|
Vyskupų įspūdžiai iš kanonizacijos
Du milijardai planetos gyventojų stebėjo popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizavimo apeigų transliaciją sekmadienį. Tą dieną kanonizacijos įvykis buvo vos ne vienintelė pasaulinio masto žinia. Ypatingai dėmesį šventųjų popiežių kanonizavimui paskyrė daugelio kraštų ir kalbų televizijos programos, buvo išsamiai kalbėta apie šventųjų Jono XXIII ir Jono Pauliaus II paveldą. Internetą užplūdo nesuskaičiuojamų nuotraukų ir videoįrašų lavina. Kanonizacijos tema buvo itin gerai matoma socialiniuose tinkluose, kurie tapo kanalu alternatyvių žinių, kuriomis dalijosi patys renginio dalyviai. Žiniasklaida daug dėmesio paskyrė popiežiaus Pranciškaus homilijai, buvo išryškinamos šventųjų popiežių asmenybės: drąsių tikėjimo mūsų amžiaus vyrų, išdrįsusių paliesti Jėzaus žaizdas ir mus mokančių dėl jų nesipiktinti, o vis labiau įsigilinti į Dievo, kuris visada viliasi, atleidžia, myli, gailestingumo slėpinį. Su Šventuoju Tėvu Pranciškumi sekmadienį koncelebravo ir septyni šimtai vyskupų iš viso pasaulio, tarp jų taip pat dešimt Lietuvos Bažnyčios ganytojų. Supažindiname su kelių jų ir Minsko-Mogiliovo (Baltarusija) arkivyskupo ispūdžiais.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: Šiandienos šventė yra iš tikrųjų įspūdinga. Prisiminiau šv. Jono Pauliaus II laidotuvių Mišias, kur pati gamta tarsi nurodė ir teologinę prasmę, kai ant Popiežiaus karsto padėtos Evangelijos knygos lapai labai simboliškai užsivėrė. O šiandien irgi ne vienas pastebėjome, kad kai tik popiežius Pranciškus juos abu oficialiai paskelbė šventaisiais, apsiniaukęs dangus staiga praleido saulės spindulius ir tarsi apšvietė aikštę. Visi bijojome, kad bus liūtis, o Mišių pradžioje pasirodė saulė. Vėliau grįžo debesys, apsiniaukė, bet tikrai buvo graži diena. Kartais gamta mums pasiūlo teologinę mintį. Jonas Paulius II mums labai brangus. Po šios šventės renkamės Lietuvių kolegijoje Romoje, su kuria susijęs mano vienas iš didžiausių atsiminimų iš studijų metų popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas kolegijoje. Kai jis atvyko, buvo mano, kaip studento, pirmasis savaitgalis Romoje. Tai didesnio įspūdžio naujam klierikui iš tikrųjų negalėjo būti tokia reta proga ką tik atvykus į Romą patarnauti Popiežiui Mišioms. Nepaprastai daug prisiminimų iš Popiežiaus vizito Lietuvoje ar iš tų laikų, kai kaip generalinis sekretorius lydėdavau vyskupus į mūsų ad Limina vizitus. Visi pabrėžia jo asmeninius bruožus artimumą, nuoširdumą, kiek dėmesio, pagarbos žmogui parodydavo pokalbio metu. Šiandien baigiantis iškilmei popiežius Pranciškus, sveikindamas abiejų vyskupijų, iš kurių kilę popiežiai, piligrimus, pasakė: Gerbkite jų atminimą gyvendami pagal jų pavyzdį. Man atrodo, kad tai didžiausia šios kanonizacijos žinia: mes turėjome didelę malonę pažinti nepaprastus žmones, kuriuos Bažnyčia jau įvardijo kaip šventuosius, tačiau ta dovana turi ir savo kainą: tai yra sekimo kaina, turime gyventi pagal jų pavyzdį. Pirmiausia mums, vyskupams, reikia turėti tokios drąsos kokią turėjo tie du šventi popiežiai. Ir popiežius Pranciškus ragina drąsiai eiti į priekį, klausyti Šventosios Dvasios, vykdyti tuos nurodymus. Šiandien Pranciškus labai gražiai įvardijo, kad tie popiežiai buvo vedami vedliai, vedami Šventosios Dvasios. Tai yra ir mums iššūkis, kurį ši šventė mus skatina įgyvendinti.
Popiežius Pranciškus šiandien paminėjo, kad popiežius Jonas Paulius II yra šeimų šventasis ir šią mintį susiejo su būsimu sinodu.
Taip. Visi jo raštai, mokymas, kūno teologija, jo sušaukti šeimų suvažiavimai iš tikrųjų mus veda tuo keliu. Manau, kad tai, ką dabar Bažnyčia įgyvendina, tai šv. popiežiaus Jono Pauliaus II labai stipriai pasėtos ir daigintos sėklos. Tikrai turime ir galime būti dėkingi. Matome, kad kai reikia rasti gerų pamokymų, labai dažnai grįžtame tiek prie Jono Pauliaus II išleisto Katekizmo, tiek prie jo pamokslų ir jo mokymų. Tai jis iš tikrųjų mus veda tuo keliu.
Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ: Įspūdžiai patys geriausi. Tokių minių turbūt ne tik aš nemačiau, bet ir Roma nežinau ar kada nors matė. Tiek vyskupų. Tiesiog sunku buvo patikėti... Pati iškilmė buvo tikrai nuostabi. Nors prognozės žadėjo lietų, bet dangus padovanojo tokį gerą orą... Mes, lietuviai, labai džiaugiamės ypač Jonu Pauliumi II. Džiaugiamės, kad jis kanonizuotas. Jis Lietuvą labai mylėjo, jis mus aplankė tada, kai Popiežiaus apsilankymas buvo labai svarbus. Manau, kad tuos žodžius, kuriuos jis mums anuomet paliko, dabar, kai jis paskelbtas šventuoju, mes naujai perskaitysime ir kai ką daugiau įsidėsime į širdį, ypač tai, ką tada praleidome pro ausis.
Kas buvo Jums popiežius Jonas XXIII? Kokius atgarsius atmenate iš to laiko, kai šv. Jonas XXIII buvo Popiežius?
Sutapo, kad kai jis buvo išrinktas Popiežiumi, aš tapau kunigui, buvo mano pirmi žingsniai. Iš tikrųjų tada mažai informacijos pasiekdavo Lietuvą. Tik per Vatikano radiją, kai jo netrukdydavo, žinojom, kad jis labai geras Popiežius. Labai džiaugėmės, kai jis paskelbė, kad sušauks Vatikano II Susirinkimą, nes buvo pribrendę daug klausimų, kuriuos reikėjo spręsti. Gaila, kad jis buvo kaip meteoras, švystelėjo tik kelerius metus. Bet jo įnašas, ypač kad davė pradžią Vatikano II Susirinkimui, yra milžiniškas Bažnyčioje. Ir ko jis tiesiogiai nepadarė, tą padarė per tuos gerus sprendimus, kurie buvo priimti Susirinkime.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila: Šią dieną man pirmiausiai prisimena 1993 metų popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje. Teko tikrai nemažai prisidėti prie jo rengimo Kauno arkivyskupijoje (tuo metu dar nebuvo Šiaulių vyskupijos), teko būti koordinuojančiu tą visą pasirengimą ir buvo net keturi susitikimai Kaune Santakoje, Šiauliuose prie Kryžių kalno, Dariaus ir Girėno stadione jaunimo susitikimas, Šiluvoje šeimoms. Taip įtraukė pasiruošimas tada ir tokia dvasia pagavo, man šiek tiek panaši ir šiandien, tokia šviesi, viltinga nuotaika. Šios dienos šventė tikrai ypatinga visuotinei Bažnyčiai tarp daugybės vyskupų iš įvairių šalių kartu būnant, pasisveikinant, vienas kitas kažkur sutiktas taip, kad jautėsi tokia gyva šviesi nuotaika ir kažkas tokio vyksta gražaus, gero; tuo negali nesidžiaugti. Per visą laiką kiek Apvaizda pramatė būti vyskupu teko Joną Paulių II sutikti keletą kartų įvairiomis progomis: ad limina vizitų, kelių Sinodų, tarptautinių konferencijų metu būdavo, kad Jonas Paulius II asmeniškai bent pasveikina visus dalyvavusius vyskupus, jiems ranką ištiesia. Ir šiandienėje iškilmėje kažkoks tęstinumas jautėsi to kontakto, kuris yra asmeninis, ir kartu visai Bažnyčiai kažkas ypatingo. Tiesiog džiaugiuosi ta švente; jau dabar turim šventąjį Joną Paulių II, taip pat šventąjį Joną XXIII, kuris pradėjo Vatikano II Susirinkimą, Bažnyčiai labai svarbų. Manau, kad turint tuos du užtarėjus galim tvirčiau jaustis šiandienos iššūkiuose, aktualijose.
Minsko-Mogiliovo (Baltarusija) arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius: Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacija tai ypatingas įvykis ne tik Visuotinei Bažnyčiai, bet taip pat ir Bažnyčiai Lietuvoje, Bažnyčiai Baltarusijoje, Rusijoje, buvusioje Tarybų Sąjungoje taip pat, kur religija buvo persekiojama. Labai gerai atsimenu tuos laikus, kai buvo išrinktas Jonas Paulius II visi sakydavo, kad jis vienas iš mūsų, jis tai žino, ką pasakyti, jo tai jau neapgaus. Žmonės taip sakydavo, ir jo žodžiai: Nebijokite, atverkite savo širdis, atverkite politines, ekonomines, socialines sistemas atverkite Kristui, Kristus žino viską. Tik Kristuje galima pažinti žmogų ir žmogus gali pažinti save patį per Kristų. Taip ir atsitiko tie žodžiai, kuriuos jis pasakė, išsipildė. Vėliau, kai Varšuvoje sakė, kad teateina Šventoji Dvasia, teatjaunina žemės veidą šios žemės veidą, tada mes tuos žodžius girdėjome kaip šios žemės Lietuvos žemės, Baltarusijos žemės, kitų šalių žemės veidą ten, kur buvo religijos priespauda. Šitas stebuklas įvyko, ir Popiežius buvo vienas iš šio stebuklo autorių. Labai gerai prisimenu, kad kai dirbau Maskvoje, vienas žurnalistų paklausė Gorbačiovo: Jūs padarėte viską, kad Tarybų sąjunga sugriūtų, kad komunizmas sugriūtų ir taip toliau? Jis sakė: Ne, ne, ne tai Jonas Paulius II. Tai ir pasaulinis to žmogaus pripažinimas. Toliau: jo mirtis, jo laidotuvės, kai žmonės, kurie nepaduodavo rankos vienas kitam dešimtmečiais, sėdėjo šalimais, jie sveikinosi vienas su kitu. Jis veikė jau tada. Nenoriu net pradėti kalbėti apie jo mokymą, jo vizitą Lietuvoje, Baltijos šalyse, koks efektas tada buvo, visų pirma dvasinis. Bet net ir po mirties jis tęsė misiją atverti žmogų Kristui, taip pat ir susitaikymo misiją. Todėl su dideliu džiaugsmu dalyvauju šiuose įvykiuose.
Kalbant apie Joną XXIII, reikia pasakyti, kad mes visi turime būti dėkingi jam kadangi jis 1959 metais pasakė žodį: Susirinkimas!. Bažnyčia tuo metu laikėsi gerai, tarsi kokia pilis buvo. Bet jis jau matė, kad reikia truputį pravėdinti Vatikaną, pravėdinti Bažnyčią, įgyvendinti tą programą, kurią jis apreiškė žodžiu aggiornamento (iki šiol niekas negali labai gerai išversti šito žodžio). Bet reikia atnaujinti Bažnyčią pagal šios dienos reikalavimus. Tai buvo naujas startas Bažnyčioje. Nežinau, jei nebūtų buvę Vatikano II Susirinkimo, šiandien Bažnyčiai būtų labai labai sunku.
Jau būnant čia, matant, kiek daug žmonių susirinko, skaitant laikraščius, interneto informaciją, tokia mintis man atėjo, kad šių dviejų žmonių kanonizacija: to, kuris pradėjo Vatikano II Susirinkimą, ir to, kuris įgyvendino, stengėsi kuo plačiau, kuo giliau įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo mokymą, tai yra dar vienas Susirinkimo, jo reikalingumo ir jo aktualumo taip pat nūdienos Bažnyčiai, pripažinimas.
Vatikano radijas
© 2014 XXI amžius
|