2014 m. kovo 14 d.    
Nr. 11
(2082)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Karys savanoris, mylimas kunigas

A†A kun. jubil. Romualdas ŠALČIŪNAS
(1925 04 22–1957 04 17–2014 03 05)

Kun. Romualdas Šalčiūnas

Kovo 5-osios rytą, eidamas 89-uosius metus, mirė Kaišiadorių vyskupijos Vievio Šv. Onos parapijos altaristas kun. jubil. Romualdas Šalčiūnas.

Kunigas gimė 1925 m. balandžio 22 d. (pase nurodyta 1928 m. balandžio 23 d.) Ukmergės r., Juodžiūnų kaime, Lyduokių parapijoje. Monografijos apie Semeliškių valsčių rengėjams, tarp kurių buvo ir kun. R. Šalčiūno sesers vaikaitis, jis pasakojo, kad krikšto tėvas atsisakė jį krikštyti balandžio 22 dieną, nes tądien gimė Leninas, todėl gimimo liudijime buvo įrašyta balandžio 23-ioji. Kun. Romualdas buvo pajaunintas, kad išvengtų tarnybos armijoje.

Tėvams persikėlus gyventi į Širvintas, ten mokėsi pradinėje mokykloje ir progimnazijoje, vėliau – Ukmergės gimnazijoje. 1944 metais įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus karo mokyklą, kuri ruošė karius Vietinei rinktinei. Kartą R. Šalčiūnui būnant sargyboje, į Karo mokyklą atvažiavo generolas P. Plechavičius. Romualdui raportavus, jog tą dieną nebuvo jokių trukdymų, generolas jį pertraukė ir įsakė kuo skubiau visiems pranešti, jog bėgtų iš Karo mokyklos ne keliais, automašinomis, traukiniu, bet laukais. Romualdas su maždaug dviem šimtais ukmergiškių įsakymo paklausė ir pabėgo. Netrukus po to Karo mokyklą apsupo vokiečių tankai, likę mokiniai buvo suvaryti į vagonus ir nuvežti į žydų getus. Ten jiems liepė rengtis vokiečių armijos uniformas, tačiau jaunieji kariai atsisakė. Vokiečiai paėmė šimtą vyrų. Juos išrengė nuogai ir šaudė, gyvą palikdami kas dešimtą. Šiems liepė pranešti likusiems karo mokyklos moksleiviams, kas buvo daroma. Tokia egzekucija vyko kelis kartus, tačiau kariai vis tiek atsisakė vilktis vokiečių armijos uniformas. Likusius gyvus išvežė į koncentracijos stovyklas Vokietijoje.

R. Šalčiūnas atvyko į Vilnių, dirbo sandėlininku, prekybos agentu, 1946 metais įstojo mokytis į Kunigų seminariją Kaune, kurią dėl tarybinės valdžios trukdymų baigė tik 1957 metais.

1957 m. balandžio 17 d. vysk. Julijonas Steponavičius įšventino R. Šalčiūną kunigu. Jis dirbo Švenčionių, Baisogalos ir Daugų parapijų vikaru, Žilinų, Vievio, Semeliškių, Molėtų parapijų klebonu, ėjo Žaslių ir Molėtų dekanatų dekano pareigas. Ilgiausiai, 26 metus, dirbo Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios, pasižymėjusios dideliais Šv. Roko atlaidais ir stebuklingu laikomu šv. Roko paveikslu, klebonu. Dvasininkas tikėjo Dievo stebuklais, sakė ne kartą pats jų patyręs, pasakojo apie stebuklingus trijų vaikų pasveikimus jam klebonaujant. Kalbėdamas kunigas dažnai ištardavo „Angelėli, tu nežinai, koks Jis yra geras...“

Kun. R. Šalčiūnas teigė, kad, jo nuomone, „geras kunigas yra tas, kuris negalvoja, kad jis geras“. Jam buvo svarbu priimti kiekvieną žmogų, stengdavosi visiems šypsotis ir užkrėsti gera nuotaika. Dvasininkas sakė, kad atsigręžęs atgal į nueitą kelią gali džiaugtis, kad likimas jam buvo dosnus, leido dirbti iš pašaukimo, visą amžių tarnauti žmonėms. Jis tvirtino, kad žmogus prasmingą gyvenimą nugyvena tuomet, kai jo sąžinė yra rami, kai „pragyventa be sunkios nuodėmės“ ir priminė, kad sąžinę nuraminti galima išpažintimi.

2001 metais R. Šalčiūnui buvo suteiktas Lietuvos Respublikos rezistencijos dalyvio – kario savanorio – statusas. 2002 metais kun. R. Šalčiūnas buvo paskirtas Vievio parapijos altaristu, ten ir gyveno iki mirties, dar prieš dvejus metus aktyviai dalyvavo pastoracijoje, aukodavo šv. Mišias ir klausydavo išpažinčių. Už gražią senatvę kunigas ne kartą dėkojo savo šeimininkei, pusseserei Romutei, pas jį tarnavusiai beveik 40 metų, ir Vievio Šv. Onos parapijos klebonui kun. Alfonsui Kelmeliui. Kaip jo kunigystės 50 metų minėjime kalbėjo vyskupas Juozas Matulaitis, kun. R. Šalčiūnas, pasirinkęs kunigystės kelią, neapsiriko, nes pasiryžo tarnauti gailestingiausiam, stipriausiam – Kristui. Tarnauti Jam – ir džiaugsmas, ir garbė. Kur kunigas Romualdas bebūtų buvęs, su kuo bebūtų susitikęs, nešė šviesą, nešė vilties žibintą, kad galėtų priminti, jog yra išgelbėjimas, jog Viešpats mus myli. Jis ne vieną paskatino ieškoti ir atrasti Dievą.

Kaišiadorių vyskupijos kurijos pranešime pabrėžta, kad kun. R. Šalčiūnas pasižymėjo puikia iškalba, buvo komunikabilus, dėmesingas artimui, draugiškas, vaišingas. Visose parapijose buvo mylimas žmonių, daug pasitarnavo sakydamas pamokslus, teikdamas sakramentus, mokėjo bendrauti su visais žmonėmis.

Velionis buvo pašarvotas Vievio bažnyčioje. Į ją atsisveikinti su dvasininku plūdo daug žmonių, patyrusių begalinį jo paprastumą ir nuoširdumą, pamilusių už pagalbą giliau suvokti Dievo Žodį, tikėjimo tiesas. Šv. Mišias už kun. R. Šalčiūną kovo 6 dieną aukojo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, o laidotuvių dieną, kovo 7-ąją, – Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis su 30 kunigų. Vyskupas kalbėdamas pabrėžė parapijiečių ryšį su dvasininkais ir išskirtinę kunigo R. Šalčiūnio meilę artimui, gebėjimą visus draugiškai užkalbinti, pelnyti žmonių meilę.

Prie kapo duobės atsisveikinimo žodį tarė drauge su velioniu tą pačią dieną įšventintas kun. Jonas Zubrus SJ, Lietuvos Vietinės rinktinės, kuriai priklausė ir kun. R. Šalčiūnas, veteranų, velionio gimnazijos mokslo draugų, parapijiečių atstovai.

Į kunigo laidotuvės žmonių susirinko ne ką mažiau kaip į titulinius bažnyčios atlaidus. Tai rodė didelę Semeliškių ir Vievio parapijų tikinčiųjų meilę velioniui ir jo gebėjimą ištarti žmonėms reikšmingu momentu jautrų žodį. Juk ir nepraktikuojančių katalikų gyvenime kunigai svarbūs reikšmingiausiais gyvenimo momentais: per vestuves, gimus kūdikiui, sunkiai susirgus ar per laidotuves. Tarp susirinkusiųjų atsisveikinti su velioniu buvo nemažai žinomų meno ir mokslo žmonių, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, vienas iš velionio krikšto sūnų.

Kun. R. Šalčiūnas palaidotas kovo 7 dieną Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje, šalia bažnyčios statytojo klebono kun. Juozapo Mincevičiaus. Pasak Vievio klebono kun. Alfonso Kelmelio, žmonės į bažnyčią eis taku pro velionio kapą, todėl maldų jam netruks.

Galima viltis, jog nuo šiol kun. R. Šalčiūnas žvelgia į mus iš Amžinybės ir užtaria pas Aukščiausiąjį.

Daiva Červokienė,
Rengiamos monografijos apie Semeliškių valsčių sudarytoja ir redaktorė

Broniaus VERTELKOS nuotrauka

P. S. Kun. R. Šalčiūnas savo auka ne kartą yra parėmęs „XXI amžių“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija