|
Ką išgyvename iš naujo
Birutė Valionytė,
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė,
Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarė
Didžiai gerbiama Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, Seimo nariai ir visi čia susirinkusieji, mieli Lietuvos piliečiai,
Prieš 24 metus atkūrėme nepriklausomą valstybę čia, šioje salėje. Buvome susitelkę ir ryžtingi. Visi jautėmės padarę ypatingai svarbų darbą.
Įvykiai Ukrainoje mums primena tą didžiulę įtampą ir atsakomybę, kuri užgulė tada mūsų pečius, todėl įvykius Kijeve išgyvename šiandien iš naujo. Ukrainiečių tauta pasirinko integracijos kelią į Vakarus. Rusija iškart panaudojo karinę jėgą ir okupavo Krymą. Tai suvienijo ukrainiečius. Ukraina paskelbė mobilizaciją ir aiškiai pasakė, kad gins savo valstybę. Padėtis šalyje yra labai sudėtinga, bet aš tikiuosi, kad ukrainiečiams užteks šalto proto ir ryžto, ginant savo valstybę bei įgyvendinant esmines reformas. Lietuva pagal išgales remia Ukrainą ir diplomatiniais kanalais nuveikė nemažą darbą. Žinau, kad Ukrainai yra labai svarbu, kad Lietuvos ir Latvijos ambasadoriai ir šiandien yra Kryme. Garsiai iki šiol žadėta ES pagalba iš esmės baigiasi išreikštu susirūpinimu dėl padėties Ukrainoje. Tiesa, yra konkretūs pažadai finansinei paramai, kuri ypač reikalinga jai. ES trypčioja vietoje todėl, kad visos didžiosios šalys pirmiausia gina savo interesus, o Prancūzija ir toliau rengiasi parduoti karinius laivus Rusijai, kurių vienas net vadinasi Sevastopolis. Krymas nuo Paryžiaus toli. NATO yra ryžtingesnis. Faktiškai šalys nenori sugadinti santykių su Rusija ir nepažeisti savo ekonominių interesų. Tai žinodama Rusija gali Ukrainoje veikti laisvai, nes Rusijos veiksmų neužkardo Europos ir JAV susirūpinimas ar diplomatinės priemonės. Ar XXI amžiuje Europa gali pasipriešinti ryžtingai agresijai? Akivaizdu, kad ne. Per daug skirtingi visų interesai. Jei Rusijai pavyks suskaldyti Ukrainą, ir pasaulis ramiai stebės, visiškai aišku, kad Rusijos ekspansijos kryptis toliau bus nukreipta į Moldovą ir Baltijos šalis. Taigi, rūpestis yra didžiulis. Įvykiai Ukrainoje mus privertė sunerimti. Supratome, kokia yra šiandien, pabrėžiu žodį šiandien, trapi taika. Dar vakar atrodė esame saugūs. Lietuva priklauso Europos Sąjungai ir NATO, o karas, jei ir vyksta, tai kažkur toli, ne prie mūsų. Dabar visiems akivaizdu, kad Rusijos strateginis tikslas yra susigrąžinti buvusios imperijos ribas. Taigi, ar saugūs esame? Lietuvos Respublikos Prezidentė ir krašto apsaugos ministras ramina, kad galime miegoti ramiai, kad NATO yra mūsų saugumo garantas. Taip, NATO papildomai atsiuntė į Zoknius 6 naikintuvus. Bet, kai taip lėtai tarptautinėse organizacijose yra priimami sprendimai, ir, kai žinai, kad Lietuva privaloma tvarka nuo 2008 metų neberengia Lietuvos piliečių ginti valstybės, o yra apsiribota savanoriais ir profesionalia kariuomene, jautiesi išties nejaukiai, ir tokia krašto gynybos doktrina kelia rimtų abejonių. Tikiu ekspertais, kurie teigia, kad mobilūs Lietuvos kariuomenės daliniai yra aukšto profesionalumo. Bet iš istorijos žinau, kad šalis apsigina tik tada, kai ją gina visi šalies piliečiai. Kai jie yra parengti tam, žino, kaip tai daryti. Liberalizmo šioje srityje negali būti. Esu įsitikinusi, kad šalies gynybos doktriną reikia grįsti mišrios gynybos sistema, kuri turi būti pagrįsta piliečių pareiga ginti Tėvynę ir savanoriškumo principu. Suprantu, kad tam reikia atitinkamų finansinių ir logistinių išteklių. Bet seniai yra žinomas posakis: kas nefinansuoja savo kariuomenės, tas tikrai finansuoja svetimą.
1990 m. kovo 11 d. atkūrėme Lietuvos valstybę antrą kartą. Per 24 metus pasiekėme daug. Lietuva ne tik sugrąžinta į pasaulio žemėlapį, bet tapo pilnateise Europos Sąjungos ir NATO nare bei įsitvirtino kitose tarptautinėse organizacijose. Pasaulis vėl išgirdo garsų Lietuvos vardą. Per šį laikotarpį perėjome nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos. Lietuvoje gaminama produkcija tapo konkurencinga Europos ir pasaulio rinkose. Šiemet tapome net kosmine valstybe. Aukštosios mokyklos rengia kvalifikuotus specialistus. BVP per šį laikotarpį padidėjo beveik 3,7 karto. Bet vidutinė socialinė pensija Lietuvoje yra, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra viena mažiausių ir mažesnė yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Ekonominė atskirtis pasiekė pavojingą ribą, ir tai kelia papildomą įtampą šalyje. Tai jau ne tik ekonominis, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.
Šiandien valdžia ne tik nebesikalba su Lietuvos piliečiais, bet dar ir ignoruoja jų konstitucinę teisę. Reikia suklusti. Pirmą kartą Lietuvoje surinkti parašai dėl referendumo rengimo. Gerbiamieji, reikia aiškiai pasakyti, kad nėra Europos Sąjungoje šalies, kuri be apribojimų parduotų žemę užsieniečiams. Vienokie ar kitokie, bet visose šalyse yra. Lietuvos valdžia 10 metų buvo kurčia ir, drįstu teigti, netgi ignoravo šį klausimą. Dabar, kai surinktas reikiamas parašų skaičius, žemės pardavimo saugiklių nustatymo klausimas pradėtas svarstyti. Bet ar tai nebuvo galima padaryti anksčiau? Džiugu, kad Lietuvos piliečiai pasielgė pilietiškai, bet man visiškai nesuprantama, kodėl valdžia išliejo tiek politinių intrigų, net pykčio iniciatyvinės grupės atžvilgiu. Visa ši įtampa kilo tik todėl, kad valdžia negirdi Lietuvos piliečių. Atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, nepasitikėjimas valdžia šiandien Lietuvoje yra toks didelis, kad tai tampa jau ir papildoma įtampa demokratijai. Šį klausimą jau būtų galima ir privalome svarstyti šalies gynybos taryboje, bet ji, pasirodo, dėl politikų ambicijų negali susirinkti. Tenka konstatuoti, kad po 24 metų Lietuvos politikai nesuvokė valstybės etiketo sampratos. Man, balsavusiai už nepriklausomos valstybės atkūrimą, yra skaudu apie tai kalbėti, bet, deja, būtina. Tokia padėtis šalyje yra pavojinga. Tik valdžios dialogas su tauta ir abipusis supratimas skatina šalies kūrybines galias. Kito kelio elementariai nėra.
Mūsų kalba yra promotė visoms Europos kalboms. Tauta kalba savąja kalba apie 4 tūkstančius metų. Kad mes išlikome ir tebekalbame pačia archajiškiausia kalba Europoje turime būti dėkingi savo protėviams ir tėvams, nes jie sugebėjo apginti savo žemę, papročius, tradicijas, tapatybę ir savo kalbą kaip svarbiausią savo išlikimo garantą. Ar aukščiausi dabartinės Lietuvos valstybės pareigūnai ir politikai supranta lietuvių kalbos išsaugojimo svarbą? Ar jaučia atsakomybę už tai? Akivaizdu, kad ne visai. Kalba yra nuolat kintanti, bet kertiniai kalbos sandaros akmenys privalo būti išsaugoti. Juk ne vienam lietuviui, gyvenančiam savo etninėse žemėse dabartinėje Lenkijos Respublikoje, nekyla net mintis reikalauti keisti lenkų kalbos alfabetą. Lietuvos teritorijoje nėra lenkų etninių žemių. Yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių palikuonys, kalbantys vietine kalba. Nenoriu veltis į platesnes lietuvių tautos lenkinimo peripetijas, noriu tik pasakyti, kad labai nemalonu, kai Lietuvos piliečiai Briuselyje šmeižia savo valstybę. LDK piliečiai, kalbantys vietine kalba, nėra tautinė mažuma. Jie yra tautinė bendrija, išlikusi nuo tų laikų, kai LDK valstybinė kalba buvo lenkų. Klaidingas šio klausimo juridinės formuluotės traktavimas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politikų nuolatinis eskalavimas kelia šalyje įtampą ir absoliučiai jokių problemų (pabrėžiu) neišsprendžia. Perdėtas Lenkijos rūpinimasis kitos šalies piliečiais yra ne kas kita, kaip aiškios Lietuvos valstybės politikos nebuvimas tuo klausimu. Laiku neišspręsti nepatogūs klausimai atvedė į dabartinę situaciją. Beje, Lietuvos Respublikos piliečiams, kalbantiems vietine kalba, Lietuva privalo skirti papildomą dėmesį ir daryti viską, kad jie jaustųsi pilnaverčiais Lietuvos valstybės piliečiais. Mano galva, šio klausimo sprendimas yra kuo artimesnis valdžios bendravimas su kitakalbiais. Tokie susitikimai turi būti Lietuvos Respublikos Prezidentės, Seimo Pirmininkės, Ministro Pirmininko, Seimo narių nuolatinėje darbotvarkėje. Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų rajonuose ir kitur būtina susitikti ne su lietuviškai kalbančiais savo partijų žmonėmis, o su vietine kalba kalbančiais žmonėmis, kaip tai darėme mes, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, kai buvo sudarytas susitikimų grafikas, kai buvo bandoma šį kraštą atplėšti nuo Lietuvos. Taip, tai sudėtingi dalykai. Seimo nariams lankytis Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinėje mokykloje nebūtina. Ten mokytojai puikiai dirba savo darbą.
Gerbiamieji, jūs privalote vykti į kaimus ir miestelius ir kalbėtis su žmonėmis. Tai jūsų, politikų, pareiga. Ir nesvarbu, kad Lenkų rinkimų akcija padarys viską, kad tokie susitikimai neįvyktų. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba buvo nutiesusi bendravimo tiltus. Deja, jie buvo sugriauti. Jeigu nenutiesime jų iš naujo, politikai, puikiai besinaudojantys demokratiniais instrumentais, šį kraštą ir toliau tolins nuo Lietuvos. Politinis judėjimo vektorius yra nukreiptas ta kryptimi.
2013 metais Lietuvoje begyveno 2 mln. 971 tūkst. 905 gyventojai. Lietuvoje sparčiausiai mažėja gyventojų skaičius visoje Europoje. 19902012 metais iš Lietuvos emigravo 769,5 tūkstančio gyventojų, arba visas Vilnius ir Panevėžys kartu sudėjus. Politikai džiaugiasi, kad 20072013 metais Lietuvos emigrantai į Lietuvą pervedė beveik 28 mlrd. Lt. Kodėl tapome labiausiai tirpstanti tauta Europoje? Kodėl Lietuvos piliečiai bėga iš Lietuvos? Ar Lietuvos valstybė turi konkretų veiksmų planą, kaip tai sustabdyti? Ar bent suvokiamos šio proceso pasekmės ateityje? 24-aisiais atkurtos valstybės egzistavimo metais tenka konstatuoti, kad Lietuvos valstybė šiandien dar yra trapi ir tai slypi ne tiek išorėje, kiek šalies viduje. Šalies vidiniai prieštaravimai yra pasiekę pavojingą ribą. Ir mes visi kartu privalome rasti optimaliausius jų sprendimus, be jokių ambicijų ir partinių įsižeidimų. Tam siūlau sukurti Tautos smegenų centrą, kuris formuotų Lietuvos valstybės vystymosi raidos ir lietuvių tautos išlikimą ateityje. Sąmoningai suformuluoju aštriai, kad išgirstumėte. Kiekviena save gerbianti valstybė turi šalies vystymo raidos centrą, kuris yra prie aukščiausio valstybės pareigūno institucijos. Jis turi parengti tautos išlikimo strategiją ir nustatyti veikimo vektoriaus kryptį. Mes per daug praradome, todėl privalome veikti skubiai. Šis klausimo sprendimas nebegali būti tik partijų lygmens klausimas, kai kas ketveri metai vektorius keičia kryptį, kai nėra judėjimo į priekį. Lietuvos laivelis tiesiog yra sukiojamas vietoje, kai jis tuo tarpu turi kryptingai, nepriklausomai nuo išorės vėjų plaukti jam nustatyta linkme. Ta kryptis lietuvių kalbos išsaugojimas, nepriklausoma valstybė, jos vientisumas ir saugumas, demokratijos užtikrinimas, piliečių teisių apsauga ir piliečių gerovė, kurioje visiems būtų gera gyventi. Čia mūsų žemė, čia mūsų namai, kitos mes neturime, o gerovė priklauso nuo mūsų pačių sugebėjimo ją kurti. Tai mūsų Kovo 11-oji mūsų atkurtos Lietuvos valstybės gimtadienis.
Šalia rūpesčių pasidžiaukime ir didžiuliais Lietuvos pasiekimais. Esame talentinga tauta, išauginusi čiurlionius, sabonius, asadauskaites, meilutytes. Gaminame lazerius, mūsų pramonė dirba su aukštosiomis technologijomis. Išsaugojome net sutartines, išauginome puikų jaunimą, kuris pagamino pirmąjį kosminį palydovą. Pasidžiaukime šiais laimėjimais! Jie iš tikrųjų ženklūs per 24 metus. Ir pasijauskime esą šeimininkai mūsų žemės ir supraskime, kad tik nuo mūsų sprendimų ir nuo mūsų veiksmų viskas priklauso. Su švente, gerbiamieji.
Kalba Kovo 11-ąją iškilmingame Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime
© 2014 XXI amžius
|