Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Svarbiau už viską

Kun. Vytenis Vaškelis

Ne kilniausių svajonių puoselėjimas ir net ne su visišku pasišventimu atliekami tikėjimo darbai žmogų labiausiai priartina prie gyvojo Dievo, bet kūrinio panašėjimas į patį Kūrėją tinkamiausiai vyksta tada, kai savosios tapatybės tikrumą jis kaskart iš naujo atranda skaitydamas ir apmąstydamas Dievo žodį. Nėra svarbesnio tikslo kaip kaskart giliau pažinti Neregimąjį ir vis drąsiau leisti Jam būti bei veikti savajame viduje. Malda „atriša“ Dievui rankas, Jis iki pamatų išgriauna žmogaus egoizmo liekanas, kliudančias laisvai tekėti gyvajam vandeniui, atveria savųjų malonių rezervuarų angas, ir nesustabdomu vulkanu išsiveržia dieviškoji jūra, pakeliui viską skandindama Šventosios Dvasios meilės glėbyje...

Dievas – ne robotas, pasirengęs bematant įvykdyti kiekvieną jį sukonstravusio inžinieriaus komandą. Dievas yra pirmiausia įdėmus klausytojas, girdintis kiekvieną tyliausios maldos virpesį. Kai žmogus, ieškodamas Esančiojo artumos, „iškerpa“ iš savo nesuskaičiuojamų rūpesčių pilno gyvenimo tą laiko atkarpėlę, kurią aukoja Visagaliui, ir, atsiribojęs nuo pasaulio triukšmo nedermės, atsiduria tylos prieglobstyje, tada jo sielos galių „čiuptuvėliai“ tampa labiau imlūs ir pasirengę priimti tą Gerosios Naujienos žinią, kuri sklinda iš rekolekcijų vedėjo lūpų arba ataidi iš rimtos krikščioniškos knygos puslapių, medituojant apreikštą trancendentinę tikrovę.

Štai mūsų Kristaus Vikaras – popiežius Pranciškus – „pabėgo“ nuo kasdienių reikalų, įvairių susitikimų bei audiencijų ir beveik savaitę netoli Romos, Ariccia miestelyje, kartu su kitais dvasininkais dalyvauja Gavėnios rekolekcijose, idant, joms pasibaigus, su Viešpatyje atjaunėjusia širdimi bei atnaujintu motyvuotu mąstymu vėl galėtų pasinerti į įprastų darbų sūkurį ir milijonams savo ganomų „avelių“, su sustiprėjusia jėga bei subtiliomis įžvalgomis, skelbtų bei liudytų Tą, kuris yra svarbiau už viską.

Sekime Šventojo Tėvo pėdomis ir savo aplinkoje retkarčiais susikurkime vienumos oazę, kurioje galėtume susitikti su įsikūnijusios meilės Karaliumi, kuris iki panagių žino ne tik visas savo pavaldinių bėdas, bet niekada neatlieka nekantrumo mosto, kuris, pavyzdžiui, į savigraužos pelkę įlindusią sielą galėtų pastūmėti į savigriovos neviltį, ir ji dėl to prarastų paskutinės malonės inkarą... Jėzus nenulauš palinkusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, bet ištiesins dvasiškai susikuprinusį, įskels jo viltingo tikėjimo žiežirbą, pastatys ant kojų ir tars: „Nebebūk netikintis, būk toks tikintysis, kuris turi drąsaus nuolankumo dovaną dažnai prašyti: „Viešpatie, tikiu, padėk mano netikėjimui!“ (žr. Mk 9, 24).

Dominikonas Jean-Marie Gueullette tegul mus įveda į asmeninių rekolekcijų sritį: „Štai kodėl galima pasakyti, jog kai tik žmogus savo valią ir troškimą vėl atgręžia į Dievą, Jis gali tuoj pat vienytis su žmogumi. Čia norime atkreipti dėmesį į nuodėmės šaknis – į tai, kas mus verčia taip elgtis, į troškimą, o ne į padarinius. Nuodėmės šaknys yra troškimo nukreipimas į nevertą dalyką. Nusidėti – patenkinti apgailėtiną savo troškimą, nepaisant kitų, daug vertesnių sau pačiam ir kitiems sprendimų. Jei sutinki, kad tavo troškimas būtų vėl atgręžtas į Dievą, tuomet Dievui nebelieka kliūčių atsiduoti tau, o tau – atsiduoti Dievui“.

Galbūt kai kas iškart etuziastingai šūktelės: ,,O, Viešpatie, nukirsk mano visų nuodėmių šaknis, ir tada man nieko nebestigs – būsiu laimingas, nes neturėsiu nelemto balasto, kuris surakina mano dvasinį stuburą ir neleidžia man Tavęs taip stipriai trokšti, kad pagaliau visiškai atsiduočiau Tau, o Tu – man!“ Bet išmintingasis Dievas tartų šį ir panašų kietos tiesos žodį: „Tu negali laisva širdimi manęs trokšti bei visiškai man atsiduoti, nes dar stokoji galutinio apsisprendimo priimti mano atleidimą ir per jo prizmę žvelgti į save ir mane. Dabar sutraukyk savo tapatinimosi su nuodėme jungą, ir sakyk: „Aš nuoširdžiai atgailavau, ir man tikrai atleistos visos Susitaikymo sakramento teikimo metu išpažintos (net juodžiausios) kaltybės. Esu visiškai išlaisvintas žmogus. Pradedu tiesa bei laisve grįstą gyvenimą. Nuo šiol aš daugiau nebeklausysiu ir nepriimsiu tiesa neparemtų ir priešo rafinuotu būdu brukamo melo šnabždesių... Kai vėl patirsiu jo klastingą ataką, nedelsdamas atmesiu ir dėkosiu Dievui, kad Jis, būdamas manyje, suteikė man malonę nuvyti šėtonišką agresorių, nustumtą prie pralaimėjimo gėdos geldos...“

Viešpatie, po šios tikros atgailos aš laisvai vienijuosi su Tavimi ir dabar priimu mane gelbstinčią Tavo meilę. Aš esu traukinys, kuris juda ant Tavo bėgių. Mano disciplinuoto dvasinio gyvenimo triūsas; tai – bėgiai, kuriais judu, siekdamas svarbiausio tikslo – Tavęs ir Tavo artumos. Šie bėgiai – dvi tobulos laisvės plieno sijos, ir laimingi tie, kam duota tai suprasti.

© 2014 „XXI amžius“