Lietuviai vyrai gyvena net dešimtmečiu trumpiau nei, pavyzdžiui, prancūzai. Pirmiausia tai ir netvarkingo gyvenimo pasekmės: alkoholizmas, avarijos, savižudybės ir kitos priežastys. 2000 metais Lietuvoje nusižudė 1630 žmonių, 2011-aisiais 1020, pernai 937 žmonės. Savižudybių skaičiumi pirmaujame Europoje, esame vieni pirmųjų pasaulyje, o ES vidurkį lenkiame beveik tris kartus: 100 tūkst. gyventojų ES tenka 10 savižudžių, o Lietuvoje net 29. Argi tai galima palyginti su vos trimis savižudybėmis 100 tūkst. Graikijos gyventojų? Sunkią mūsų psichinę būklę apibūdina ir du kartus viršijamas vartojamų antidepresantų kiekis. Argi mes galime iššūkiams priešpastatyti ką nors teigiamo, dvasingo, kai dar jaunystėje įjunkame į alkoholį, narkotikus, sveikatai kenkiantį rūkymą? Pagal rūkančių penkiolikmečių skaičių pirmaujame ES: Lietuvoje rūko 21 proc. mergaičių ir 34 proc. berniukų. 40 proc. penkiolikmečių bent du kartus yra patyrę girtumą. O bendras alkoholio suvartojimas pasiekęs 14 litrų gryno spirito kiekvienam (net ir kūdikiui) gyventojui. Tai viršija bet kokio protingo alkoholio vartojimo ribas. Nors esame antri Europos Sąjungoje pagal lovų ligoninėse ir gydytojų skaičių 100 tūkst. gyventojų, tačiau pagal mirtingumo nuo visų mirties priežasčių ES vidurkį, sudarantį 590 mirusiųjų 100 tūkst. gyventojų, pas mus mirtingumas vos ne dvigubai didesnis. Mums turėtų kelti nerimą didelis sergamumas tuberkulioze ir ligotumas dėl jos atitinkamai 59 ir 75 šimtui tūkstančiui gyventojų. Pagal šį rodiklį esame antri ES (Liuksemburgas išvis neregistruoja šio susirgimo). Visa tai kyla dėl didėjančio skurdo, nedarbo, alkoholizmo, asocialumo, pavėluotos ligų diagnostikos. Esame tarp penkių ES šalių, kuriose mirtingumas dėl išorinių mirties priežasčių buvo didžiausias (2010 metais šis rodiklis siekė 56 mirusiuosius 100 tūkst. gyventojų, o, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Liuksemburge mažiau nei 25). Ypač pirmaujame pagal mirtingumą dėl eismo įvykių. O kiek skaudžių pasekmių šeimoms ir ypač vaikams atneša įprasta norma tampančios skyrybos, irgi pasiekusios kritišką skaičių. Faktiškai Lietuva čia irgi pirmauja tarp ES šalių. Gyventojų skaičių mažina ir mažėjantis gimstamumas (prie to prisidėjo ir buvusios vyriausybės vykdyta didelių šeimų skurdinimo politika per įvairias pajamų šaltinių mažinimo ir net naikinimo priemones). Bet dar skaudesnis tampa emigracijos intensyvumas. Pirmaudami Europoje pagal šį rodiklį jau daug metų (apie tai politikai nekalba), pasiekėme 17,8 emigravusiųjų skaičių tūkstančiui Lietuvos gyventojų ir vos ne dvigubai aplenkėme pagal šį rodiklį antroje vietoje esančią Latviją (11,0). Tiesa, pernai šis emigrantų rodiklis nukrito iki 13,7, padaugėjo grįžtančiųjų emigrantų (2010 metais sugrįžo 4,2 tūkst., 2011 metais 14 tūkst., 2012-aisiais 17,4 tūkst.), tačiau tai dar neduoda kokių nors teigiamų prognozių ateičiai. Ar galima nors kiek ženkliau sustabdyti grėsmingą emigraciją, kai, pagal naujuosius Eurostat tyrimus, net trečdalis (32,5 proc.) Lietuvos gyventojų gyvena skurde, taigi turime milijoną skurdžių. Kol kas galime džiaugtis, kad kitur skurde gyvenančių yra daugiau: Bulgarijoje 49 proc., Rumunijoje 42 proc., Latvijoje 37 proc. Tačiau vargu ar skurstanti tauta, kurios politikai tik tuščiai ginčijasi, gali išsilaikyti, išgyventi socialinių verpetų ir krizių metu. Tauta padaryti to negali, ypač tada, kai neturi politinių vadų, o tik dėl smulkmenų besipešančių keletą piktų politikų. Tad apie panašius skaudžius duomenis nekalba ir ką nors gerinti nebando mūsų politikai valdantieji ir opozicija.
Sakoma, į Monetų kalyklos parduotuvę atvažiuoja jauni emigrantai atostogų ir visi puola pirkti lietuviškus medalius, skirtus ir tautos dainiui Maironiui, ir 1863 metų sukilimo vadui kun. A. Mackevičiui, ir garsiajai 1831 metų sukilimo moteriai E. Platerytei atminti ir kitiems. Trumpoms atostogoms sugrįžę emigrantai perka net po dešimt tokių medalių. Ir nuvežę emigravusiems tėvynainiams, irgi labai pasiilgusiems tėvynės, su džiaugsmu išdalija dovanas iš gimtojo krašto. Ir jiems visada perkant tas tėvynę primenančias dovanas iš akių trykšta džiaugsmo ir kartėlio ašaros jie vėl išvažiuoja iš savo gimto krašto, pasidžiaugę juo tik per trumpas atostogas. Deja, gyvenantieji tėvynėje to visiškai nevertina. Mes prarandame save kaip tauta, sparčiai ir netgi amžiams ištrindami savo atmintį. Šiuos metus Seimas yra paskelbęs 1863 metų sukilimo atminimo metais, tačiau minėdami šio sukilimo 150 metų sukaktį taip ir nesugebėjome atnaujinti paminklo Lukiškių aikštėje nužudytiems sukilimo vadams Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui atminti. Kaip sovietų valdžia juos pastatė, tokie jie ir liko, tik dar labiau apteršti ir patamsėję. Lygiai taip pat nesugebėjome Lukiškių aikštėje ir paminklo Lietuvos partizanams pastatyti. O juk dėl daugelio savo gyvybės kaina kovojusių ir artimųjų skausmu prisidėjusių ir išliko tas laisvės troškulys, kuriuo pasirėmę ir atgavome nepriklausomybę. Tad mūsų užmarštis lieka kaip didžiulis priekaištas už žuvusiųjų didvyrių paniekinimą. Keturiuose sostinės aikštės kampuose gražiai galėtų įsikomponuoti paminklai 1863 metų sukilėliams ir jų vadams, knygnešiams, nepriklausomybės kovų savanoriams ir tautinio antisovietinio pasipriešinimo partizanams. Galėtume tą skolą didvyriams grąžinti iki mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus 2018 metais. Bet ar sugebėsime tai padaryti, nes mėgstame labiau tuščiai ginčytis, įžeidinėti vienas kitą ir netgi keikti kitų pasiūlytas idėjas, ypač darbus, taip parodydami save vien kaipagresyvius pesimistus? Kodėl negalėjome pastatyti ir dokumentinio, ir meninio filmo apie 1863 metų sukilimą? Filme galėjo veikti lenkas Z. Sierakauskas, lietuvis kun. A. Mackevičius, gudas K. Kalinauskas. Kodėl nepastatėme filmo apie 1923 metų Klaipėdos sukilimą, kaip vadinama geniali tų laikų karinė operacija, apie kurią ką nors panašaus net negalime pasvajoti? Todėl, kad tapome nepajėgi tauta, kaip ir nepajėgi valdžia, negebanti susitvarkyti su iškylančiais mums uždaviniais. Sugebame tik bėgti iš savo krašto ir uždirbti pensijas kitataučiams, o paskiau belieka karpyti pensijas vargstantiems saviems piliečiams ir skųstis mažėjančia darbo jėgos pasiūla. Taip prieisime ne tik prie kurio nors miesto bankroto, kaip tai vyksta Amerikoje su kažkada turtingu pramoniniu Detroito miestu. Jeigu per metus dėl emigracijos prarandame Šilutės ar Ukmergės dydžio miestą, tai gal nustokime peštis tarpusavyje ir pagaliau imkimės darbų.
Visos šios dvasinės būklės parametrai parodo ydingą mūsų tautos vedlių pasirinktą kelią, kai iš mūsų atimamos patriotinės vertybės: tautos meilė, ištikimybė idealams. Verta prisiminti, kad Graikija, kuri net ir krizės metu išlieka gyvybinga, aktyvi, iš nevilties nesižudanti, patyrė net 400 metų besitęsusį musulmonų jungą. Mes, lietuviai, ilgiausią kitatikių (stačiatikių) priespaudą patyrėme tik 120 metų. Tada mes parodėme tvirtybę (kuria teisėtai didžiuojamės), spausdindami užsienyje lietuvišką spaudą ir veždami ją kontrabanda per sieną, rizikuodami Sibiru ir katorga tapome knygnešių tauta. Tačiau 50 metų tęsęsis brutalus bolševikinis ateistinis jungas paveikė mūsų dvasią, atimdamas optimizmą, sumažindamas kūrybiškumą ir padidindamas agresyvųjį pesimizmą, kai mums niekas neįtinka, netgi geriausi pasiūlymai, geriausi sprendimai, geriausi planai. Pažiūrėkime, kaip tiesiog per visuomeninės televizijos laidą Auksinis balsas docentų vardais apsikabinę komisijų nariai tyčiojasi iš tautiniais rūbais apsirengusio dainininko, kaip pašaipiai komentuoja jo lietuvišką dainą gera daina pripažįstama tik angliška (gal dar rusiška ar lenkiška). Koktu ir siaubinga būna klausytis tokių komisijos narių aiškinimų. Ar galima tada stebėtis, kad mūsų teisėsauga gelbsti korumpuotus valdininkus ar politikus, bet užtat be gailesčio puola draskyti jau dešimt metų terorizuojamą kuklią merginą, pagal VSD surinktus jokios teisinės vertės neturinčius įrodymus apkaltindama turint teroristinių užmačių, vėliau savo dukterėčią nuo pedofilinių kėslų turinčių asmenų ginančią teisėją ir Seimo narę priverčia emigruoti, po neregėto masto policinės-karinės operacijos taikūs žmonės yra teisiami kaip didžiausi nusikaltėliai, pasipriešinę teisėtiems policijos nurodymams.
Ar mes čia, tėvynėje, ne per daug paniekiname kitus, kiek nors neįtinkančius pagal pažiūras, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, pagaliau pagal jų atliekamus darbus? Ar mes, besipešdami tarpusavyje, koneveikdami kitų pateiktus pasiūlymus, galėtume taip pasipriešinti, kaip šiomis dienomis priešinasi ukrainiečiai? Ne, jokiu būdu. Kai specialusis tramdymo būrys Berkut mušė jaunimą, demonstracijos tik išaugo dešimt kartų. Tuo metu bet kokį valdžios tyčiojimąsi mėginame pakęsti: Lietuvoje po 2012 metų gegužės 17 dienos žiniasklaidos nutildymas, liberaliosios spaudos tyčiojimasis, valdžios patyčios. Ir visa tai lydi visų mūsų, abejingųjų ar policiniam susidorojimui pritariančiųjų ar persisotinusiųjų, tyla. Kaip lengvai pamirštamas LKB kronikoje kažkada skambėjęs raginimas: Nebijok priešų jie gali tave tik nužudyti. Nebijok išdavikų jie gali tave tik išduoti. Bijok abejingųjų dėl jų atsiranda ir žudynės, ir išdavystės. Ir tada dar lengviau pamirštamas šalia kenčiantis žmogus, pateisinamos daromos skriaudos. Mes ne tik stengiamės pasidaryti savo asmeninį gyvenimą geresnį, mes siekiame, kad kitam būtų sunkiau ir skaudžiau. Ir tokie nedėkingi įpročiai pernešami ir į didėjančią išeiviją, ten atsidūrus mūsų jauniesiems emigrantams. Kaip gali atsitikti, kad katalikiškas išeivijos fondas vienam leidiniui skiria net dešimtadalį to, ką skiria visoms katalikų bažnyčioms (kurių yra apie 600), o kitam katalikiškam leidiniui nieko nepaskirdamas jeigu norite, tai ir žūkite. Kaip galima vertinti tokio fondo ar tokio katalikiško leidinio krikščioniško solidarumo supratimą? Kita vertus, argi tas didžiule parama apdovanotas katalikiškas leidinys turi pagrindą džiaugtis, kai kitas jam kolegiškas leidinys pasmerktas vargui? Išties pasiimdamas tokią didžiulę paramos dalį jis be gailesčio skriaudžia kitą. Bet visi, kurių tokia padėtis neturėtų tenkinti, tyli... Taigi skaudūs dalykai vyksta ne tik tautoje, bet ir Dievo tautoje. Bet ar tada mes, krikščionys, turime teisę vadintis Dievo tauta?..
Jau sklando idėja: reikalingas Lietuvių susirinkimas, kuris nuspręstų, kas vyksta su mūsų valstybe, su mūsų tauta, su mūsų laisve. Turime išsiaiškinti, ar mes galime priimti ES vadovų teiginius, kad kiekviena tauta turi atsisakyti savęs ir tapti Europos tauta, turime atsisakyti netgi tėvynės sąvokos, nes mes turime tik savo mielą, išganingą ir vienintelį kraštą, kuris vadinasi Europa. O savo tėvynės, kurioje gimėme, kurioje gyvename, įvardyti jau negalime, nes, jeigu mes turime nacionalinę šalį, esame neva tik kvailiai, atsilikėliai, tamsybininkai ir nieko daugiau. Tokį savęs įvertinimo kriterijų mums siūlo Europos vadai. Aišku, toji Europa, jų supratimu, turi būti be Dievo, be krikščionybės, nes tokio tikėjimo priimti negali į Europą atvykę kitų tautų ir religijų žmonės Europos piliečiai. Tik ar tas kelias yra teisingas?.. Apie tai turi kalbėti politikai, jei jie nori gėrio savo tautai, apie tai kalbėti turi ir tauta, jei kuria savo valstybę.
© 2013 XXI amžius
|