Ukrainos katalikų ganytojai apie Gavėnios prasmingumą
Mindaugas BUIKA
|
Žuvusieji Maidane gedulingai
paminėti Romos ukrainiečių katalikų
Šv. Sofijos šventovėje
|
Slėpiningas Dievo malonės veikimas Sekant popiežiaus Pranciškaus pavyzdžiu, daugeliui pasaulio katalikų nacionalinių vyskupijų ir diecezijų vyskupų paskelbus savo ganytojinius laiškus svarbiajam 40 dienų trunkančiam Gavėnios liturginiam laikotarpiui, ypač didelio dėmesio susilaukė Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios dvasinių vadovų kreipimasis. Tai ir suprantama, kadangi ypač Ukrainai artimų Europos šalių tikintieji, pabrėždami solidarumą savąją kančių Gavėnią išgyvenančiai šaliai, domisi ir artimai priima, ko tautai linki prasmingai rengiantis Kristaus prisikėlimo šventimui Kijevo Rytų Katalikų vyriausias arkivyskupas (patriarchas) Sviatoslavas Ševčiukas ir tos Bažnyčios nuolatinis sinodas kovo 1 dieną publikuotame dokumente. Mūsų Bažnyčia, mūsų tikintieji ir visa ukrainiečių tauta į šiemetinę Gavėnią įžengė su skausmo, baimės, kentėjimo ir trapios vilties jausmais, pripažįsta ganytojai, nurodydami įvykusias dramatiškas permainas, kurios sukūrė dar daugiau neaiškumų nei jų buvo anksčiau. Tris mėnesius užsitęsusius protestus su revoliuciniu sukilimu, nuvertusiu nepakenčiamą režimą, smurtiniais susidūrimais ir dešimčių žmonių žūtimis ukrainiečių katalikų vyskupai įvardijo kaip vieną ilgiausių ir baisiausių žiemų tautos istorijoje, kai kiekvienas asmeniškai galėjo pajusti socialinės ir moralinės nuodėmės bjaurastį, žalingumą ir visą kitą blogį. Kita vertus, toje kovoje už žmogiškojo orumo atkūrimą buvo neabejotinai sustiprinta nacionalinė vienybė, pilietinis solidarumas, didesnis atvirumas artimo vargams ir ryžtingai tęsiamas žengimas iš nelaisvės namų evangeliniu to kelio supratimu.
|
Svarbiau už viską
Kun. Vytenis Vaškelis
Ne kilniausių svajonių puoselėjimas ir net ne su visišku pasišventimu atliekami tikėjimo darbai žmogų labiausiai priartina prie gyvojo Dievo, bet kūrinio panašėjimas į patį Kūrėją tinkamiausiai vyksta tada, kai savosios tapatybės tikrumą jis kaskart iš naujo atranda skaitydamas ir apmąstydamas Dievo žodį. Nėra svarbesnio tikslo kaip kaskart giliau pažinti Neregimąjį ir vis drąsiau leisti Jam būti bei veikti savajame viduje. Malda atriša Dievui rankas, Jis iki pamatų išgriauna žmogaus egoizmo liekanas, kliudančias laisvai tekėti gyvajam vandeniui, atveria savųjų malonių rezervuarų angas, ir nesustabdomu vulkanu išsiveržia dieviškoji jūra, pakeliui viską skandindama Šventosios Dvasios meilės glėbyje...
|