Senis

Edvardas Šiugžda

Kai kurie sutapimai su autoriaus gyvenimo faktais ar įvykiais tėra atsitiktiniai, o nesutapimai jokiu būdu nerodo, jog autorius būtų kitas, nei nurodyta. Tai tik parodo visų mūsų, tautos atstovų, bendras paieškas gyvenimo keliuose.

Autorius

Ir vėl važiuoju Kauno troleibusu. Šįkart – iš turgaus. Sunku nešti pirkinius. Gerai, kad greitai sulaukiau troleibuso, juk sekmadieniais ir šeštadieniais mūsų „geroji“ miesto valdžia pasirūpino mūsų daug nevarginti važinėjimu, geriau, sako, pakvėpuokite grynu oru. Nors kur čia kvėpuosi, kai darbų, reikalų, sumanymų daugybė ir miesto sąlygomis, ir kai aplink XXI amžius. Argi trukdysiesi kėblindamas valandą miesto gatvėmis, kai dar trys mėnesiai, kai skauda koją? Įsėdau. Bet nė vienos laisvos vietos, netoliese kikena panelės, toliau keikiasi jaunuoliai. Matau, viena mergina kalbasi su kita, šalia jos, sėdinčios, stovėdama. Aš kantriai laukiu šalia sėdinčios – o gal užleis man vietą. Ne, neužleidžia. Paskiau stovinčioji ruošiasi išlipti, atsisveikina, krikščioniškai apsikabina, prisispaudžia skruostais prie draugės. Vis dėlto ir šios krikščionės nepagailėjo manęs, senio. Ką bedarysi – tokia senių dalia: stovėk su skaudama koja ir džiaukis, kad kas nors neįspyrė ar neaprėkė. Rugsėjį miesto autobusuose ir troleibusuose smagaus jaunimo dar labiau padaugės: krykštaus, gargaliuos, juokaus, tik vietos atsisėsti seniui neužleis. Juk seniai, pakankamai prisisėdėję per visą savo gyvenimą, gali ir pastovėti...

Išlipa viena senutė – užimu jos vietą. Vėl pradėjo skaudėti koją. Pasukau kelį į vieną pusę, bet negelbsti... Pasukau į kitą. Vėl negelbsti. Pritraukiu. Nepadeda. Ištiesiau į priekį, skausmas lyg ir sumažėjo. Kaip gerai, kad bažnyčioje, dar prieš eidamas į turgų apsipirkti, galėjau atsisėsti – neužėmė vietos koks jaunuolis, kurių, beje, labai mažai čia būna. Kartais matai troleibuse – jaunuolis sėdi, o šalia senutė stovi. Tada tenka man, seniui, užleisti vietą senutei, juk ji vis dėlto moteris. Vėl pradėjo skaudėti koją. Pasuku. Blogai... Į kitą pusę. Vėl blogai... Ištiesiu. Lyg geriau. Bet netoliese sėdi mergina. Ką ji galvoja? Turbūt mąsto: „Ko čia tas senis kojas kraipo?“ Tačiau, ačiū Dievui, mano koja jai, atrodo, visiškai nerūpi. Mergina klausosi muzikos įsikišusi ausines į ausis, „atsitvėrusi nuo pasaulio“ lyg Didžiąja kinų siena. Gal ir gerai. Juk ir aš pats, kai buvau jaunas, vargu ar pastebėdavau kokį nors skausmo iškreiptą senioko veidą. Net nepamenu, atrodo, kad jaunas būdamas ir nepamačiau ar sutikčiau kokių nors skausmingų veidų. Bet dabar man nejauku: o jeigu kas nors užklius už ištiestos į priekį mano kojos? Kai ryte važiuodamas troleibusu, aš pats užkliuvau už moters maišelio, pradėjo ridentis abrikosai. Bandžiau padėti rinkti, bet vos pasilenkiu, suskaudo nugarą. Ir išlipti jau reikia... Taip ir palikau moteriškę rankioti savo abrikosus. Bet juk ir ji irgi padarė ne taip – tereikėjo užrišti tą maišelį, ir jokie abrikosai nebūtų išbyrėję. Ir turėjo prie savęs laikyti, o ne ten, kur žmonės praeina. Parvažiavęs namo, įsijungsiu televizorių. Bet kad nelabai įdomu – mūsų politikai vis riejasi, nesutaria ir su žmonėmis, paprasti žmonės jiems nerūpi, o filmai neįdomūs – tik gaudynės, šaudynės ir „meilė“. Ne taip auklėjamas jaunimas. Oi, kaip vėl skauda koją... Kada gi baigsis tie skausmai? Kai nuėjau pas pusbrolį, gydytoją, su skaudamu keliu, jo kolega (irgi gydytojas) tik pamaigė kelį kelias sekundes, išrašė receptą ir viskas, atseit, eik namo, esi sveikas, ir nekaišiok čia savo nosies. O kelis kaip skaudėjo, taip ir liko skaudėti. Ir tie vaistai nieko nepadėjo, tik dar labiau pradėjo skaudėti. Pasuku koją. Lyg ir geriau. Įsėdo būrelis jaunuolių – gargaliuoja, triukšmą kelia, o pagyvenę keleiviai visi tyli. Ir aš tyliu. Kaipgi netylėsi, kai prieš penkerius metus mane panašūs, stiprūs jaunuoliai apvanojo: sužalojo galvą, išmušė dantis. Nuo tada aš jau niekur nesikišu, esu „pamokytas“. Tegul šaukia, tegul kaukia, tegul daužo transporto įrenginius – man „vienodai rodo“. Juk ne kas kitas, o tie patys suaugusieji per televizijas taip moko jaunimą. Ir mano sūnėnai vos kartą per mėnesį paskambina. Na, dar prieš Naujuosius metus sveikinimą atsiunčia. Visi visada labai užsiėmę. Ištiesiu vėl koją. Lyg ir geriau. Mąstau apie gyvenimą, apie sunkų gyvenimą. Tik staiga girdžiu – plumt, ir keiksmai. Taigi vienas jaunuolis užkliuvo už mano ištiestos kojos ir susverdėjęs pradėjo keiktis. Keikiasi ne bet kaip, o tik rusiškai. Ir iš kur jie moka rusiškai keiktis? Juk tos rusiškos, arba sovietinės, „kultūros“ jie seniai nebemato, jos lyg ir nebėra. Atsiprašinėju, juk man skauda koją. „Tai, bl..., nevažinėk troleibusais. Arba važinėk taksi“, – girdžiu jo patarimą. Susigūžiu, gal pasipils smūgiai. Ačiū Dievui, šįkart jų nėra, viskas gerai ir „taikingai“, nors taip baigtis ne visada gali...

Bet ko aš čia niurzgiu?... Juk ta mano koja, ar kam nors problema? Niekam. Net ir mano kaimynui, su kuriuo esame vienų pažiūrų, vienų įsitikinimų, vieno tikėjimo, jam tai nerūpi. Ir kaip gali rūpėti? Štai ir man nerūpi, kai išgirdau, jog mano brolio žmona sunkiai serga – jau netoli iškeliavimo į amžinybę. Ir ne bet kokia liga, ne bet koks sopulys, o sunkiausia vėžio forma – kraujo vėžys. Kankinasi moteris, kankinasi ir jos vyras, matydamas jos skausmus, jos kančias, bet kuo nors padėti negali, ir gydytojai nieko negali – viskas jau beviltiška. Bet vyras visaip pagelbsti namuose, prižiūri, perka vaistus, ramina. Tai labai jai padeda. Kaip gerai, kad ji turi nors vieną žmogų, kuris jai, sunkiai ligonei, palengvina jos skausmus. Kitas, net ir kunigas, kalbantis  apie pagalbą, apie artimo meilę, nė kiek nepadeda, nusigręžia. Kiek tų veidmainysčių gyvenime žmogus patiria! Atrodo, tavęs lyg ir nepažįsta, kai pradedi kuo nors skųstis, išgyventi dėl nesėkmės. Iš tolo toks „artimas“ gali užjausti kitą, bet kai prieina arčiau, jau nutyla – „praranda žadą“. Tik artimas žmogus – vyras ar žmona – lieka geriausiais ir vienas kitą visada paguodžiančiais žmonėmis. Aišku, jeigu sutaria, jeigu myli vienas kitą.

Pro troleibuso langus matau man jau kelias dešimtis kartų matytas vietas, pastatus. Viskas čia jau išvažinėta, viskas jau matyta. Net ir einančius miesto žmones beveik visus atpažįstu, nors jų asmeniškai tikrai nepažįstu. Bet kaip lėtai važiuoja tas troleibusas, vos juda, o namuose begalę darbų dar reikia dirbti. Taip ir sukasi žmogus, kol atsigula į karstą.

Įdomus tas žmogaus gyvenimas. Kai esi jaunas, apie nieką rimtai negalvoji, tau atrodo, kad esi pats sumaniausias, protingiausias, stipriausias. Ir aš buvau jaunas, buvau nerūpestingas, manydamas, kad esu protingesnis už visus senius, „apsisnargliavusius“ (ir išties apsisnargliavusius), su kriukiais pasiremiančius, neišmanančius, lyg suvaikėjusius, lyg sukvailiojusius seniokus. Klegendavau autobuse važiuodamas į universitetą su bendramoksliais, nerūpestingai žiūrėdamas į rimtus dalykus. Bet tik dabar supratau, kad išmintis ateina tik metams bėgant. Ir nesvarbu, kokius ir kiek mokslų esi baigęs, gali būti ir be mokslų, tačiau tik daug ko patyręs gyvenime pasieki supratimo, netgi savotiškos išminties, aukštumas.

Kiekvienas žmogus yra atskira būtybė: jis  valgo, dirba, ilsisi, miega, vėl keliasi ir vėl dirba. Tačiau kitos jo savybės jau yra socialinės: jis kuria šeimą, organizacijas, dalyvauja politinėje veikloje, palaiko ryšius su draugais, bendradarbiais, bendraminčiais, kuria mokslą, studijuoja, suranda sau tinkamus žmones, dirba kitokį „visuomenei naudingą“ darbą. Mes visi išeiname į ilgą asmeninės patirties – gyvenimo – kelią. Kaip tą kelią mes eisime, taip susiklostys mūsų gyvenimas, mūsų santykiai su artimaisiais, su draugais, su bendradarbiais. Aišku, jei neįsiterps blogio dvasia. Bet sąžinė yra svarbiausia.

Visi mes buvome vaikai. Augome, brendome, įsimylėdavome. Nuoširdžiai ir naiviai apie pasaulį galvojome, būdami vaikai. Vaikas mažai ką supranta, nors informacijos kasdien gauna labai daug. Jam viskas įdomu – ir mama su tėčiu, ir ką jie kalba tarpusavyje, kokie jų santykiai, kodėl tėveliai kartais juokauja su vaiku, o kartais bara ir vadina neklaužada. Kartą, kai buvau mažas, susipešiau su savo draugu. Pradėjome svaidytis akmenukais. Ir pataikiau draugui į kaktą. Pradėjo bėgti kraujas. Palikęs verkiantį draugą, bėgu namo, gerinuosi mamai, bet apie savo „išdaigą“ jai nieko nesakau. Bijau mamos, ji barsis, apie tai sužinojusi. Netrukus jai kaimynė pasakė, kad sužeidžiau jos sūnų. Tačiau mama tik ramiai pabarė, pasakė, kad negerai padariau, sumušiau savo mažąjį draugą ir dar palikau nelaimėje. Man pasidarė tikrai nesmagu – juk negerai padariau. Bet labiausiai man įstrigo į atmintį tas draugo kakta srūvantis kraujas. O kartą mano draugai mane paliko nelaimėje: kai jie trise pakėlė geležinio „ruzvelko“ ratą, aš atkišęs laikiau koją, ir jie neatsargiai tą ratą paleido. Iš pėdos pasipylė kraujas. Draugai išlakstė, paliko mane vieną ir aš, šokuodamas ant vienos kojos ( sužeistosios priminti nebegalėjau), šiaip ne taip parsiradau į namus. Mama išsigandusi stengėsi kaip nors sustabdyti besiveržiantį kraują. Taigi atsakomybės, sąžinės klausimas jau vaikystėje iškyla dar nebrandžiam žmogui, ir lieka svarbus visą gyvenimą, nors ne visada ir ne kiekvienam žmogui.

Kas čia atsitiko? Turbūt troleibusas sustojo, pametęs „petnešas“. Iš kabinos išbėgusi vairuotoja jas sutvarkė, ir vėl lekiame į priekį. Vėl slenka matyti vaizdai, gatvė veja gatvę, tai gražesnis ar prasčiau atrodantis namas patraukia keleivių dėmesį. Kiti kalbasi mobiliais telefonais – „tvarko savo reikalus“.

Gyvename informacijos amžiuje. Daug išleidžiama gerų, vertingų knygų. Verta jas pavartyti, susipažinti, paskaityti, perskaityti. Ir perskaityti antrą kartą, kai jau tampi suaugęs, subrendęs, kai daug ką esi savyje supratęs, permąstęs. Mano moksladraugis Jonas sako, kad jis visai nekreipia dėmesio į knygą, jei ji nepriverčia ją perskaityti gal penkis kartus. O štai kaimynas Jonas (jau kitas Jonas) – tikras „knygius“. Jo namuose visa knygų biblioteka. Jis komplektuoja (ir perskaityti stengiasi) knygas pagal savo pomėgių sritis. Knygas reikia skaityti – jos atveria daugelio žmonių, išmintingų, pastabių, nueitus kelius į sąmoningą gyvenimą. Tačiau ne visiems tas kelias svarbus. Kai būdamas dar paauglys su tėvais atvažiavau į didesnį miestą, po kurio laiko pasikviečiau pas save buvusį vaikystės draugą Juozą. Su juo daug čiuoždavome medinėmis pačiūžomis – ant lentos gabalo pritvirtinta viela atstodavo pačiūžos geležtę. Tokią mes, pokario vaikai, sugalvojome ir smagiai čiuoždavome. Taigi atvažiavo tas mano draugas Juozas iš mano gimtojo Pajevonio, o aš, būdamas aštuntokas, pradėjau jam su džiaugsmu rodyti tuo laiku nusipirktus vadovėlius. Tačiau, kaip supratau, jam tos knygos visiškai buvo neįdomios. Jis tada jau buvo traktorininkas, smagiai vagojo kolchozo laukus. Taigi tas mano ilgai lauktas susitikimas su vaikystės draugu tapo ir paskutiniu.

Daug esu skaitęs knygų, jas vertinu. Juk knygose surašyta žmonių išmintis – ir jų darbai, ir mintys, ir jausmai, ir žmonių gyvenimo ir tautų istorijos, ir kultūra, ir pasakos bei legendos. Tačiau vis dėlto dabar, kai esu daug jų perskaitęs, daug ką patyręs gyvenime, suprantu, kad vienintelė skaityti verta knyga yra Šventasis Raštas. Jame sudėta visa pasaulio išmintis, tarsi įkvėpta Dievo, perteikta Dievo, pateikta per evangelistus, per apaštalus. Jei ne vienintelė, tai pati svarbiausia, pati išmintingiausia, pati nuostabiausia. Visos pasaulio knygos, kad ir labai protingų bei išmintingų žmonių surašytos, kad ir labai didelės patirties žmonių išmąstytos, neatstoja tos vienos, kurią įkvėpė dieviškoji išmintis, nes ją rašiusiųjų ranką vedė pats Dievas – pasaulio Išmintis ir žmonių Gelbėtojas. Tik būtina ją skaitant vadovautis joje pateikta tiesa, nes priešingu atveju tapsime veidmainiais, kaip daug kas pakliūva į tuos spąstus – ją skaito kasdien, kas savaitę, tačiau nevykdo to, kas joje patariama, ar net daro priešingai nei randa toje šventoje knygoje. Taip gimsta veidmainystė, didelė veidmainystė, kurios kelias veda į tamsą, į pragarą, tolyn nuo Dievo. Ar galima išvengti tos veidmainystės? Net ir neskaitydamas Šventojo Rašto, jei elgsiesi dorai, sąžiningai, neveidmainiauji, atrasi tikrąjį kelią, nes Dievas, suteikdamas žmogui laisvę, leidžia jam pačiam pasirinkti ir, ačiū Dievui, žmogus ir ne visai suprasdamas, pasirenka gėrį. Skaitydamas Šventąjį Raštą ir vykdydamas jame surašytus priesakus, besąlygiškai sąmoningai pasirenki gėrį. Visus žmones reikėtų skirstyti į tris grupes: tie, kurie perskaitė (ir suprato Šventąjį Raštą), t.y. kurie juo gyvena, tie, kurie neperskaitė, bet tikriausiai perskaitys jį, t.y. tie, kurie net nebūdami krikščionys uoliai vykdo krikščioniškus priesakus, ir tie, kurie niekada jo neperskaitys, t.y. tie, kurie niekada nesilaikė ir niekada nesilaikys krikščioniškų priesakų. Tokių gali būti ir tarp kas sekmadienį kalbančių Šventojo Rašto žodžiais, mokančių kitus, kaip reikia elgtis gražiai, krikščioniškai, tačiau patys jie nė nebando elgtis krikščioniškai. Taip jau surėdytas pasaulis, tiksliau, tokį mes, žmonės, Dievo kūriniai, kuriame mūsų pasalį, kuriame save, kuriame savo gyvenimą.

Vėl pro troleibuso langą lekia man pažįstamos gatvės, pažįstami namai. Kiek kartų važiuoju šiomis gatvėmis, kiek laiko sugaištu, bet važiuoti reikia net ir seniui, nes judėjimas, išėjimas „į orą“ tampa dar svarbesnis – jis suteikia sveikatos vis labiau irstančiam organizmui. Širdyje lieka smagu, kai važiuoji kad ir tūkstantąjį kartą pažįstamomis gatvėmis. Tada ir pamąstyti, sugrįžti į prisiminimus darosi malonu, nė kiek neįkyru.

Matau jaunus žmones. Viskas jiems prieš akis. Žiūriu ir džiaugiuosi. Kad taip aš būčiau jų amžiaus, gal visai kitaip pasirinkčiau gyvenimo kelią. Nors filosofai sako, kad net ir antrąkart gyvendamas žmogus vis vien eitų tuo pačiu keliu – ir su klaidomis, ir su vargais, ir su džiaugsmais, ir su savo klystkeliais, ir su blogomis ar geromis patirtimis, ir su tomis pačiomis nelaimėmis. Tačiau bet kuris žmogus neišvengia to, kas jo laukia pagal jo, kaip biologinės būtybės, – mirties. Kai buvome jauni, nekalbėdavome apie ligas, kaip nuo jų saugotis, kaip gydytis, o štai dabar, kai susirenkame jau pagyvenę bendraamžiai, mūsų kalbos prasideda ir baigiasi tomis pačiomis kalbomis apie ligas, apie irstančią sveikatą ir tuo tik ir rūpinamės. Štai ir mano gerasis bičiulis Kęstutis, gyvenęs Amerikoje, – kiek bėdų jam nutiko dėl nesveikatos. Ir mašina stuktelėjo į virtuvės langą, ir gatvėje susidūrė su kita mašina, net galvą susižeidė, ir vėžys atakavo, nors kažkiek ir atsitraukdavo. Ir pagaliau įveikė jį ligos, nors daug svarbių darbų liko nepadaręs. Liko daugybė jo neįgyvendintų idėjų, sumanymų, darbų, nes niekas kitas jų tikrai nepadarys...

Dažnai važiuoju kartu su žmona pro Ąžuolyną. Ir dabar mano krūtinę užlieja malonūs prisiminimai. Juk čia tiek būta, tiek daug išvaikščiota. Tai – graži Kauno vieta, nuostabus gamtos kampelis.

Jaunystėje su būsima žmona mėgau vaikščioti po Ąžuolyną. Ir dabar, kai jau amžius vis labiau primena apie mūsų metų skaičių, mėgstame čia atvažiuoti ir pasivaikščioti, ypač po sekmadienio mišių. Vaikščiodami po Ąžuolyną, prisimename tą vietą po medžiais (anksčiau, mūsų laikais, tai buvo medeliai) ir tą suoliuką, kur susėdę džiaugdavomės vienas kitu ir bučiuodavomės. Ak, tie nepamirštami jaunystės metai. Kiek džiugių, kartais ir skaudžių akimirkų suteikta mums, pradėjusiems žengti sąmoningo gyvenimo keliu, bet ne visada patyrusiems jaunuoliams. Labai malonu prisiminti tuos jaunystės laikus, „pačiupinėti“ tą mums jau įprastą suolelį (tiesa, tą laimę jau praradome prieš keletą metų – suolelis suiro, greičiau sulaužytas išdykusių jaunuolių, o valdžia taip ir nesugebėjo toje vietoje pastatyti naujo suolo – trūksta lėšų, o tikriausiai rūpesčio), paglostyti medžius, pavaikščioti žalia žole, besikalančia šildant pavasario saulei. Džiaugiuosi savo žmona – ji tiesiog žavi moteris ir visada supratinga. Kiek kartų ji ramino mane nevilties dienomis, kai nesinorėdavo gyventi, kai prarasdavau gyvenimo džiaugsmą ir dėl vaikų, ir dėl artimųjų, ir dėl darbo, ir dėl savęs. Ji ir pabendrauti moka su bet kuriuo žmogumi, net ir nepažįstamu, net ir su buvusiais bendradarbiais, nors ir ne visada maloniais. Kiek jų, persivertėlių, atsirado šiais laikais. Štai ir praėjusį sekmadienį bažnyčioje ji pamatė kelis savo buvusius bendradarbius. Tai buvo patys bjauriausi darbuotojai, gadinę jai ir kitiems gyvenimą savo priekabiavimu, anksčiau niekada nėję į bažnyčią, dabar, nepriklausomybės metais, jie veržiasi į ją nė kiek nepasikeitę. Gerai, jei jis būtų „persivertęs“, bet vargu ar žmogus, visą laiką buvęs veidmainys ar nenaudėlis, staiga taptų geru žmogumi, pradėjęs  demonstratyviai eiti į bažnyčią. Toks veidmainiškumas tik dar labiau gadins jo sielos vidų, dar labiau sujauks jo jausmus.

(Tęsinys kitame „XXI amžiaus“ numeryje)

© 2014 „XXI amžius“