Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Senis

Edvardas ŠIUGŽDA

Algimanto Žižiūno nuotrauka

Kai kurie sutapimai su autoriaus gyvenimo faktais ar įvykiais tėra atsitiktiniai, o nesutapimai jokiu būdu nerodo, jog autorius būtų kitas, nei nurodyta. Tokie sutapimai ar nesutapimai tik parodo visų mūsų, tautos atstovų, bendras paieškas gyvenimo keliuose.

Autorius

(Tęsinys. Pradžia nr. 11, 12, 14)

Vis dėlto troleibusu šiandien važiuoja mažai jaunimo – įlipa ir išlipa senesnieji, o tie keletas jaunesnių keleivių jau išlipo anksčiau. Ir gatvėse nesimato jaunimo. Gal dėl to, kad sekmadienis. Nors ne vien dėl to. Mūsų vaikai jau iš mažens tampa suaugusiais, susirūpinusiais savo reikalais.

Išties mūsų namų kiemuose jau nebesutiksi žaidžiančių vaikų. Gal jie jau suaugo? Gal išvažinėjo? O gal pakampėmis šlaistosi? Bet gal labiau galima galvoti, kad jie „sulindę“ į kompiuterius. Tik ar jis, tas internetas, visiems būtinas ir reikalingas? Kompiuteris, internetas atskiria žmones, ir jeigu tai vyksta nuo jaunystės, jaunas žmogus liks atskirtas. Kai kurie kunigai jau ir maldų moko internetu, pamiršę, kad geriausia garbė Dievui, kai susirenka drauge du ar trys ir kartu meldžiasi Dievui. Aišku, ne internetui meldžiasi, bet tokia praktika verčia taip galvoti. Kompiuterių „liga“ jaunimą labai atitraukia nuo tėvų – vyksta susvetimėjimas, tų šiltų tėvų ir vaikų santykių nelieka ne vien dėl interneto, šio amžiaus išradimo. Kažkodėl lietuviai nepratina savo vaikus būti su tėvais. Net į bažnyčią, sielą gaivinančią šventovę, retai atsiveda juos. Kituose kraštuose yra kitaip. Amerikoje vaikai nesigėdija eiti su savo „nusenusiais“ tėvais. Aaa, prisiminiau vieną atvejį, kai, būdami dar jauni, mėgdavome pavažinėti po Sovietų Sąjungą – tada tik ir galima buvo keliauti po „plačiąją tėvynę“. Atvažiavome į Alma-Atą, tuometinę Kazachstano sostinę. Išalkę užėjome į restoraną papietauti. Ir matome Lietuvai visai nebūdingą dalyką: į restoraną savo senutę motiną (bent mums, jauniems, ji atrodė senutė) atsivedė jaunas kazachas ir labai mandagiai, tiesiog su džiaugsmu ją vaišino, kalbino, „šokinėjo“ aplink. Jo mama buvo apsirengusi tradiciniais kazachės rūbais, o vaikinas – šventiškai pasipuošęs.  Tikrai per savo gyvenimo metus panašaus vaizdo Lietuvoje nematėme. Gal klystu, bet mes su žmona dažnai prisimename, ir akyse mums stovi tas tikrai gražus vaizdas net po beveik 50 metų. Taigi internetas, tiksliau priklausomybė nuo jo, – viena didžiausių modernaus pasaulio blogybių, netgi nuodėmių. Jeigu anksčiau žmogus galėdavo pasirinkti veiklą pagal savo charakterį, tai dabar internetas priverčia visus elgtis vienodai – įlįsti į kompiuterį, atsitverti „Didžiąja kinų siena“, pasiduoti jo valiai. Yra pastebėta, kad ten, kur gyvenimas geras (Švedija, Danija), kur, atrodo, žmogus turėtų būti linksmas ir laimingas, ten humoras silpnas, neišvystytas, juo žmonės negyvena, paklūsta uždarumo ligai. Nereikia abejoti, kad prie to prisideda kompiuteris su savo žaidimais ir internetu. Gal todėl laimingos jaučiasi tos tautos, kurios gyvena skurdžiai – jų laimės rodiklis yra labai aukštas. Turtingose šalyse žmonės mažiau laimingi. Humoras, laimė, džiaugsmas dažniau aptinkamas vargingose šalyse. Gal todėl, kad turtas ne taip paprastai uždirbamas – reikalauja sunkaus darbo, didelių rūpesčių, sūraus prakaito. Tad turtingų šalių žmonės turi daug rūpesčių: ir kaip vystyti reikalingos produkcijos gamybą, ir kaip susirasti darbą, įgyti profesiją, kaip aprūpinti darbu savo darbuotojus, kaip realizuoti neišsipildžiusius, bet būtinus siekius. Ir tuo reikia rūpintis, kad tavęs nenustumtų ar net nesutraiškytų piktas ar net įdūkęs konkurentas – visada yra žmonių, siekiančių ne pagelbėti, o pakenkti, sugadinti, pajuokti, nugalėti.

Vaikystė, jaunystė, artimiausi žmonės – Mama ir Tėtis – kiekvienam, net ir džiaugsmo gyvenime nepatiriančiam žmogui, labiausiai įsimenama. Kiekvienas su šiluma prisimename vaikystę, įvairius epizodus, nutikimus, ypač tada, kai toji tėviškė yra kaimas su savo gamta, su upeliu, pievomis, šilais ir uogienojais. Prisimenu karštą Pajevonio pavasarį, kai eidami iš šilo su broliu Broniuku kaitome saulėje: pavasario saulė buvo kaitri, ypač po sniegą garinančios drėgmės. Dirva alsavo pavasarine drėgme ir šiluma. Šilo kalvelės buvo labai gražios. Rūpesčių, kurie vėliau griaužė gyvenimą, nebuvo. Tai buvo smagi, vaikiška, nerūpestinga vasara, kurios grožio pojūtį išsaugojau visą gyvenimą. O štai vieną pavasarį mes, abu dar maži broliai, vos pradėjus po žiemos baloms smėlėtoje Pajevonio žemėje džiūti, nuėjome į netolimą šilą. Įsigeidėme žemuogių pavalgyti ir parsinešti. Aišku, grįžome tuščiais puodeliais. Tėčiui ir Mamai, mažajai seseriai buvo skanaus juoko. Tėvai pamokė, kad žemuogių surasti dar negalima, jos neauga, atsiras tik vidurvasarį. Tai buvo mūsų, mažų kaimo berniokų patirtis – uogoms yra savas laikas. Aišku, uogų neradę grįžome liūdni namo, bet tas pasivaikščiojimas plėtė mūsų akiratį. Paskiau teko patirti, kuo skiriasi berniukai ir mergaitės. Matydamas mergaites, kitokias nei mano draugai berniukai, kartą Mamos paklausiau: Mamele, o kuo skiriasi mergaitės ir vaikai (vaikais tada mes vadindavome berniukus)? Mama paaiškino labai paprastai: mergaitės nešioja sukneles, o berniukai – kelnes. Ir aš viską supratau. Toks paprastas atsakymas tada patenkino mano vaikišką smalsumą. Prisimenu ir pirmąją pamoką apie sąžinę ir savigraužą. Vaikystėje įlindau į mažą Mamos rūsį, kuriame ji laikė vieną vyšnių uogienės puodynę. Tai buvo sunkūs pokario metai, kaime bastėsi stribai, ieškantys nelegaliai gyvenančių kaimynų, darė kratas. Ir pas mus, kaip vėliau sužinojau iš tėvų, buvo krata – krėtėjai išsinešė paltį lašinių, gelbėjusių mūsų šeimą nuo bado. Toji uogienė irgi buvo visas mūsų šeimos turtas tais badmečio laikais. Ne taip, kaip dabar kiekviena rūpestinga šeima prisirengia dešimtimis litrų įvairiausių uogienių. Labai skani man buvo toji vyšnių uogienė. Srėbiau ją šaukštu paskubomis, niekaip negalėdamas atsitraukti nuo naujo, man dar nežinomo gardumo, ir vis baimindamasis, kad mane, darantį tą baisų „nusikaltimą“, nepastebėtų Mama. Jaučiau, kad dariau negerai, tačiau nesusilaikiau. Bet ir kaip gali susilaikyti, kai tau dar tik penkeri, ar tave gali sulaikyti sąžinė, kuri dar nesubrendusi? Tada jaučiau, kad darau kažką negero, kad vagiu, pasiimu kažką neteisėtai, bet nesusilaikiau. Mama, aišku, pastebėjo, kad uogienės kiekis gerokai sumažėjo, bet manęs nebarė. Tačiau tas slaptas vogimas kartu su baime kaip tik ir brandino manyje sąžinę, žadino ją. Juk tik suaugęs žmogus turi sąžinę, apie vaiko sąžinę kalbėti beveik nereikia, negalima, ji tik formuojasi, tik atsiranda atskiri jos elementai. Blogiau, kai jos neatsiranda net ir suaugusiam, subrendusiam. Dar blogiau, kai pamynęs bet kokią sąžinę, žmogus, ypač esantis valdžioje, turintis galią, gali padaryti bet ką su kitu žmogumi, netgi su daugybe žmonių be jokio sąžinės graužimo. Tai dažnai matome gyvenime.

Mano gimtasis Pajevonys... Kiek jame išlakstyta, išbėgiota, žaista, draugauta. Tie pirmieji dešimt mano vaikystės metų įėjo į mano sąmonę, į mano galvoseną, į mano sąžinę. Kiekvienas žemės kauburėlis, kiekvienas tvenkinys, kiekvienas upelis sukelia man tokius prisiminimus, kurių nepatyriau per visą savo sąmoningą, „brandų“ gyvenimą. Kūdroje pavasariais gaudydavome buožgalvius, stebėjome, kas tai per „žuvys“. Toje pačioje kūdroje tėtis skandindavo gimusius kačiukus, man buvo labai nesmagu tai matyti. Vasarą, pamenu, mes, vaikai, eidavome už šilo, prie upelio, kur naktį, pasišviesdami žibintuvėliu, pakėlę akmenis, po jais aptikdavome vėžių. Mums, nepažįstantiems gyvenimo, tik patiriantiems mums įdomią informaciją, jie žnyplėmis skaudžiai įsikabindavo į mūsų dar nesuaugusius vaikiškus pirštelius, prasisunkdavo kraujas, bet kažkaip išsivadavę iš skaudžių žnyplių, čiupdavome už šarvuotos vėžių nugaros ir nešdavome namo. Mama būdavo patenkinta – juk tai – maistas, kurio labai trūkdavo pokario metais. Prisimenu ir rusų kareivius, su kuriais bendrauti ir kalbėtis buvo uždraudę tėvai, sakydami: „Atsakyk jam: ne-su-pran-tu“. Iš vaikystės dienų prisimenu ir šiurpų įvykį: į mūsų tą mažą vienintelį kambariuką, kuris buvo ir miegamasis, ir svetainė, ir vaikų kambarys, ir virtuvė, parbėga Tėtis šaukdamas: „Kijauskienę veža“. Supratau: veža Tėčio seserį. Visi mes bėgame prie per miestelį einančio vieškelio. Matome: abu Kijauskai sėdi ant netvarkingai sumestų ryšulių. Teta Kijauskienė verkdama pamojuoja. Per mūsų veidus teka ašaros: juk juos išveža toli, toli... Tuo laiku žodį „vežimas“ aš supratau tik kaip pakinkyto arklio traukiamą vežimą, ir niekaip, būdamas keturmetis, negalėjau suprasti, kodėl Tėčio sesuo su savo vyru sėdi „mašinoje“, sunkvežimyje. Tai vėliau paaiškino Tėtis...

Kiekvienam gimtinė yra nepakartojama, ją prisimeni ir po kelių dešimčių metų, net iki mirties, nes tai išlieka kaip pats gražiausias, pats mieliausias, pats nuostabiausias kampelis pasaulyje, net jeigu po daugybės metų tektų išgirsti ar pačiam pasakyti, kad tas kaimas – tikras užkampis, jame nieko gero nerasi, ten visi žmonės – kaimiečiai, nors ir televizoriais ar kompiuteriais apsikarstę, ten rudenį neišbrisi, neišklamposi, neišlįsi iš savo sukiužusios trobos. Bet ar tie miestiečiais tapę kaimiečiai, įsitvirtinę didmiesčiuose, jau tikrai tampa miestiečiais? Ar pasinaudoja visais to miesto teikiamais privalumais? Jie, metų metais tūnoję prie televizorių, dabar prilipo prie kompiuterių, per dešimtis metų nenuėjo į teatrą, į operą ar operetę, nedalyvavo jokioje šventėje ir atgimimo mitinguose. Argi jie nėra tas stovintis vanduo, kur telkiasi pasyvumas, tamsumas, tinginystė, pavydas, susvetimėjimas, abejingumas ir panašios nedorybės, gadinančios sveikatą, visuomenę, dorą, kultūrą, tautą? Tik aktyvus domėjimasis įvykiais, žmonių likimais, tauta, jos gyvenimu, religiniais reikalais sudaro ir atskiro žmogaus gyvenimo prasmę.

Visi gražiausi prisiminimai ir jausmai susiję su vaikyste, su Mama ir Tėčiu. Gaila, ne visiems vaikams tenka geri tėvai. Nuo jokios pedagogikos ir auklėjimo neišmanančių tėvų vaikai kenčia, patiria daug skriaudų. Dar blogiau, kai tėvai tampa asocialūs, nesupranta savo tėviškų pareigų, dar blogiau, kai girtaudami jie paverčia ir savo vaikų gyvenimą pragaru. Tada jaunas žmogus, augęs sunkioje tėvų aplinkoje, negali subręsti kaip tikras žmogus, jis neįgyja daugelio žmogui reikalingų vertybių. Tik reti atvejai pasitaiko, kai su savigarbą praradusiais tėvais augęs jaunuolis suranda savyje jėgų atsikratyti panašių bjaurių ydų, pasukti gėrio keliu. Štai mūsų pažįstama šeima, žemiau kurios buto teko gyventi prieš 30 metų. Tėvai taip girtuokliaudavo, kad ne tik bjaurus kvapas ateidavo iki mūsų butelio, bet ir srutos nuo lubų bėgdavo. Jie augino du vaikus – sūnų ir dukrą. Vargdavo jie su savo paklydusiais tėvais, o sulaukę pilnametystės abu vaikai išėjo iš tėvų, susirado savo antrąsias puses, ir kiek žinome, laimingai gyveno. Jie atmetė girtuoklystę kaip žmogaus beprasmybę, atimančią iš jo ne tik jėgas, bet ir protą. Deja, savo tėvų šie jaunuoliai jau neaplankydavo – jiems buvo labai pabodę girtų tėvų barniai ir muštynės. Ir labai gerai, jei kartais jaunas žmogus nugali savo tėvų blogybes, jos pasidaro jam nepriimtinos, jaunuolis tampa kitoks nei vienas kito nesuprantantys ir vienas kito neapkenčiantys jo tėvai. Tačiau tokiu keliu pasukus mūsų jauniesiems žmonėms tai nėra gėris –  juk jie atsisakė savo tėvų – su jų ydomis, trūkumais... Jie bjaurisi ir netgi neapkenčia savo tėvų, bet jų jau pakeisti neįmanoma. Ieškodamas sau geresnio gyvenimo, toks jaunuolis tampa svetimas savo tėvams, palieka juos toliau skęsti savo tamsybėse. Tėvai, palikti likimo valiai, tampa  užmiršti, vieniši, su savo blogybėmis, ydomis. Tai nėra krikščioniškas kelias. Jeigu esi krikščionis, net ir supratęs tėvų, artimųjų, draugų ydas ar blogus polinkius, neturi jų išsižadėti, o gražiai, neįkyriai padėti jiems atsisakyti blogybių, nugalėti jas. Negalima būti laimingam vienam, laimę atrasti galima tik su brangiais ir svarbiais žmonėmis, kuriuos irgi padarai laimingus. Ir negali būti laimingas, jei kenčia tavo artimiausieji žmonės.

Troleibusas darda beveik tuščiomis miesto gatvėmis. Oras po truputį jau įšyla – jaučiasi, kai atidaromos troleibuso durys. Ne taip, kai važiavau ryte – tada jausdavau šaltį kaskart, kai atidaromos troleibuso durys.

Ką aš čia įsigalvojau apie vaikystės metus, tėviškę? Tikriausiai, jau senstu. Šiandien – sekmadienis, geriau pamąstyti ir apie gyvenimo prasmę, apie religinius ieškojimus. Žmogui būdinga ieškoti ir atrasti religinį savo gyvenimo pagrindą. Iki Kristaus atėjimo į pasaulį tūkstančius metų žmogus ieškojo pagrindimo pomirtiniam gyvenimui ir surasdavo daugybę išraiškų, išsirutuliojusių į daugybę filosofinių sistemų, galvosenų, pasaulėjautų, maldų, giesmių, apeigų, maldavimų. Taip žmogus ir atskyrė save nuo likusio gyvūnijos pasaulio. Jeigu Dievas sukūrė tūkstančius įvairiausių gyvūnų, deja, nepasiekusių net tūkstantosios dalies žmogaus proto, išminties, gebėjimų, psichikos, pasaulėjautos, taigi žmogus pasiekė labai daug – per tūkstančius metų atėjo iki technikos stebuklų, lėktuvų, transatlantinių laivų, elektros, kompiuterio, interneto. Tik, gaila, kad šios žmogaus proto dėka išrastos technologijos ardo mūsų mąstyseną, mus supanti aplinka, informacinių technologijų galimybės ir dosniai siūlomas asortimentas blaško dėmesį. Jau aiškiai įrodyta, kad internetas ir hipertekstas, paviršutiniškas skaitymas ardo įprastinį mąstymo procesą. Tai trukdo susiformuoti visavertei, mąstančiai asmenybei. Tai duoda dabarties žmogui sunkiai suvokiamų neigiamų pasekmių. Mums tik gailėtis reikėtų, kad į pašto dėžutę jau retai beateina laiškų, joje randame tik mokesčių sąskaitas ar reklamines šiukšles, kurių neskaitę išmetame. O laiškų žmogus žmogui, sveikinimų, padėkų beveik jau neberašo. Dingo tas malonus, kultūringas, inteligentiškas bendravimas laiškais. Telieka tik dalykinis elektroninių laiškų rašymas – šaltas, dalykinis, dažniausiai abejingas, nieko nepasakantis apie žmogų, bejausmis. Ir jeigu kur nors surastume užsilikusius skaudžius tremtinių laiškus, rašytus tėviškėje likusiems artimiesiems, draugams, pažįstamiems, pamatytume, kiek širdies juose įdėta. Kiek jie teidavo vilties, jausmų, vilčių susitikti su artimiausiais žmonėmis, pamatyti savo tėviškę. Tik tada tie laiškai buvo irgi su paslėptomis mintimis, nes aprašant savo vargus tremtyje, pasiskundus savo likimu, o juo labiau priešo žiaurumu, tokie laiškai būdavo be gailesčio naikinami arba pavagiami. Kalbama, kad vienas kalinys, nuteistas už „nieką“ (t. y. už kažkokį perrašytą dainą-eilėraštį), sužinojęs iš laikraščio vienos jaunos mokytojos adresą, sugalvojo kreiptis į ją, visiškai nepažįstamą, paguodos laišku. Jis rašė labai gražiai – toks nuostabiai gražus dailyraštis, kurio niekas nėra matęs ar regėjęs (tik archyve jis liko vienam kitam istorikui, jei tokį ten atkapstytų). Aišku, skausmingi ir ilgesingi kalinio laiškai buvo panaudoti blogiems tikslams – per juos represiniai organai sužinojo apie kalinio mintis, apie jo laisvės troškulį, sužinojo, kad jis „nemyli“ valdžios, ieško prarasto teisingumo. Saugumas piktam panaudojo ir jaunąją mokytoją, taip jausmingas kalinys gavo dar papildomos bausmės. Išties ranka parašyti laiškai turi ypatingos reikšmės žmogui. Jie leidžia jam išsakyti savo mintis, jausmus, svajones. Ir gerai, kad šimtus, o gal ir tūkstančius metų žmonės turėjo galimybę rašyti laiškus, tačiau ją prarasti jau pradeda „kompiuterizuotas“ žmogus. Per akimirką gavęs laišką ir atsakymą į jį, žmogus neturi laiško laukimo jausmo, kuris taurina jo sielą, teikia paguodos, vilties, ramina, įkvepia pasitikėjimo.

© 2014 „XXI amžius“