| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| 2001
metai |
| Ukrainos pamokos. Rusijos agresijos akivaizdoje reikia susigrąžinti vidinį jėgos šaltinį Interviu su Seimo nariu Algirdu Patacku Kokios, Jūsų manymu, Rusijos agresijos pamokos Lietuvai, ko galėtume pasimokyti? Rusijos plėtimasis iracionalus, pasąmoninis dalykas, jie gali gyventi tiktai plėsdamiesi. Tai Eurazijos pricipas. Dabar Ukraina, po to, jeigu jų nesustabdysi, galbūt Narva, o po jos gal ir Lenkijos-Lietuvos koridorius, skriaudžiamas Kaliningradas Rusija nuo seno pripažįsta tiktai jėgą ir sustabdyti juos galima tik jėga, nors svarbios ir ekonominės sankcijos. O jų plėtimasis visada vyksta pagal tą patį scenarijų nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija niekada nekariauja kelių karų, o susitelkia į vieną, užpuola turėdami didžiulę persvarą, praryja, ir vėl dairosi aukos. Apie Rusiją apskritai negalima kalbėti kaip apie tautinę, demokratinę valstybę. Rusijoje demokratija neįmanoma, visi bandymai europeizuoti Rusiją žlugo, nes jų mentalitetas yra ne europietiškas, o metisinis-eurazijinis. Kaip Rusija susiformavo? Kijevo Rusia žlugo, neatlaikiusi polovcų spaudimo. Maskvos kunigaikštystė, įsikūrusi girių tankmės pelkėse, maksvose, su Kijevo Rusia turėjo nedaug bendro. Ji iš pradžių buvo LDK vasalas, mokėjo duoklę. Kai juos užpuolė Aukso orda perėmė Aukso ordos mentalitetą, gavo azijietiško kraujo injekciją, tapo slavų-mongolų mišria genetiškai ir mentališkai eurazijine valstybe ir per 110 metų virto imperija. Kaip jie plėtėsi Sibire ir Centrinėj Azijoj? Užpuola vieną tautelę, ją praryja ir imasi kitos. Tai tęsiasi iki šiol. Kas gilinasi į istoriją, mato vis tą patį scenarijų. ...O tie kariai be skiriamųjų ženklų tai Rusijos GRU (Glavnoje Razvedovatelnoje Upravlenije, t. y. Vyriausioji Žvalgybos Valdyba Tiesos.lt). KGB, FSB skirta dusinti vidaus opoziciją, bet, palyginti su GRU, yra vaikų darželis. KGB buvo Jelcino išskaidyta, paskui vėl susijungė, tapo FSB, o GRU net nebuvo paliesta. GRU yra pagrindinis įrankis vykdant agresyvią Rusijos užsienio politiką, okupacijas būtent GRU šturmavo šacho rūmus Kabule, būtent jie užima oro uostus, kitus gyvybinius taškus ir tik po to įsijungia kariuomenė... Jie be skiriamųjų ženklų, bet ginkluoti, atvažiuoja apsimetę turistais ir atlieka paruošiamuosius darbus. Viskas vyksta pagal tą okupacinį scenarijų... Karinės agresijos akivaizdoje reikia sugebėti susitelkti. Ar lietuviai dar turi pakankamai stiprią tautinę savimonę, kad grėsmės akivaizdoje susiteiktų? Mes jos neturime, ypač jos neturi mūsų vadinamasis elitas. Giliai tautoje yra ta gynybinė-patriotinė vyriška savimonė, jinai tūno, ir kai pribręsta situacija, ji sporadiškai pasireiškia. Prisiminkit 1944 metus, kai staiga girioje atsirado daug ginkluotų vyrų, arba 1991 metų sausio savanorius. Viduj tautos yra tos vyriškos jėgos, ir ji laikas nuo laiko prabunda. Bet šiaip mes esame gerokai nustekenti mentaliteto prasme, o viršūnės, elitas labai praskydęs, eina iš paskos Briuseliui, tūpčioja prieš Maskvą ir nepadaro jokio savarankiško judesio... Ukrainos tragedija tarsi leidžia mūsų politiniams lyderiams reabilituotis, tapti demokratijos gynėjais? Prezidentė pastarosiomis dienomis dairėsi ir po vienintelį lietuvių karinį laivą... Taigi kad dairėsi... Tikroji karinės parengties būklė išaiškėtų staiga surengus neeilinius, nelauktus karinius manevrus, bet, bijau, tada atsiskleidęs vaizdas būtų nekoks, ne paradinis. Bet tai būtų teisingas, ne kamufliažinis judesys. Štai mūsų gydytojai važiavo į Ukrainą savo iniciatyva, o valdžia tesugebėjo atsivežti gydyti tris penkis Maidano aikštės žmones. Reikėjo atsivežti bent 50, negailėti pinigų. Dabar viskas vyksta Briuselio šešėlyje, žingsneliu atsilikus, vis iš paskos nėra jokio savarankiško judesio... Bet juk neseniai didžiavomės, kad esame Rytų partnerystės programos lyderiai. Įtikinėjome pasaulį, kad jau bemaž pasiruošta Ukrainos ir ES sutarties pasirašymui... Kai mums teko pareiga pirmininkauti Europos Tarybai, reikėjo ką nors svarbaus sugalvoti, ir vienintelė iniciatyva buvo Rytų partnerystės programa. Gerai sugalvota, bet liko tik popierynas. O su Rusija viskas aišku, ji negali pasikeisti. Europeizuotų rusų sluoksnelis visada plonas ir jis niekada nevaldys Rusijos. Trumpam buvo gavęs valdžios 1990-aisiais, bet tuoj ją prarado... Visi jų reformų bandymai, pradedant nuo Pavlo I (nužudytas 1801 m.), Aleksandro I reformos išsilaikė metus kitus, ne daugiau. O kaip Jums atrodo, ar Europos Sąjunga, NATO Lietuvai analogiškoje situacijoje garantuotų saugumą? Gerai, kad priklausome ir ES, ir NATO tai yra tam tikri saugikliai, bet šie saugikliai gana trapūs ir jie nėra amžini. Mes turime žinoti, turime įsikirsti į savo savimonę, kad esame vienų vieni. Tauta turi semtis jėgų pati iš savęs. Sakau vienų vieni be rezignacijos atspalvio (kitaip, nei šitaip pavadintos knygos apie lietuvių rezistenciją autorius Juozas Brazaitis). Kai suprasime, kad galime pasikliauti tiktai savo vidine jėga, ir kai suvoksime, jog tik patys galime apsiginti, tada tapsime stipresni, atsparesni ir išliksime kaip tauta. Vien dairymosi, kas mus apgins, mažai tautai išgyventi nepakanka. Tauta turi turėti vidinį tvirtą branduolį. Jeigu turime tą vidinį jėgos šaltinį, išgyvensime nepaisant visko. Bet šiuo metu apie tai net nekalbama. O kas galėtų sutelkti tautą ir grąžinti jai tas gyvybines jėgas? Savojo aš-žmogaus, ašainės sąmonės (Vydūnas) stiprinimas, savojo mentaliteto ryškinimas... Turime sutelkti dėmesį, visą auklėjimą į savojo aš stiprinimą, ne vien humanitariniuose, bet ir fizinio išlikimo dalykuose. Bet šiuo metu mes dažniau tik glūdime blogąja prasme kaip severiutės ir mykoliukai... Yra ir geroji glūdėjimo prasmė jame yra daug išlikimą garantuojančios jėgos, bet jei norime neprarasti formos Lietuvos, taip sunkiai kurtos valstybės, turime sukaupti visas jėgas. Tautos santalkai svarbus ir pasitikėjimas jos vedliais. Per pastaruosius metus pernelyg daug kartų jie nusigręžė nuo tautos, tad net ir šiandieninis jų stovėjimas su vėliavomis Ukrainos rėmimo akcijose pasitikėjimo nebekelia Lietuva, kiek galėjo daugiau iš apačios, nei iš viršaus, ukrainiečiams pademonstravo savo draugiškumą... Ukrainiečiai šito neužmirš. LDK valdė Ukrainą apie 300 metų, ir tai Ukraina atsimena ne kaip okupaciją, o kaip tam tikrą apsaugą nuo stepės agresorių, nuo totorių ir turkų. Algirdas sumušė totorius, o kai turkai puolė Podolę, Gedimino anūkai Karijotaičiai per trumpą laiką pastatė tris pilis ir užkirto totoriams kelią ne tik į Ukrainą, bet ir Europą. Europa jau buvo išsigandusi, pradėjusi statyti miestų sienas totoriai jau puolė Krokuvą... LDK atliko savo priedermę, ir ukrainiečiai buvo tuo patenkinti. Lietuviai buvo tolerantiški, nebuvo ir religinių konfliktų, priešingai, kai kurie net patys apsikrikštijo... Net ir ukrainiečių herbo ženklas mūsų Gediminaičių stulpų variantas. Miškinė, girių Ukraina yra įsikūrusi ant baltiško substrato. Tai istorinės baltų žemės. Visi vandenvardžiai Dniepro aukštupyje yra baltiški (iki Pripetės ir Dniepro santakos). Galima sakyti, kad ten gyveno suslavėję baltai... Grįžčiau prie šiandienos valdžios demonstruojama parama ukrainiečių pilietiniam pakilimui neįtikina tų, kurie matė, kaip Lietuvoje buvo tyčiojamasi iš savų piliečių... Prasidėjo rinkimų maratonas kas, Jūsų manymu, galėtų šiandien sutelkti tautą? Kodėl? Jei trumpai, nesiplečiant, tai manau, kad šiame kontekste reikėtų remti Naglį Puteikį. Kalbėjosi Saulė Matulevičienė
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |