Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kas geriausias iš tų, kurie ketina tokiais būti

Artėja Prezidento rinkimai. Į šį aukščiausią valstybės postą pretenduoja ir bolševikai, ir lenkai. Iš jų kalbų aiškėja, kas yra Lietuvos draugai, o kas – priešai. Per visą bolševikų okupaciją jie naikino Lietuvą ir norėjo jos vardą ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Visi kolaborantai ir valstybės priešai per 24 laisvės metus neprisipažino nusikaltę ir nepadarė atgailos ir begėdiškai pretenduoja į Prezidento postą. Iš laikraščių matome ne tik, kas pretenduoja į aukščiausią postą, bet ir tuos, kurie juos užstoja, reklamuoja. Rinkti tuos žmones į Lietuvos valdžią yra Lietuvos laisvės kovotojų – politinių kalinių, tremtinių ir visų, kurie Lietuvoje kovojo prieš okupantus, – pažeminimas. Lietuvoje žuvo apie 22 tūkst. partizanų. Kiti pateko į nelaisvę ir buvo KGB sušaudyti. Tik maža dalis grįžo iš lagerių, bet be sveikatos, greitai mirė. Labiau pažeminti laisvės kovotojų neįmanoma, kaip dabar norima tai padaryti. Lietuva prarado apie trečdalį savo gyventojų. Ir siekiama užmiršti budelius ir jų aukas.

Balandžio 5 dieną Kauno karininkų ramovėje vyko metinis Lietuvos partizanų susirinkimas. Iš pranešimų aiškėjo, kad gyvų partizanų yra dar apie 190. Dauguma dėl ligų prirakinti prie lovos, todėl salėje buvo nedaug žmonių. Daugiausia jų – iš laisvės kovotojų šeimų. Buvo ilgų kalbų, visi minėjo gyvus ir mirusius didvyrius. O jų tikrai buvo daug... Kalbėjo ir prof. Ona Voverienė. Ji pasakojo važinėjanti po Lietuvą ir reklamuojanti Dalią Grybauskaitę. Profesorės kalba paskatino ir mane parašyti keletą pastabų.

Dabartinę Prezidentę pažįstu gana gerai. Galbūt užsienyje ji kažką ir padarė gero Lietuvai, bet Lietuvoje jos gerų darbų nemačiau. Tai yra svarbiausia. Viena – reklamuotis, o visai kas kita – dirbti. Vilniaus Arkikatedroje ją mačiau tik 2–3 kartus per visą prezidentavimo laiką. Keista, kai tikinti tauta susirenka melstis, o valstybės galvos kartu su ja nėra. Galima tikėti ar netikėti, bet Prezidentei su tauta dalyvauti tokiuose renginiuose reikia. Kuomet ateina Prezidentė į Seimą per šventes, išgirstame komandą: „Prezidentė eina, stotis“. Visi sustoja. Pasibaigus programai, vėl ta pati komanda. Per tą laiką Prezidentė nė vieno žodžio nepasako Seime susirinkusiems, nepasveikina su šventėmis ir nieko nepalinki ateičiai. Toks elgesys įžeidžia besiklausančius laisvės kovotojus.

Praėjo 24 metai nuo laisvės atkūrimo, o aukos yra sąmoningai užmirštos. Lukiškių aikštėje nepastatytas laisvės kovotojų paminklas. Pagrindinis rūpestis – po Lukiškių aikšte pastatyti automobilių stovėjimo aikštelę. Kiekvieną šventą vietą godumas nori subjauroti. Galėtų paminklai apsieiti be automobilių stovėjimo aikštelių ir nebūti subjauroti.

Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas ir aš, laisvės kovotojas ir politinis kankinys, praleidęs bolševikų konclageriuose 22 metus, penkis kartus teistas, turintis du KGB slapyvardžius („Ypatingai pavojingas recidyvistas“ ir „Nepataisomas“), parašėme laišką Prezidentei prašydami, kad Vilniaus Arkikatedroje paskelbtų šv. Mišias už sušaudytus 17 ministrų ir 8 kolchozuose numarintus (tikriausia badu). Juk jie visi buvo tikintys žmonės. Vyskupams vadovaujant, už juos galėtų pasimelsti visa tikinti tauta. O po to turėtų vykti iškilmingas minėjimas Lietuvos Respublikos Seime, būtų paskelbtos žuvusiųjų pavardės. Dabar dažnai įvairiuose mitinguose manęs žmonės klausia, ar tie ministrai buvo laisvės kovotojai, ar šiaip nusikaltę žmonės? Jeigu jie – didvyriai, tai kodėl iki šiol neskelbiamos jų pavardės? Jeigu juos būtų sušaudę okupantai vokiečiai, kiek triukšmo būtų keliama? O dabar visi apimti gyvuliškos baimės. Iš tiesų juk kiekvienas žmogus ko nors bijo ir stengiasi išvengti pavojaus. O gyvuliška baimė paralyžiuoja, ir netenkama noro kovoti. Lukiškių aikštėje jau du kartus buvo paruošti paminklų projektai. Nors tauta juos atmetė, bet tai nesutrukdė už padarytus projektus menininkams gauti honorarus. Lietuvoje pristatyta daug įvairių restoranų, pasilinksminimo vietų, bet paminklo laisvės kovotojams pastatyti neįmanoma. Kai komisijos svarsto projektus, nepakviečia laisvės kovotojų, o projektai jų nepatenkina. Dar reikia įamžinti nuo sovietų rankos žuvusių devynių generolų, aštuonių majoro Jono Bulvičiaus bendražygių, sušaudytų Gorkyje, atminimą. O kur dar vyskupai ir kunigai, kurie neteko gyvybės nuo bolševikų kulkų arba mirė lageriuose? Dažnai kaltiname jaunimą, kad jis – mažai patriotiškas. Bet jo patriotizmo neugdome.

Lietuva skęsta alkoholyje – 20 litrų degtinės tenka vienam piliečiui. Sovietų okupacijos laikais buvo tik 12. Bet Prezidentė ar Vyriausybė apie tai nekalba, nors ši problema yra viena iš pagrindinių. Nenuostabu, kad laidoje „Klausimėlis“ jauna mergaitė į klausimą „Ką davė Vytautas Didysis?“, atsako: „Vytautas į Lietuvą atvežė arklius“. Arba paklausus, „kada Vytautas Didysis gyveno?“, atsakymas – „Smetonos laikais“. Akivaizdu, kad degtinė – ne vanduo, palieka žymę sveikatai ir psichikai. Nuo degtinės neatsilieka ir narkotikai.

Beveik kasdien televizijoje pranešama apie milžiniškus išeikvojimus ir vagystes. Apie tai šneka jau 24 metai, o rezultato nėra. Viena, kuo galima „pasigirti“, duona smarkiai pabrango. Už pusę kilogramo nepakanka trijų litų. O duona yra pagrindinis neturtingųjų maistas. Seimo nariams ir valdininkams keliamos algos, o apie skurstančius negalvojama.

Taigi, kaip rašo laikraščiai, Lietuva iš naujo pamažu okupuojama. Tik dabar daugelis suprato pavojų, sužinoję apie įvykius Ukrainoje.

Norėtųsi priminti įvykius Garliavoje. Valdžia pasitelkusi 240 policininkų, vadovaujamų kažkokios antstolės, užpuolė Kedžių šeimą ir pagrobė 9 metų mergaitę. Kai mane areštavo 1946 metais, užteko trijų KGB atstovų, nors tada vyko kruvina kova tarp partizanų ir okupantų. Garliavos žmonės ilgą laiką šią šeimą gynė, susirinkdavo naktimis ir budėdavo. Kai užpuolė policija, išlaužė duris, suplėšė vėliavą ir senelę Kedienę išvežė į policiją. Mergaitės likimas irgi neaiškus. Ji būdama 9 metų negalėjo padaryti jokio nusikaltimo ir gyveno pas senelius. Kur dabar yra ši mergaitė, niekas nežino. Vieni sako, kad nužudyta, kiti, – kad išvežta į užsienį, treti, – kad psichiškai paveikta. Prezidentė nekreipė dėmesio į šiuos įvykius ir egzekucijos dieną išvažiavo į užsienį. Tada ir Amerikos lietuviai protestavo prieš Prezidentę. Šis įvykis paliks gilų neigiamą atspalvį Lietuvai. Dabar teisiamas Garliavos jaunimas, kuris gynė šią mergaitę. Jaunuolių teismas bus Kaišiadorių apylinkės teisme gegužės 5 dieną, 9.30 val. Kas galite, dalyvaukite šitame tragiškame teisme.

Neseniai pasirodė knyga „Raudonoji Dalia“. Tą knygą perskaičiau du kartus. Rašoma apie prezidentės Dalios Grybauskaitės biografinius momentus. Eiliniam žmogui kyla mintis: „Jeigu tai – šmeižtas prieš Prezidentę, prokuratūra ir atitinkamos įstaigos turi reaguoti ir kaltuosius nusiųsti į Lukiškes. O jei kai kurie faktai yra teisingi, tai Prezidentė švelniausiu atveju turi pati atsistatydinti“. Dabar pilni laikraščiai straipsnių prieš Prezidentę, kurie įrodo, kad valstybės vadovė nėra skaidri. Net ir Prezidentės veido išraiška pasikeitė. Taigi atitinkami valdžios organai turi imtis priemonių ir padaryti galą šiai „nelegaliai kovai“, nes visa tai veikia tautos sąmonę. Žmonės pasidarė viskam abejingi ir tvirtina, kad „jie visi tokie“.

Kol kas dėmesys nukreiptas į Ukrainą. Jai gresia netekti nepriklausomybės, bet ne mažesnis pavojus ir mums. Nors krašto apsaugos ministras yra pažadėjęs, kad prie Lietuvos sienos bet kokį priešą sulaikysime, sunku patikėti, nes Lietuvos kariuomenė yra sunaikinta. Sakoma, kad liko apie 7 tūkst. karių ir jų didelė dalis – moterys. Norint, kad Europa apgintų Lietuvą, reikėtų atitinkamai elgtis. Kaip sutarta, reikia skirti kariuomenei 2, o ne 0,78 proc. BVP. Mes – kaip sovietai: viena prižadame, o kita darome. Prezidentė galvoja, kad šią BVP dalį galės skirti tik po ketverių metų. Taigi, pinigus skirsime po ketverių metų, o norime, kad apgintų dabar.

Atsirado viltis, nes į prezidento postą iškeltas ir vienas dešinysis kandidatas – Naglis Puteikis. Be abejo, visi tie, kurie jo nemėgsta, stengsis jį sukompromituoti. Aš noriu pasakyti protaujantiems lietuviams viena: jis nėra idealiausias kandidatas, bet yra geriausias iš tų, kurie ketina tokiais būti. Taigi kviečiu visus, kurie myli Lietuvą, palaikyti šitą kandidatą.

Vardan Dievo ir Tėvynės šviesesnės ateities prašau ir meldžiu imtis visų priemonių, kol dar nėra vėlu.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas,
Vyčio Kryžiaus ir Šaulių Žvaigždės ordinų kavalierius, Laisvės kovotojas

© 2014 „XXI amžius“