Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežius apie gailestingumo veikimą klausykloje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus klauso liepos mėnesį Rio de Žaneire vykusių Pasaulinių jaunimo dienų dalyvių išpažinčių

Šventojo Tėvo susitikimas su Romos kunigais pradedant Gavėnią

Pelenų trečiadienio apeigose

Gavėnios užduotys kunigams

Gavėnios laikotarpiu, kai tikintieji dažniau nei kitu metų laiku būriuojasi prie klausyklų, ryškiausias popiežiaus Pranciškaus mokymo bruožas – mintys apie Dievo gailestingumo veikimą, Atgailos sakramento praktikavimo svarbą bei ištikimą nuodėmklausių tarnystę – įgyja ypatingą aktualumą. Kaip tik apie tai Šventasis Tėvas, pasiremdamas asmeniniu kunigiškos tarnystės patyrimu, kalbėjo kovo 6 dieną vykusiame savo pirmajame Gavėnios susitikime su Romos vyskupijos kunigais. Šiame tradiciniame apaštalo šv. Petro įpėdiniui renginyje pradedant ilgą liturginį maldos kelią į Didžiojo ketvirtadienio šventumą, jis išsamiai aiškino, kad geri kunigai visada yra artimi savo žmonėms, dalijasi jų kentėjimais ir gydo sielose atsivėrusias žaizdas. Kreipdamasis į Vatikano didžiojoje Pauliaus VI audiencijų salėje susirinkusius tūkstančius dvasininkų po Romos vyskupijos generalinio vikaro kardinolo Agostino Valinio (Agostino Vallini) įžanginio sveikinamojo žodžio popiežius Pranciškus savo parengtos kalbos tekstą papildė komentarais ir prisiminimais iš savo gyvenimo gimtojoje Argentinoje. Iškeldamas žymių nuodėmklausių pavyzdį jis pabrėžė, jog kiekvienas kunigas gautą begalinio Dievo gailestingumo dovaną gali vertingai perduoti tik, kai pirmiausia pats ją priima į savo širdį.

Pradėdamas kalbą, kuri Šventajam Tėvui būdingu stiliumi buvo pagyvinta netikėtais klausimais („sakykite, ar užbaigiate dieną su Viešpačiu, o gal su televizoriumi?“) arba pajuokavimais („kalba, kad aš esu kietas su savo kunigais“), jis komentavo tos dienos Evangelijos skaitinį, teigiantį, kad Jėzus, keliaudamas per Palestinos miestus ir kaimus, mokymu ir gydymu rodė didelę užuojautą žmonėms, „nes jie buvo nuvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36). Aiškindamas šią Evangelijos ištrauką, popiežius Pranciškus darė dvi išvadas, kurios atspindi svarbiausius pirmųjų pontifikato metų elementus. Jis sakė, kad vietos, kuriose Jėzų galima lengviausiai rasti, buvo gatvės. „Dėl to, kad visuomet buvo gatvėje, net gali atrodyti, kad Jis panašus į benamį žmogų“, – aiškino Šventasis Tėvas. Tai – reikšmingas pastebėjimas, prisimenant nuolatinį popiežiaus Pranciškaus raginimą, kad Bažnyčia savo naujosios evangelizacijos pastangomis „išeitų iš savęs“, neužsidarytų presbiterijose ir klebonijose, kad keliautų į gatves į žmogiškosios egzistencijos pakraščius, stengdamasi į bažnytinį prieglobstį sugrąžinti nuo tikėjimo nutolusią, sekuliarizuotą visuomenę. Ir tai reikia daryti (toks antrasis pontifikato mokymo elementas) rodant neabejotiną gailestį dvasiškai apleistiems žmonėms, kurie jaučia moralinį sutrikimą, suirutę savo sielose dėl primetamų įvairiausių jų prigimčiai prieštaraujančių ideologinių tendencijų, dar labiau apsunkinančių neretą materialinį nepriteklių. Anot Šventojo Tėvo, toks dvasinis nuovargis ir tiesiog išsekimas dažnai matomas šiuolaikinio pasaulio miestų gatvėse ir kvartaluose, nepriklausomai nuo šalių ekonominio išsivystymo lygio.

Dėmesys Atgailos sakramentui

„Reikia išgirsti Dvasios balsą, kalbantį visuotinei Bažnyčiai mūsų epochoje, kuri iš tiesų yra gailestingumo metas, – aiškino Romos kunigams popiežius Pranciškus. Jis priminė pranašišką palaimintojo Jono Pauliaus II „intuiciją“, kai jis beatifikavo ir kanonizavo gailestingumo apaštalę seserį Faustiną Kovalską (Kowalska) ir įsteigė Dievo gailestingumo liturginę šventę. Kaip tik būsimąjį Gailestingumo sekmadienį, balandžio 27 dieną, kanonizuojamas Jonas Paulius II dar 2000 metais skelbdamas šventąja seserį Faustiną, akcentavo, kad jai perduota Jėzaus Kristaus žinia dėl gailestingumo veikimo siejasi ne tik istoriškai su XX amžiumi, dramatišku dviejų pasaulinių karų laikotarpiu, bet ir su žmonijos dabartimi bei ateitimi, prasidėjusiame trečiajame tūkstantmetyje. Juk kokia bebūtų visuomenės technologinė pažanga, niekada nepritrūks ir skausmingų išgyvenimų su visada aktualiu mokymu apie veikiantį Dievo gailestingumą ir jo praktinę sklaidą sielovadoje. „Šiandien mes viską užmirštame labai greitai, net ir Bažnyčios magisteriumą, – su apgailestavimu pripažino popiežius Pranciškus. – Iš dalies tai neišvengiama, tačiau negalime užmiršti jo turinio esmės, didžiųjų įžvalgų ir Dievo tautai paliktos pareigos“.

Kaip tik vienas iš tokių nemažėjančią vertę turinčių dalykų yra žinia apie Dievo gailestingumą, kuri šv. Faustinai buvo perduota iš Aukštybių, ir Bažnyčios tarnai įpareigoti ją skleisti mokymu, sielovadine veikla, gestais, liudijančiais ženklais ir pastoraciniais pasirinkimais.

Vienu iš tokių svarbiųjų uždavinių, atspindinčių gailestingumo darbų ir mokymo vienovę, yra sielovadinio Atgailos sakramento prioriteto atstatymas, aiškino Romos kunigams Šventasis Tėvas, kuris pirmaisiais savo pontifikato metais daug pasidarbavo šioje srityje. Kaip tik tai, kad lapkričio 20 dienos ir vasario 19 dienos bendrųjų audiencijų katechezėje apie Susitaikymo su Dievu klausykloje svarbą įvyko viešas prisipažinimas, kad pats popiežius Pranciškus, kaip nusidėjėlis, eina išpažinties kas dvi savaitės, daugelį nuo šios praktikos nutolusių katalikų, ypač jaunų žmonių, paskatino dažniau daryti sąžinės sąskaitą ir aktyviau dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose. Tokie nuolatiniai Šventojo Tėvo paraginimai drąsiai išpažinti nuodėmes, nesigėdyti ir nesibijoti jų sunkumo bendraujant su nuodėmklausiu, nes būtent Dievas džiaugiasi, kai Jo prašoma atleisti ir kai Jis gali parodyti savo begalinį gailestingumą, padėjo daugybei katalikų atstatyti dvasinę pusiausvyrą ir tikrai pajusti atnaujinantį Susitaikinimo sakramento poveikį. Tai patyręs žmogus išsivaduoja iš individualizmo ir subjektyvizmo spąstų ir pasijunta „ramus, laisvas, kilnus, gražus, teisus ir laimingas“ dėl jo nuodėmių atleidimo ir nuoširdaus jų apgailėjimo, tvirtino popiežius Pranciškus vasario 19 dienos bendrojoje audiencijoje, pabrėždamas, jog išpažintis su natūraliu liūdesiu dėl prasižengimų atskleidžia prigimtinį žmogiškojo asmens nuolankumo bruožą.

Įpareigojanti nuodėmklausio tarnystė

Kaip mokymo pasekmę Šventasis Tėvas iškelia ir labai svarbią ir subtilią kunigams skirtą nuodėmklausio tarnystę, kurią Viešpats pavedė Bažnyčios tarnams per apaštalams suteiktą galią. „Bažnyčia, kuri yra šventa ir tuo pat metu reikalinga atgailos, lydi mus visą gyvenimą šioje atsivertimo kelionėje“, – aiškino popiežius Pranciškus bendrojoje lapkričio 20 dienos audiencijoje. Pabrėžiant šios tarnystės svarbą visų lygių dvasininkams, gruodžio viduryje buvo pranešta apie Šventojo Tėvo asmeninę nuorodą savo bendradarbiams Romos kurijoje, kad joje dirbantys kardinolai ir vyskupai turi reguliariai eiti klausyti išpažinčių į miesto šventoves, ypač tam tikslui išnaudodami netoli Vatikano esančią Šventosios Dvasios (Santo Spirito in Sassia) bažnyčią, kurią dar palaimintasis Jonas Paulius II buvo dedikavęs šv. Faustinos Kovalskos dieviškojo gailestingumo kulto plėtrai. Pažymėtina, kad ir pats popiežius Pranciškus, skirtingai nei jo pirmtakai, per savo apaštalinius vizitus į Romos parapijas, nepaisydamas programos intensyvumo, prieš šv. Mišių auką vietinėje bažnyčioje, kaip kiekvienas klebonas, kurį laiką praleidžia klausykloje, suteikdamas penitentams Atgailos sakramentą. Neretai savo kalbose naudodamas evangelines ganytojo ir kaimenės metaforas, Šventasis Tėvas visuomet pabrėžia tokios pastoracinės globos svarbą šiandienos žmonėms, kurie, praradę kasdienio gyvenimo viltį, išeitimi laiko alkoholį, narkotikus, azartinius lošimus, pinigų galią ar seksualinį palaidumą.

„Evangelijoje yra gražus pasakojimas apie piemenį, kuris, pamatęs, jog viena avis pasiklydo, palieka kitas 99 ir eina jos ieškoti, – kalbėjo popiežius Pranciškus viename birželį vykusiame pastoracinių darbuotojų susitikime. – Bet, broliai ir seserys, mes šiandien prie savęs turime tik vieną avį, o 99 yra pasimetusios. Mes turime eiti jų ieškoti ir jas surasti“. Jis pabrėžė, kad kiekvienas ganytojas turi būti švelnus, rūpestingas ir nuolankus, kad jis „dvelktų avies kvapu“, o ne piktas ir klastingas kaip vilkas, nes tuomet neturės reikalingo tikinčiųjų kaimenės pasitikėjimo. Papildydamas šiuos apmąstymus dabar pristatomoje kovo 6 dienos kalboje Romos kunigams ir pabrėždamas, jog turi galvoje kunigus, jog jis yra vienas iš jų, Šventasis Tėvas sakė, jog evangelinė Gerojo Ganytojo ikona aiškiai nurodo, kad kunigas turi būti „užuojautos ir gailestingumo žmogus, artimas savo žmonėms, ir visų tarnas“, turintis ypač kreipti dėmesį į atstumtuosius, nusidėjėlius ir sielos bei kūno ligonius. Kaip tik tokį gailestingą artumą kunigas ir liudija administruodamas Susitaikinimo sakramentą, svetingai priimdamas penitentą, išklausydamas, patardamas ir atleisdamas. Tačiau visa tai priklauso nuo to, kaip pats kunigas asmeniškai išgyvena tą Sakramentą, leisdamas būti Dievo gailestingumo apglėbtas atliktoje išpažintyje. „Ką pats išgyvena savo širdyje, gali duoti ir kitiems savo tarnystėje“, – aiškino popiežius Pranciškus, su būdingu tiesumu retoriškai klausdamas dvasininkų, kaip dažnai jie eina išpažinties ir džiaugiasi galėdami priimti Viešpaties atleidimą.

Sielovadai nepadedantys kraštutinumai

Dalindamasis prisiminimais iš kunigiškos tarnystės Argentinos sostinėje, Šventasis Tėvas nurodė žymaus tenykščio nuodėmklausio liudijimą, kai jam kylant abejonių dėl nuodėmių atleidimo, jis nuėjęs į koplyčią prie Tabernakulio maldoje sako eucharistiniam Viešpačiui, kad Jis pats „kaltas“, nes duoda tarsi „blogą“ gailestingumo pavyzdį, ir taip atgauna reikalingą ramybę. Pripažinęs, jog tai tikrai „gyvybinga malda“, nes tik tai, ką išgyvename savo širdyje, galime perduoti ir kitiems, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Bažnyčiai nepadeda kunigai, panašūs į „laboratorijos aseptikus“, kurie yra švarūs, sterilūs, tačiau bejausmiai ir negali suprasti realios gyvenimo situacijos. Šventasis Tėvas ta proga priminė jo jau anksčiau pateiktą Bažnyčios, kaip karo lauko ligoninės, įvaizdį, kai yra daugybė sunkių sielos žaizdų, skandalų ir pačioje Bažnyčioje, kad visa tai reikia neatidėliotinai sutvarkyti ir gydyti be užtęsto aptarinėjimo. Juk daugelį žmonių yra suklaidinusios pasaulio iliuzijos, kai kurios nuodėmės, ypač kalbant apie seksualinius santykius, netgi melagingai propaguojamos žiniasklaidoje, be to, yra daug paslėptų žaizdų sieloje, dėl kurių gėdijamasi ir stengiamasi, kad nebūtų viešai matomos. Popiežius Pranciškus kalbėdamas Romos kunigams priminė Jėzaus laikų raupsuotuosius, kurie buvo vejami šalin, kad neužkrėstų kitų, ir patys gėdijosi savo padėties, bet gailestingas Išganytojas juos guodė ir gydė. Kad būtų išvengta klaidingo ar net priešiško Bažnyčios nusistatymo nusidėjusių žmonių atžvilgiu, Šventasis Tėvas kvietė kiekvieną kunigą klausti savęs, ar jis žino savo parapijiečių sielos žaizdas, ar jas intuityviai nujaučia ir pasirengęs gydyti.

Jis pastebėjo, kad tarp tikinčiųjų galima išgirsti komentarų, kad vieni kunigai yra labai griežti, o kiti visiškai atlaidūs, netgi atsainiai priima nuodėmių išpažinimą, kaip kokią įprastą rutiną. Šventasis Tėvas sakė, kad nors yra normalu, kad tarp nuodėmklausių egzistuoja įvairūs stiliai, atitinkantys charakterio savybes, tačiau tai neturi kliudyti sveikam Bažnyčios moralinio mokymo principų taikymui. Todėl kiekvienas nukrypimas į kraštutinumus nėra geras, kadangi nei perdėtai atlaidus, nei labai griežtas kunigas nepateikia tinkamo Jėzaus Kristaus liudijimo, kadangi faktiškai nesirūpina pačiu žmogumi, kuris kreipiasi pagalbos. „Rigoristas nusiplauna rankas: jis faktiškai prikala penitentą prie įstatymo šaltu ir griežtu būdu; laksistas taip pat nusiplauna rankas, nes jis tik išoriškai gailestingas, bet realybėje nepriima sąžinės problemų, minimizuodamas nuodėmę, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – Bet tikrasis gailestingumas reiškia rūpinimąsi asmeniu, jo dėmesingą išklausymą su reikiama pagarba ir teisingumu, susipažinimą su situacija ir jo lydėjimą susitaikymo kelyje“. Tokios atsidavusio nuodėmklausio pastangos reikalauja daug jėgų, vargina, bet tai įmanoma atlikti, turint užjaučiančią Gerojo Samariečio širdį, kokia yra Kristaus širdis. Nei perdėtas griežtumas, nei paviršutiniškas atlaidumas neskatina kunigo trokštamo šventumo, o tik globojantis pastoracinis kentėjimas, panašiai kaip šeimos tėvas ir motina kenčia dėl savo vaikų problemų. Kiekvienas parapijos kunigas turi daug darbų, tačiau „sielovadinė kančia“, užtariamoji malda ir netgi ginčas su Viešpačiu (Mozės pavyzdžiu) dėl savo žmonių išgelbėjimo yra svarbus prasmingam pastoraciniam liudijimui. Klausdamas Romos kunigų, ar dažnai jie verkia dėl savo žmonių, Šventasis Tėvas kvietė juos maldoje prašyti tokios ašarų dovanos.

Malonę skleidžianti relikvija

Ragindamas nesigėdyti „sužeisto brolio kūno“ ir neieškoti pasiteisinimų vengiant jam padėti, popiežius Pranciškus tęsdamas pokalbį vėl priminė evangelinį Gerojo Ganytojo pavyzdį, sakydamas, kad uždara gailestingumui širdis visada randa priežastį tam, kas neatlikta. Betgi Samarietis atveria savo širdį, leidžia, kad iš jos sklistų užuojauta ir gailestingumas, matant didelėje nelaimėje atsidūrusį, plėšikų užpultą ir sunkiai sužalotą žmogų, ir toks vidinis nusistatymas įgalina konkrečios pagalbos veiksmingumą. „Laikų pabaigoje tik tam, kuris nesigėdijo savo sužeisto ir atstumto brolio kūno, bus leista kontempliuoti šlovingą Kristaus kūną“, – darė išvadą Šventasis Tėvas, prisipažindamas, kad jam visada malonu skaityti 25-ąjį Šv. Mato evangelijos skyrių, kuriame pasakojama apie būsimo Paskutinio teismo įvykius ir Viešpaties nuosprendžius. Jam apie gailestingumo pareigą nuolat primena nešiojimas nedidelio kryželio, kurį nuėmė nuo mirusio kito žymaus Buenos Airių nuodėmklausio, jau karste laikyto, rožančiaus. Pasakodamas apie šį įvykį, popiežius Pranciškus aiškino, jog minėtas dvasininkas buvo teologijos profesorius ir savo vienuolijos provincijolas, mirė sulaukęs 94 ar 96 metų, pas kurį išpažinties eidavo visa Argentinos sostinės kunigija ir jis pats, tuomet buvęs Buenos Airių generaliniu vikaru.

Tuomet aplankęs to velionio kunigo laidotuvėms išstatytus palaikus ir pamatęs, kad vienišas karstas net nepapuoštas, jis tuoj pat išskubėjo pirkti gėlių ir grįžęs pradėjo puošti. Taip darydamas, jis mirusioje rankose pastebėjo rožinį, ir kažkokio, „kiekvienam įgimto plėšiko impulso“ veikiamas, nedidelėmis pastangomis nutraukė ir pasiėmė to rožinio kryželį, meiliai žvelgdamas į velionį ir sakydamas: „Duok man bent pusę savo gailestingumo“. Nuo tada šį kryželį kaip brangią relikviją, jis laikė savo marškinių kišenėje, o kadangi popiežiaus marškiniai kišenių neturi, tai Šventasis Tėvas jį nešioja specialiame maišelyje po viršutiniais rūbais. „Ir kai man kyla bloga mintis, visada ranka jį paliečiu, – aiškino popiežius Pranciškus. – Ir tada jaučiu malonę, jaučiu, kad tai mane daro geresnį“. Taigi, tokį poveikį turi gailestingo kunigo, kuris geba prisiliesti prie žaizdų, pavyzdys, tvirtino Šventasis Tėvas. „Mąstykime apie daugelį atsidavusių kunigų, kurie yra Danguje, ir prašykime jų gailestingumo malonės, – baigdamas pokalbį sakė Romos vyskupas. – Tegul jie mums suteikia tą gailestingumą, kurį skyrė savo tikintiesiems“.

© 2014 „XXI amžius“