|
Kokia laisvos visuomenės išlikimo sąlyga
Vyskupas Kęstutis Kėvalas,
Kauno arkivyskupijos augziliaras
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Gerbiama Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke, Gerbiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Seimo nariai, valdžios atstovai, užsienio svečiai ir visi šio minėjimo dalyviai,
Vakarų civilizacija yra atradusi tris kertines sąlygas laisvei pasiekti ir išlaikyti ribotą valdžią, laisvę ūkinėje veikloje ir moralinę-kultūrinę tvarką. Ribota valdžia negali būti savavališka, ji atstovauja ne sau, bet visiems žmonėms. Laisvė ūkinėje veikloje, kai žmogus turi teisę kūrybiškai dirbti ir savarankiškai pelnytis duoną sau ir savo šeimai. Moralinė-kultūrinė tvarka, kai žmogus turi laikytis dorovinių įstatymų ne iš baimės, o iš vidinio įsitikinimo. Šiam trijų laisvos visuomenės sektorių išgryninimui labai pasitarnavo krikščionybė, kuri pabrėžė, kad žmonės, sukurti pagal Kūrėjo paveikslą, turi lygias teises ir pareigas. Šiuo pagrindu buvo rašomos modernių valstybių laisvės deklaracijos ir konstitucijos.
Lietuva, savo nepriklausomybės aktais įsiliejusi į vakarietiškų valstybių šeimą, per ganą trumpą laiką yra pasiekusi gana įspūdingų rezultatų. Štai, pavyzdžiui, pagal 2013 metais atliktą pasaulio tautų ekonominės laisvės indeksą Lietuva yra 21-oje vietoje. Tai beveik neįtikėtina žinant, kad buvo tiriami 186 pasaulio kraštai, o nuo 1990 m. kovo 11 d. praėjo vos 24 metai. Tačiau dar daug ką turime nuveikti tobulindami šiuos tris visuomenės sektorius. Šią dieną noriu atkreipti dėmesį į vieną iš kertinių mūsų laisvės polių mūsų valstybės moralinę-kultūrinę tvarką. Ji bręsta šeimoje, pasireiškia viltimi ir troškimu saugoti Tėvynės laisvę.
Apie moralinės tvarkos reikšmę laisvos visuomenės išsaugojimui popiežius Jonas Paulius II yra taip pasakęs: Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta aiškiu ar paslėptu totalitarizmu. Tos dvasinės vertybės yra žmogaus ir visuomenės moraliniai gebėjimai. Vienas iš Amerikos kūrimo tėvų James Madison kartą pastebėjo, kad žmonės, kurie nesugeba valdyti savo aistrų savo asmeniniame gyvenime, sunkiai sugebės praktikuoti savęs valdymą viešajame gyvenime. Kitaip tariant, jei krašto žmonių nevaldo moralinės-dvasinės vertybės, jų aistras turi valdyti policija. Jei vis didesnės visuomenės dalies moralinės vertybės yra ignoruojamos, visada atsiras tvirtos, o gal net geležinės rankos politikos šalininkai, kurie, iškėlę savo lyderius, vertybių išsaugojimo vardan gali pateisinti net smurtą.
Valstybėje esanti valdžia turi pareigą įstatymais įtvirtinti tvarką, kuri skatina moralinę kultūrą. Čia labai svarbu pripažinti moralinę tiesą. Jei tokio reguliuojančio idealo visuomenėje nėra, tada žmogiškieji santykiai nėra reguliuojami tiesos autoriteto ir aiškumo. Iš patirties yra aišku, kad moraliniai ir dvasiniai gebėjimai geriausiai ugdomi žmogaus santykyje su Dievu ir šeimoje. Todėl palaikyti ir stiprinti tikėjimo Dievu aplinką bei šeimos kultūrą yra tiesiog laisvos visuomenės išlikimo sąlyga. Valstybė turi saugoti vyro ir moters santuoką, nes ji yra ne tik naujos kartos lopšys, bet ir abipusiai įsipareigojusių vyro ir moters moralinio ugdymosi aplinka. Jei valstybė pateisintų neįsipareigojimą vienas kitam santuokoje, ar tada turėtų skųstis, kad tokie žmonės nesiima atsakomybės ir platesniame visuomenės gyvenime? Valstybės piliečių moralinių ir etinių įgūdžių eižėjimas yra kelias į visuomenės susiskaldymą ir vienybės praradimą. O vienybė šiandien Lietuvoje yra tiesiog nacionalinio saugumo reikalas. Krikščioniškos Bažnyčios ir bendruomenės šiemet Lietuvoje pasirašė po susitarimu saugoti žmogaus gyvybę ir šeimą, kaip ji buvo suprasta tūkstančių metų kontekste. Šiuo bendru pareiškimu norėta pasiųsti žinią visuomenei, kad negalime šiandien kvestionuoti tai, kas yra Vakarų civilizacijos ir jos pažangos stuburkaulis. Tam tikslui šie metai Lietuvos Katalikų Bažnyčioje buvo paskelbti Šeimos metais.
Šiandien mūsų laisvos Tėvynės statymui tiesiog gyvybiškai būtinas vilties kultūros stiprinimas. Skundo ar murmėjimo nuotaika atima jėgas imtis iniciatyvos, kūrybiško problemų sprendimo ar pagaliau norą išlaikyti ūpą vardan tos Lietuvos. Nemanau, kad visi išvykstantys iš Lietuvos emigruoja tik dėl ekonominių motyvų. Yra ne vienas išsitaręs: Aš ten geriau jaučiuosi. Ar nebus ta dvasinė tikrovė, kurią vadiname viltimi, tiesiog būtinas veiksnys statant laisvą visuomenę? Valstybę sudaro ne tik jos teritorija, bendra istorija ir kultūra, viešoji valdžia, bet ir bendra vizija arba bendras laisvės išsaugojimo projektas. Atrodo, kad dėl pastarojo galėtume labiau padirbėti. Galime sakyti, kad Lietuva seka Europos Sąjungos šalių užmojus. Tačiau turime nepamiršti, kad ir Europa laukia iš mūsų ne tik pritarimo jos direktyvoms. Ji laukia aktyvaus dalyvavimo kuriant Europos identitetą. Mes iš savo istorijos jau žinome laisvės kainą ir tai, kas ją palaiko. Ar negalėtume savo pamokomis drąsiau pasidalinti su visa Europos tautų šeima? Ar išrinksime naujam Europos Parlamentui atstovus, kurie galėtų drąsiai paliudyti, kad tik moralinės vertybės gali išsaugoti laisvę? Todėl formuoti mūsų valstybės laisvės išsaugojimo viziją yra ir mūsų vienybės garantas ir indėlis į Europos Sąjungos pažangą.
Šiandien ne kartą mūsų Tėvynėje nuskambės Lietuvos Respublikos himnas, kuriame yra žodžiai Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia. Švenčiame ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją, kad prisimintume mūsų Tėvynės sūnų ir dukterų ryžtą kovoje už Lietuvos laisvę praeityje, bet ir stiprybės pasisemtume šiandienai. Pastarosiomis savaitėmis matydami, kas vyksta Ukrainoje, gerai suprantame, kokia tai trapi dovana. Įvykių Kryme kontekste kovo 11-osios minėjimas nebėra tik mandagus istorijos prisiminimas ar duoklė mūsų praeičiai. Tai diena, kai mes turime sudabartinti mūsų protėvių ryžtą ir įkvėpimą dirbti dėl Tėvynės laisvės ir vienybės. Tuometinę 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo posėdyje paskelbė tai, ko buvo ilgėtasi daug ilgų okupacijos dešimtmečių. Ta diena buvo sekmadienis. Tradiciškai sekmadieniais viso pasaulio krikščionys prisimena Viešpaties Jėzaus prisikėlimą. Tauta, besiguodusi Prisikėlimo viltimi, sumokėjusi brangią kainą nesuskaičiuojamomis aukomis, budėjusi partizanų žieminėse, ištremta į Sibiro šalčius ir žeminama rinkti trupinius, nukritusius nuo svetimos valdžios stalo, pagaliau vėl tapo Lietuvos valstybės savininke. Vėl atbudo žmonių dvasinės galios, kurios judina vergovės kalnus.
Gerasis Dievas ir šiandien tesaugo mūsų Tėvynę Lietuvą, jo globai pavedame ir mūsų dabartį ir ateitį. Teprabunda mumyse brolių ir seserų, užmokėjusių didelę kainą už Tėvynės laisvę, stiprybė!
Tebūna ši diena visiems vilties šventė.
Kalba Kovo 11-ąją iškilmingame Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime
© 2014 XXI amžius
|