Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Ukrainos katalikų ganytojai apie Gavėnios prasmingumą

Mindaugas BUIKA

Žuvusieji Maidane gedulingai paminėti Romos ukrainiečių katalikų Šv. Sofijos šventovėje

Prasidėjus Gavėniai prisimenamos ukrainiečių tautos kančios ir praradimai

Minimos Ukrainos revoliucijos aukos

Slėpiningas Dievo malonės veikimas

Sekant popiežiaus Pranciškaus pavyzdžiu, daugeliui pasaulio katalikų nacionalinių vyskupijų ir diecezijų vyskupų paskelbus savo ganytojinius laiškus svarbiajam 40 dienų trunkančiam Gavėnios liturginiam laikotarpiui, ypač didelio dėmesio susilaukė Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios dvasinių vadovų kreipimasis. Tai ir suprantama, kadangi ypač Ukrainai artimų Europos šalių tikintieji, pabrėždami solidarumą savąją kančių Gavėnią išgyvenančiai šaliai, domisi ir artimai priima, ko tautai linki prasmingai rengiantis Kristaus prisikėlimo šventimui Kijevo Rytų Katalikų vyriausias arkivyskupas (patriarchas) Sviatoslavas Ševčiukas ir tos Bažnyčios nuolatinis sinodas kovo 1 dieną publikuotame dokumente. „Mūsų Bažnyčia, mūsų tikintieji ir visa ukrainiečių tauta į šiemetinę Gavėnią įžengė su skausmo, baimės, kentėjimo ir trapios vilties jausmais“, – pripažįsta ganytojai, nurodydami įvykusias dramatiškas permainas, kurios sukūrė dar daugiau neaiškumų nei jų buvo anksčiau. Tris mėnesius užsitęsusius protestus su revoliuciniu sukilimu, nuvertusiu nepakenčiamą režimą, smurtiniais susidūrimais ir dešimčių žmonių žūtimis ukrainiečių katalikų vyskupai įvardijo kaip „vieną ilgiausių ir baisiausių žiemų tautos istorijoje, kai kiekvienas asmeniškai galėjo pajusti socialinės ir moralinės nuodėmės bjaurastį, žalingumą ir visą kitą blogį. Kita vertus, toje kovoje už žmogiškojo orumo atkūrimą buvo neabejotinai sustiprinta nacionalinė vienybė, pilietinis solidarumas, didesnis atvirumas artimo vargams ir ryžtingai tęsiamas žengimas iš nelaisvės namų evangeliniu to kelio supratimu“.

Prieš neteisingumą protestuojančių nuolatiniu maldomis palaikomu masių, ypač jaunimo, budėjimu Ukrainos sostinės Nepriklausomybės aikštėje (Maidane) ir gretimose gatvėse galima buvo pajusti tikro atsidavimo teisingam reikalui dvasią, aukos ir gailestingumo dorybes. „Daugeliui tai buvo gilaus atsiskleidimo, saviraiškos ir atsivertimo į Viešpatį metas“, – pažymi ganytojai, reikšdami įsitikinimą, jog ši atsinaujinimo patirtis bus tęsiama Gavėnioje bei visame tolesniame kiekvieno asmens ir visos tautos gyvenime. Pastoraciniame laiške primenama, kad ypač rytų krikščionys Gavėnioje kartu su Išganytojo kančios ir mirties maldingu apmąstymu, pagarbiai prisimena mirusius šeimos narius, „dangiškojo legiono“ auką, tuos šventuosius kankinius, kurie atidavė savo gyvybes dėl gėrio pergalės prieš blogį ir tiesos prieš neteisingumą, prie kurių galima priskirti Maidano aukas. Su padėka prisimintini visi, kurie su nesavanaudišku pasiaukojimu Nepriklausomybės aikštėje pastaruosius žvarbaus šalčio, bauginimų ir smurtinių išpuolių mėnesius liko vieningi maldoje. Vyskupai dėkingai ir pagarbiai pamini krikščionis ir visus geros valios žmones visame pasaulyje už jų maldas, moralinę ir materialinę paramą. Labai svarbu suprasti, kad įvykusios politinės permainos Ukrainoje nebuvo vien tik žmogaus rankų darbo rezultatas, kadangi be Viešpaties įsikišimo neįmanoma jokia pažanga. „Mes tapome Dievo malonės slėpiningo veikimo liudytojais ir reiškėjais, liudininkais, jog „kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui“ (Lk 18, 26), – pabrėžiama pastoraciniame laiške.

Šalies gelbėjimas per atsinaujinimą ir susitaikymą

Dokumente pereidami prie Krymo dabarties ir ateities perspektyvų aptarimo, ukrainiečių katalikų patriarchas Sviatoslavas ir Sinodo nariai akcentuoja, jog tam, kad Maidano atsinaujinimo paskatos veiktų Gavėnioje ir vėlesniu laiku, kiekvienas tikintysis turi įvertinti savo asmeninį ir viešąjį gyvenimą, atlikti sąžinės patikrinimą, kiek atviras Dievui ir savo artimui bei apsivalyti nuo visko, kas trukdo dvasinę pažangą ir stumia į nuodėmę. Pasiremdami šv. Jefremo ir kitų žinomų Rytų Bažnyčios šventųjų mokymu, ukrainiečių ganytojai labai praktiškai pataria tikintiesiems neatidėliojant išsivaduoti iš neveiklios tinginystės, abejingumo aukštiems idealams, paplitusio geidulingumo ir tuščiažodžiavimo bei melsti skaistumo, nuolankumo, kantrumo ir gebėjimo mylėti vertybių. Visos šios savybės bus labai svarbios atkuriant daugelio pašlijusį asmeninį ir šeimos gyvenimą, prikeliant gimtąją šalį iš sunkios ekonominės krizės, atremiant karinę užsienio grėsmę, vienijant gana skirtingus Ukrainos regionus bendrosios pažangos reikalui. Ta proga verta nurodyti, kad nepriklausomybės aušroje po Sovietų Sąjungos subyrėjimo paveldėjusi „vieną galingiausių Europoje karinį-pramoninį kompleksą, išvystytą stambiąją pramonę su lėktuvų ir mašinų gamyba, keliomis atominėmis elektrinėmis ir aukšto lygio žemdirbyste (Ukrainos teritorijai priklauso 25 proc. planetos juodžemio), dėl valdančiųjų plėšikavimo bendradarbiaujant su organizuoto nusikalstamumo grupėmis, ši šalis patyrė istoriškai neregėtą nuosmukį. Ir po ketvirčio amžiaus dar nepasiekusi 1989–1991 metų ekonomikos lygio, Ukraina savo bendruoju nacionaliniu produktu (BNP) vidutiniškai vienam gyventojui (3860 dolerių) atsilieka netgi nuo skurdžiausios Europos valstybės Albanijos (4000 dolerių). Šiuo atžvilgiu kaimynė Baltarusija (7400 dolerių) pralenkia Ukrainą daugiau nei du kartus, o kitos kaimynės tiek Rytuose, tiek Vakaruose – keturis ir daugiau kartų.

Žinoma, su dėkingumu reikia pripažinti Europos Sąjungos naujajai Ukrainos vadovybei siūlomą 11 milijardų eurų vertės paramos paketą (tiek pat anksčiau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siūlė buvusiai vyriausybei su žymiomis nuolaidomis dujų kainai), tačiau žinant tragišką padėtį ir skausmingų reformų poreikį, sunkiai sergančios valstybės gydymui prireiks žymiai daugiau. Gavėnios atgailos ir susitaikymo dvasioje netgi kyla (dabar daugeliui neįsivaizduojama) mintis, kad Ukrainos gelbėjimui ir atstatymui reikalingas Europos Sąjungos ir Rusijos artimesnis bendradarbiavimas atmetus bevaisę priešpriešą ir nepateisinamas ambicijas. Geranoriškas „ukrainiečių bylos“ sprendimas galėtų tapti atnaujintu europiniu dialogu, „sugrįžimu į patikimas vėžes“ kelyje į prasmingesnę Rytų ir Vakarų integraciją, kad vis labiau moraliniu ir demografiniu atžvilgiu senstantis ir beišmirštantis Europos žemynas vėl galėtų prasmingai kvėpuoti abiem kultūriniais „plaučiais“, sugrįždamas prie krikščioniškosios civilizacijos ištakų. Tokių iššūkių akivaizdoje yra svarbus ukrainiečių katalikų vyskupų teiginys, jog būtina įveikti neapykantos ir nepasitikėjimo nuodėmę. Ukrainoje tai iš tikrųjų reikšminga tiems, kurie dabar arba stos prie valstybės valdžios vairo, nes žmonės vadovaujasi ankstesne patirtimi dėl valdžios nusikaltimų išardant šalies ūkį, begėdiškomis priemonėmis siekiant praturtėjimo (vienas buvęs Ukrainos vyriausybės premjeras iki šiol sėdi JAV kalėjime dėl finansinių machinacijų), niekinant žmones ir juos žudant.

Dvasinė kova ir jos ginklai

Siekiant didesnio pasitikėjimo visuomeniniame gyvenime ir sielovadininkai gali ir turi esmingai prisidėdami, kad Gavėnioje nuolat vyktų atgailos, atleidimo, atsiteisimo kupinos pamaldos, siekiant susitaikymo su Dievu ir su savo artimu, aiškina ukrainiečių ganytojai. Savo pastoraciniame laiške jie pripažįsta, kad pasitikėjimas naująja valdžia neturi būti aklas, bet remtis jos veiklos stebėjimu ir aktyviu dalijimusi atsakomybe už tai, kas vyksta šalyje. Anot vyskupų, tas dalijimasis atsakomybe aktualus kiekvienam valstybės piliečiui ir kiekvienai jo veiklos sričiai, pradedant pavyzdingu šeimos reikalų tvarkymu, dalyvavimu savo kaimo ir miesto bendruomenės bei visos šalies gyvenime. Priminimas apie tokią atsakomybę yra ir beveik šimto nužudytų nekaltų žmonių auka Maidane, kurių pagarbus atminimas turi aiškiai perspėti, kad politiniame gyvenime negali būti savanaudiškų tikslų. Taigi, nereikia tuščiai išeikvoti paties Dievo suteiktų unikalių galimybių tautos atsinaujinimui, kuriam galioja taiklus apaštalo šv. Pauliaus paraginimas: „Turite tapti verti Dievo karalystės dėl kurios kenčiate“ (2 Tes 1, 5). Tame kelyje reikalinga ryžtinga dvasinė kova vaduojantis iš nuodėmės pančių. Tam skirtas unikalus Gavėnios metas. Ukrainiečių katalikų ganytojai pabrėžia, kad ši dvasinė kova jokiu būdu nereiškia materialinių ginklų žvanginimo, nereiškia kitų luošinimo ar žudymo, o tik pasipriešinimą šėtono užmačioms.

Ką reiškia ta dvasinė kova su blogiu labai aiškiai apibūdina tautų apaštalas šv. Paulius savo paraginime Efezo tikinčiųjų bendruomenei. Tai minima ir Ukrainos vyskupų pastoraciniame laiške. „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumuose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stovėkite susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite taipogi išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją, tai yra, Dievo Žodį“ (EF 6, 12–17). Taigi tose dvasinėse grumtynėse (tai labai tinka ir dabartiniuose Ukrainos išbandymuose) reikia drąsiai toliau kovoti už tiesą ir teisingumą, ginant kiekvienam asmeniui Dievo suteiktą orumą, palaikant taiką ir ramybę savo sieloje ir savo šalyje, skatinant skirtingų pažiūrų ir skirtingų regionų susitaikymą, visokeriopą pagalbą, užgydant ukrainiečiams padarytas fizines ir moralines žaizdas, pažymima vyskupų pastoraciniame laiške Gavėniai ir patvirtinama, kad kiekvienas tikintysis yra pašauktas rodyti ypatingą solidarumą „teikiant paramą, rūpinantis žuvusiųjų ir sužeistųjų šeimomis ir tais, kurie dėl pastarųjų įvykių liko traumuoti kūnu ir siela“.

Kariuomenės kapelionai pasirengę tarnystei

Ganytojai atvirai pripažįsta, kad dėl susidariusių vidaus ir tarptautinių aplinkybių (netgi karinės agresijos grėsmės), Ukrainos žmonių laukia sunkus ir sudėtingų išbandymų kupinas metas. Reikia būti pasirengus ekonominiams nepritekliams, kurie ir dabar yra dideli, ir kuriuos tektų įveikti su kantrybe bei atkaklumu viliantis geresnės ateities nuo blogio apsivaliusioje ir atsinaujinusioje Ukrainoje. „Išmokime nešti savo kasdienį Kryžių tvirtai ir be skundų, verkšlenimo, net jeigu ir tektų atsidurti padėtyje, kai nebus to, kas atrodytų būtinai reikalinga, – teigiama vyskupų laiške Gavėniai. – Tebūnie tai mūsų pasninkas tas pasninkas, kuris stiprina viltį dėl geresnės Ukrainos ateities, kad po šaltos žiemos ateis gaivus pavasaris, nešdamas atgimimo vaisius“. Kad šios daugeliu atžvilgiu lemtingos Gavėnios dvasinė patirtis neštų didesnę praktinę naudą, ukrainiečių katalikų vyskupai siūlo visoms tikinčiųjų bendruomenėms kiekvieną savaitės dieną melstis svarbiausiomis intencijomis pagal tokį tvarkaraštį: pirmadienį – už Ukrainos parlamentą ir būsimųjų prezidento rinkimų sėkmę; antradienį – už šalies naująją vyriausybę ir jos atsakingą tarnystę; trečiadienį – už Ukrainos kariuomenę; ketvirtadienį – už policiją ir kitas teisėsaugos struktūras; penktadienį – už sužeistuosius Maidane ir jų šeimas; šeštadienį – prisimenant žuvusių sukilėlių auką; sekmadienį – už Ukrainos integralumą ir vienybę. Pastoracinis laiškas užbaigiamas vėlgi apaštalo šv. Pauliaus palinkėjimu laukiant šventųjų Velykų: „Tas ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23).

Norisi paminėti vyriausiojo Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios arkivyskupo S. Ševčiuko pareiškimus dabartinėje situacijoje ir jo kovo 4 dieną paskelbtą laišką šalies gynybos ministrui kontradmirolui Igoriui Teniuchui dėl kariuomenės kapelionų tarnystės. Laiške pripažįstama, kad Bažnyčia su nerimu stebi taikos pažeidimo grėsmę šalies viduje bei išorinius pavojus, likdama įsitikinusi, jog visomis įmanomomis priemonėmis pirmenybę reikia teikti ramybės ir susitaikymo siekiams. „Ukrainos karinėms pajėgoms šiuo atžvilgiu tenka ypatinga atsakomybė ginti gimtąją žemę, saugoti jos teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę“, – pabrėžia patriarchas Sviatoslavas. Laiške jis primena, kad Bažnyčia pastaraisiais metais dėjo daug pastangų kariuomenės kapelionų darbo sutvarkymui ir kad šios pastoracinės globos poreikis yra dabar dar labiau išaugęs, nes nuo dvasinio palaikymo daug priklauso kariškių ištvermė ir nenugalimumas. „Šiuo ypatingu mūsų šaliai laiku norime paremti Jus savo malda ir palaikymu“, – patikinama laiške gynybos ministrui. Jame patvirtinama, jog karinės sielovados struktūros, kurioms vadovauja vyskupas Michailas Koltunas, ir visi Ukrainos kariuomenės kapelionai „yra pasirengę neatidėliotinai viską daryti, kad būtų patenkinti karių moraliniai ir dvasiniai poreikiai, ir darbuotis užtikrinant jų drąsą ir pasitikėjimą. Mes pasirengę būti kartu su jais ir dalintis mūsų armijos išbandymais“, – skelbia vyriausiasis Ukrainos katalikų ganytojas, melsdamas karinių pajėgų personalui ir vadovams Dievo palaiminimo.

© 2014 „XXI amžius“