2014 m. balandžio 18 d.    
Nr. 16
(2087)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Darbo rinka autonomininkų, KPSS partinių mokyklų auklių bei kitų ekstremistų nuorodų nepripažįsta

Subiro SSRS. Tuomet įvyko ne tik valdžių, bet ir ekonominės sistemos kaita. Atsirado ne tik Lietuvos valstybė, bet ir kita naujovė – Lietuvos darbo birža. Valstybės pradžia ir gana didelė bedarbystė. Vilniaus rajono darbo biržos skyriuje vyksta bedarbių registracija. Bedarbio kortelę būtina užpildyti valstybine – lietuvių – kalba. Daugumai bedarbių tai – pirmoji problema. Jei yra paklausa, tuoj pat atsiranda pasiūla. Mokantys lietuvių kalbą pildo korteles, nemokantys moka po tris litus už vienetą. Atsiranda konkurencija tarp mėgėjų lengvai uždirbti. Tačiau jų laukia ir tolimesni barjerai: darbdavių darbo vietų pasiūloje – nuolatiniai prierašai mokėti valstybinę kalbą. Tokie pat reikalavimai – stojantiesiems į kolegijas ir universitetus. Prieš mane abiturientė, baigusi Bukiškių vidurinę. Atestato vertinimai geri: lietuvių kalba – penki (tuomet buvo penkiabalė vertinimo sistema), vokiečių kalba – penki. Kalbinu lietuviškai – nesupranta, kalbinu vokiškai – vėl ne. „Tai buvo tik kalbų imitavimas, – aiškina abiturientė ir pravirksta. – Su mumis suaugusieji žaidė savo politinius žaidimus, visai nesirūpindami mūsų darbine ateitimi. Kur man rasti lietuvių kalbos kursus? Juose išmoksiu lietuvių kalbą, tada mane pasiųsite į specialybės paruošimo kursus. Norėčiau tapti dažytoja“.

Tuomet Vilniaus krašto autonomininkai buvo pritilę. Paprasti žmonės rūpinosi savo atžalų ateitimi, leido savo vaikučius į lietuviškus darželius, mokyklėles. Ekstremistai suprato, kad toks procesas normalizuos Vilniaus ir kituose rajonuose padėtį, o jie taps nereikalingi, užtruks „melžiamoji karvutė“ iš imperijos per „redakcijas“ ar kitokius srautus, reikės verstis paprastu darbu. Tokia situacija jų netenkino.

Man įsiminė vieno tikro vilniečio, save kildinusio iš LDK bajorų, pašmaikštavimai dar giliais okupaciniais laikais. Mes tada jo pasakojimą priėmėme kaip anekdotą, nes tada kalbėti apie bajorišką kilmę buvo „didžioji nuodėmė“. „Nuo seniausių laikų Vilnijoje gyveno lietuvis ūkininkas Jonas Žvirblis. Valdė jį karaliai ir kunigaikščiai. Kalbėjo jis kaip ir visi kaimynai tai lietuviškai, tai lenkiškai ar net gudiškai, bet kalbų kaita nekeitė jo, kaip lietuvio, nuostatų. Tada buvo tokia mada, net Universitas Vilnensis mokslams naudojo lotynų kalbą. Pajudėjo imperijos. Pasidalino Lietuvos-Lenkijos valstybę. Rusijos okupantų ekstremalai ėmėsi nutautinimo. „Koks tu Jonas Žvirblis? Ty – Ivan Vorobej“. Ir rusišku pasu įtvirtino jo statusą. Praėjo šimtmetis. Kilo revoliucijos, griuvo imperijos. Atsikūrė Lietuva. Tuo tapo nepatenkinta ir atsikūrusi Lenkija. Okupavo Vilniaus kraštą. „Jakij ty Ivan Vorobej? Ty – Jan Vrubel, molisj Pane Mariji Ostrebramskoj“. Išdavė lenkišką pasą“.

Jonas Žvirblis kaip buvo sėslus Vilnijos krašto gyventojas, taip ir liko. Keitėsi imperijos ir jų ekstremistai, kūrėsi naujos valstybės, reikalaudamos iš jo netgi dvasinių duoklių ir paklusnumo. Jis sutiko per keleto kartų ir valdžių kaitą su jų ekstremaliais reikalavimais paklusti jų nacionalistiniams reikalavimams, draudusiems raštą ir kalbą. Išliko su XVII amžiuje užsikonservavusia lenkiška prokalbe, vartota dar LDK, o dabar vadinama „tuteiše“. Ekstremistai su lenkiška korta užantyje, KPSS aukštųjų partinių mokyklų absolventai iš Lietuvos Seimo tada, kai dirbau Vilniaus rajono darbo biržoje, reikalavo Maskvai paklusniosVilnijos krašto autonomijos. Dabar tie patys ekstremistai, kenkiantys Lietuvos valstybei Europarlamente, slopindami energetinę nepriklausomybę, išstumdami iš Lietuvos užsienio energetinių paieškų kompanijas, kurpdami referendumus, leidžiančius kuo ilgiau išlikti Rusijos imperijos energetiniuse gniaužtuose, reikalauja, kad ir Vilnijos jaunimas taptų lenkais su lenkiška kalba, atkirsti jį nuo Lietuvos darbo rinkos, nuo lietuviškų kolegijų ir universitetų, kuo ilgiau išlaikyti savo elektorato sferoje. Dabar jie reikalauja, kad Jonas Žvirblis taip ir liktų Jan Vrubel, be to dar įteisinant lietuviškame raidyne „W“, nes lenkiškas žvirblis – dvigubas žvirblis, taigi jau Wrubel.

Papildomai kyla klausimas, ar procesas baigsis dvigubu lenkišku žvirbliu? O gal jie neužmiršo Vilnijos autonomijos, referendumų, kurie dabar madingi po įvykių Kryme? Juk įkvėpėjai ir ideloginiai vadovai – tie patys kaip tada, taip ir dabar.

Lietuvos valstybės vadovai nesigina nuo ekstremistų su lenkiškomis kortomis užančiuose, nors jie mūsų valstybei aiškiai nelojalūs, nuo rusiškų referendumininkų, kurie tarsi kuoka mums mosuoja panosėje, vis stumdami į Maskvos glėbį. Tokie žaidimai gali tapti lemtingi. Pasaulyje tautiniu pagrindu partijų nėra, jos – tik Lietuvoje.

Vilnijos jaunimui būtų naudinga pasidairyti visose Vilniaus miesto ligoninėse. Ten visus juodžiausius darbus atlieka moterys, kalbančios XVII amžiaus lenkiška prokalbe. Nėra nė vieno taip kalbančio gydytojo. Visi kalba lietuviškai, nes universitetuose dėstoma lietuvių kalba. Didieji prekybos centrai, statybos aikštelės naudojasi dėl kalbos barjero likusia nekvalifikuota darbo jėga. Visi asfalto klojėjai Vilniaus gatvėse kalba XVII amžiaus lenkiška prokalbe. Laikas Vilnijos jaunimui pasižiūrėti į savo artimuosius, kuriuos engė okupantai ir ekstremistai, nustumdami juos į gyvenimo užribį, į juodadarbių sferą. Jūs – ne ateiviai iš kitos šalies, jūs – vietiniai lietuviai, kaip ir minėjo popiežius Jonas Paulius II, jūs – lietuviai, kalbantys lenkiškai. Atsigręžkit į savo tikrąsias šaknis ir savo protu nuspręskite, kaip jums kalbėti. Ar lietuviams savo pavardėse reikalingas svetimas raidynas? Beje, to reikalauja ekstremistai su lenkiška korta užantyje ir KPSS aukštųjų partinių mokyklų absolventai iš Lietuvos Seimo. Gali jie pareikalauti ir graždankos vietoj mūsų raidyno. Ar mums to reikia?

Mes atstatėme savo valstybę todėl, kad savo problemas spręstume be svetimų „kortų“ pagalbos.

Petras Girdzijauskas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija