|
Pensininkai irgi žmonės
Ekonomiškai išsivysčiusių, turtingų užsienio šalių gyventojai mielai laukia pensijos. Kadangi tose šalyse atlyginimai būna dideli, tad ir pensijos solidžios. Pensijos sulaukę žmonės atvirauja, kad dabar jie jau ramiai gali pagyventi dėl savęs, pakeliauti po kitas šalis, pailsėti kokiame nors egzotiškame krašte. Kartais tenka matyti žilagalvių garbaus amžiaus žmonių, atvykusių iš užsienio, ir Lietuvoje. Eini sostinės senamiesčiu ir regi grupelę angliškai kalbančių senukų, apžiūrinėjančių architektūrinius ansamblius, lankaisi Trakuose, o čia pilimi domisi ir nemažas būrys atvykėlių iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Australijos ar Anglijos. Visi šie garbaus amžiaus žmonės atrodo labai jaunatviškai, yra linksmi, kupini geros nuotaikos. Jiems nerūpi klausimas, ar pakaks pinigų pietums, bilietui į muziejų, jie nesuka galvos, kaip nusipirkti vaistų ar kokį drabužį. Jų gaunamų pensijų pakanka ne vienai svajonei išsipildyti, daugeliui dalykų įgyvendinti...
Lietuvoje žmonės neskuba išeiti į užtarnautą poilsį į pensiją. Jei tiktai leidžia sveikata, jei darbdaviai nesugalvoja mažinti etatų, jei pensininkus pakenčia kolektyvas, jie sėkmingai darbuojasi ir toliau. Ir tai suprantama atlyginimai mūsuose maži, kuklūs, tad ir pensijos būna ne per didžiausios. O štai, jei gauni pensiją ir dar atlyginimą, gyvenimas darosi visai pakenčiamas...
Bet, atrodo, tokiems dirbantiems pensininkams greitu laiku jau gali baigtis katino dienos. Mat, Seime jau rimtai pradedama kalbėti apie Darbo kodekso pakeitimą. Jauni parlamentarai (ne artimiausiu metu tapsiantys pensininkais ar jau tokį statusą turintys Seimo nariai) siūlo priimti sprendimą, kad visi darbuotojai, sulaukę 65 metų, turėtų būti atleidžiami iš darbo. Kitaip tariant, tapai pensininku ir lauk iš įstaigos, organizacijos, firmos, užleisk savo vietą jaunesniems. Kartais kai kuriais klausimais įstatymų pakeitimai, papildymai patvirtinami rekordiškai greitai. Gal ir prievartinis pensinio amžiaus sulaukusių žmonių išvarymas iš darbo po kurio laiko taps realiu dalyku?
Su pensininkais, kurie kartais dar pavadinami ir gražiu, prasmingu senjoro vardu, pas mus mėgstama eksperimentuoti netgi ir didinant pensinį amžių. Anksčiau moterys išeidavo į pensiją sulaukusios 55, o vyrai 60 metų. O dabar tie metų skaičiai atrodo tarsi koks sapnas, kažkokia nerealybė. Dabar pensininkais tampama sulaukus kur kas solidesnio amžiaus. Esą, tai daroma, lygiuojantis į kitas Europos Sąjungos šalis. Bet kodėl nesilygiuojama į kitas šalis atlyginimų, pensijų dydžiu, pragyvenimo lygiu ir kitais aspektais? Pamatytume, kad Lietuva daugeliu atveju lieka kone pačiame sąrašo gale...
Prieš keletą metų buvo nuspręsta leisti dirbantiems pensininkams pasirinkti: arba gauni dalį pensijos ir visą atlyginimą darbovietėje, arba visą pensiją ir dalį algos. Kai kurie žmonės paskaičiavo, kad jiems dirbti pusvelčiui už sumažintą algelę net neapsimoka, todėl pasirinko didesnę pensiją ir iš darbo išėjo. Dabar daugelis dėl tokio žingsnio net gailisi. Mat, tas įstatymas ar nutarimas buvo pakeistas ir vėl leista dirbantiems pensininkams gauti ir pilną pensiją, ir visą atlyginimą.
Ta krizenanti ir ant sunkiausiai besiverčiančių žmonių sunkia našta užgulusi krizė nenori trauktis, ir gana. Krizės padarinius pensininkai jaučia iki šiolei, ir dar nežinia kada tai pasitrauks. Kalbama apie sumažintas pensijas, kurias pensininkai reikalauja sugrąžinti, kompensuoti, bet valdžia tiktai skėsčioja rankomis, kad biudžete tam tikslui pinigų nėra. Kažkodėl pinigų atsirado teisėjų, dar kai kurių kategorijų darbuotojų, netgi ir pačių Seimo narių algoms padidinti, nors jų ir taip atlyginimai yra tūkstantiniai, o sumažintoms pensijoms atkurti lėšų ieškome net pačiais keisčiausiais būdais. Dėl to pensininkai tampa net patyčių objektu, kartais jų adresu pasipila ir priekaištai, pykčio protrūkiai.
Užsimota padidinti alkoholinių gėrimų akcizus, aiškinant, kad tai bus daroma vardan pensininkų. Netgi kai kurie šalies valdžios atstovai, viešai aiškindami, komentuodami būtinybę didinti alkoholio kainas, tiesiog nusišnekėjo. Esą žmonės, norėdami padėti sugrąžinti sumažintas pensijas, pirks daugiau svaigalų, brangiau už juos mokės ir tokiu būdu padės užpildyti spragą biudžete. Tokie teiginiai tiesiog papiktino pačius pensininkus. Valdžios čiulbuonėliai susigriebė, kad tokiomis šnekomis neskatina blaivybės, propaguoja girtavimą, ir šiaip Marijos žemėje viskas yra labai blogai...
Sugalvota apmokestinti automobilius, irgi, kaip buvo aiškinama, tuo pačiu tikslu sumažintų pensijų kompensavimui. Vėlgi kritikos strėlės pradėtos laidyti pensininkų adresu. Juk kas norės mokėti naujus mokesčius? Laimė, kad kol kas transporto priemonės paliktos ramybėje, mokesčių už jas dar nebus (gal todėl, kad vieni paskui kitus ateina rinkimai).
Vardan pensininkų gerovės iš kai kurių aukščiausio lygio tribūnų pasipylė siūlymas apmokestinti net bažnyčių turtą, priversti kunigus mokėti mokesčius. Tuščios kalbos ir liko kalbomis, pritarimo, palaikymo jos nesusilaukė... Kartais atrodo, kad visokiais neapgalvotais pareiškimais, skubotais pranešimais, visokiais svaičiojimais stengiamasi sukiršinti pensininkus su kita visuomenės dalimi.
Štai neseniai vienoje televizijos laidoje buvo kalbama apie varganus kultūros darbuotojų atlyginimus ir būtinybę juos didinti. Netgi buvo demonstruojama atlyginimų lentelė su solidžiais skaičiais. Esą, iki tokios sumos artimiausiu metu turi būti padidinti kultūros darbuotojų atlyginimai. Tiktai yra vienas bet. Laidoje kalbėję atsakingi pareigūnai vienbalsiai užtikrino, kad kultūros darbuotojų atlyginimus reikia kelti. Bet... šalies biudžete tam pinigų nėra. Pirmiausia reikia išmokėti kompensacijas pensininkams, o jau tada gal bus mąstoma ir apie atlyginimų didinimą.
Ar po tokių argumentų pagerėjo kultūros darbuotojų požiūris į pensininkus? Juk iš tos TV laidos buvo galima susidaryti akivaizdžią nuomonę, kad pensininkai kalti dėl to, kad dabar negalima padidinti atlyginimų kultūros darbuotojams.
Net keista klausyti Vyriausybės narių, ministrų ir kitokių pareigūnų postringavimų apie pinigų trūkumą pensijų kompensavimui, apie kvailokus sprendimus toms lėšoms surasti. Rezervų tam yra: apsieitų vienas kitas ministras be naujo prabangaus automobilio, be gausybės padėjėjų-patarėjų, rečiau skraidytų į egzotiškas šalis, į abejotinos reikšmės simpoziumus, konferencijas valdininkai, liautųsi visos aukščiausios valdžios institucijos švaisčiusios biudžeto lėšas kairėn ir dešinėn, štai ir atsirastų pinigėlių neišmokėtoms pensijoms kompensuoti.
Ir gal reikėtų rečiau eskaluoti pensininkų temą, kaitinti aistras, dejuojant dėl lėšų trūkumo, svaičiojant apie naujų mokesčių įvedimą vardan pensijų kompensavimo. Reikėtų visiems ir visada prisiminti, kad pensininkai irgi yra žmonės. Jie irgi nusipelno pagarbos, dėmesio, atjautos. Verta prisiminti ir senolių išmintį, jog dar nė vienas žmogus negyveno su saule, nesulaukė saulės amžiaus. Nors ir kaip to nenorėtų jauni žmonės, bet ir jiems lemta kada nors sulaukti pensinio amžiaus ir pensininkų likimo...
Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajonas
© 2014 XXI amžius
|