Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Keturių popiežių diena

Mindaugas BUIKA

Balandžio 27 dieną, Dievo gailestingumo sekmadienį, Romos Šv. Petro aikštėje šventaisiais buvo paskelbti popiežiai Jonas XXIII (1881–1963) ir Jonas Paulius II (1920–2005) Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotraukos

Popiežius Pranciškus, prieš pradėdamas naujų šventųjų skelbimo apeigas, priėjęs prie popiežiaus emerito Benedikto XVI jį pasveikino broliškai apkabindamas

Į dviejų popiežių kanonizacijos iškilmes buvo atvykę apie 800 tūkstančių maldininkų

Popiežiui Pranciškui kanonizuoto Jono Pauliaus II kraujo relikviją atneša stebuklingai su jo užtarimu pagijusi Floribeta Mora Dijas iš Kosta Rikos

Maldininkai pagerbia apaštalo švento Petro naujųjų laikų įpėdinius AFP nuotrauka

Vienuolės laiko naujų šventųjų atvaizdus

Šventasis Tėvas vadovauja kanonizacijos apeigoms

Pasitinkamas į kanonizaciją atvykęs Popiežius emeritas Benediktas XVI

Istorinės kanonizacijos mastas

Taip būtų galima įvardyti pirmąjį įvykį dutūkstantmetėje Bažnyčios istorijoje, kai du popiežiai kanonizavo du savo pirmtakus, kuriuos dar gyvus buvo pažinoję. Praėjusį Dievo gailestingumo sekmadienį, balandžio 27 dieną, Romos Šv. Petro aikštėje šventaisiais buvo paskelbtas popiežius Jonas XXIII (1881–1963) ir popiežius Jonas Paulius II (1920–2005). Jų kanonizavimo šv. Mišioms vadovavo popiežius Pranciškus, o tarp koncelebrantų buvo popiežius emeritas Benediktas XVI. Kartu koncelebravo šimtas penkiasdešimt kardinolų, tarp kurių buvo Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir septyni šimtai arkivyskupų bei vyskupų, tarp jų ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius su visais mūsų šalies vyskupijų ganytojais. Iškilmingose pamaldose dalyvavo šeši tūkstančiai kunigų ir šimtai diakonų, kurie šv. Mišių metu padėjo dalinti Komuniją milžiniškai aštuonių šimtų tūkstančių piligrimų miniai. Joje išsiskyrė lenkų katalikų gausumas, kurie į savo tėvynainio palaimintojo Jono Pauliaus II kanonizaciją buvo atvykę penkiais specialiais traukiniais ir beveik dviem tūkstančiais autobusų! Tarp garbingų dalyvių buvo minimas legendinis „Solidarumo“ sąjūdžio vadovas buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Valensa (Lech Walęsa).

Į dviejų popiežių kanonizacijos iškilmes buvo atvykusios daugiau kaip šimto pasaulio šalių oficialios delegacijos ir dvidešimt keturioms iš jų vadovavo valstybių prezidentai arba premjerai. Lietuvos valstybinės delegacijos vadovė buvo respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Paminėtina, kad pirmą kartą tokio lygio liturgijos šventimų Romoje metu tarp garbingų maldininkų buvo Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompėjus (Herman Van Rompuy) ir Europos komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso). Dalyvavo ir grupė Europos katalikiškų šalių monarchų, įskaitant Ispanijos karalių Chuaną Karlosą su karaliene Sofija ir Belgijos karalių Albertą II su karaliene Paola. Norisi atkreipti dėmesį į gana solidžios tarptautinės aštuoniolikos žydų rabinų delegacijos iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Izraelio, Argentinos, Lenkijos ir Italijos dalyvavimą. Tuo būdu judėjų dvasininkai norėjo išreikšti pagarbą šventaisiais paskelbtiems popiežiams Jonui XXIII ir Jonui Pauliui II dėl jų fundamentalaus įnašo atnaujinant katalikų ir žydų tarpreliginius santykius XX amžiaus antrojoje pusėje. Pagaliau įspūdingas kanonizacijos iškilmes iš šventiškai daugiau nei 30 tūkstančių iš Ekvadoro atgabentų rožių žiedais išpuoštos Šv. Petro aikštės galėjo stebėti du milijardai pasaulio gyventojų stebėdami daugelio nacionalinių televizijos kanalų tiesiogines transliacijas.

Pagerbtos šventųjų relikvijos

Ta proga, kaip įprasta kanonizacijos apeigoms, ant Vatikano bazilikos fasado buvo iškabinti didžiuliai naujųjų šventųjų portretai. Nuo ankstyvo ryto į aikštę ir aplinkines gatves suplūdusi tarptautinė maldininkų minia prieš šv. Mišių auką turėjo progos kalbėti Dievo gailestingumo vainikėlio maldą, išgirsti apie svarbiuosius abiejų popiežių magisteriumo elementus, iš garsiakalbių sklido palaimintajam Jonui XXIII sukurtas himnas „Kristaus kaimenės gerasis ganytojas“ ir palaimintajam Jonui Pauliui II skirtas himnas „Atverkite duris Kristui“.

Maždaug vienuoliktą valandą Lietuvos laiku (Romoje tada buvo 10 val. ryto) giedant Visų Šventųjų litaniją prasidėjo koncelebrantų procesija, kurioje dalyviai pasveikino kiek anksčiau atėjusį popiežių emeritą Benediktą XVI. Galiausiai įžengė pagrindinis celebrantas popiežius Pranciškus, kuris, prieš pradėdamas naujų šventųjų skelbimo apeigas priėjęs prie šalia kardinolų buvusio Popiežiaus emerito jį pasveikino broliškai apkabindamas. Pagal nustatytą tvarką liturgijos pradžioje Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas SDB (Angelo Amato), išėjęs į priekį kartu su už kanonizacijos bylas atsakingais postulatoriais, tris kartus ištarė prašymą popiežiui Pranciškui, kad jis Bažnyčios vardu šventaisiais paskelbtų Joną XXIII ir Joną Paulių II.

Po trečią kartą rituališkai pakartoto prašymo Šventasis Tėvas lotynų kalba perskaitė kanonizacijos formulę, kurioje skelbiama: „Švenčiausios Trejybės garbei, vardan katalikų tikėjimo išaukštinimo ir krikščioniško gyvenimo augimo, pasikliaudami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ir Mūsų galia, po ilgo svarstymo, pakartotinio šaukimosi dieviškosios pagalbos ir išklausius daugelio mūsų brolių vyskupų nuomones, skelbiame ir nustatome šventaisiais palaimintuosius Joną XXIII ir Joną Paulių II ir jų vardus įrašome į šventųjų sąrašą, nurodydami, kad visoje Bažnyčioje jie būtų pamaldžiai pagerbiami su visais šventaisiais. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen“. Galima priminti, kad šių naujų šventųjų liturginis minėjimas vyksta spalį: šventojo Jono XXIII – spalio 11 dieną: tą dieną jis 1962 metais pradėjo Vatikano II Susirinkimą, o šventojo Jono Pauliaus II – spalio 22 dieną: jo istorinio pontifikato (1978–2005) pradžios dieną. Tęsiant apeigas popiežiaus Pranciškaus palaiminimui buvo atneštos naujų šventųjų relikvijos: gražiame sidabriniame relikvijoriuje laikomas mažytis buteliukas Jono Pauliaus II kraujo, kuris medicininiams tyrimams buvo paimtas prieš jo mirtį ir jau išstatytas pagarbinimui per 2011 metais gegužės 1 dieną vykusią beatifikaciją. Šią relikviją, kurią Šventasis Tėvas pagarbiai pabučiavo, jam atnešė stebuklingai su palaimintojo Jono Pauliaus II užtarimu pagijusi Kosta Rikos gyventoja Floribeta Mora Dijas (Floribeth Mora Diaz) ir šis pripažintas stebuklas davė pagrindą jo kanonizacijai. Popiežius Pranciškus pabučiavo jam pristatytą šv. Jono XXIII relikviją – gabaliuką relikvijoriuje laikomos jo kūno odos, kuri buvo paimta iš šventojo kūno prieš 2000 metų birželio 3 dieną vykusią beatifikaciją.

Paliesti Jėzaus žaizdas

Toliau kanonizacijos šv. Mišiose italų, lenkų ir graikų kalbomis buvo skaitomi ir giedami to šventadienio Evangelijos skaitiniai, po kurių Šventasis Tėvas pasakė neilgą, bet solidžią homiliją, pabrėždamas šv. Jono XXIII atvirumą Šventosios Dvasios veikimui, o šv. Joną Paulių II apibrėždamas, kaip „šeimos popiežių“. Homilijos pradžioje jis priminė, kad Velykų aštuondienį užbaigiantį sekmadienį, kuris Jono Pauliaus II buvo dedikuotas Dievo Gailestingumui, ypatingu būdu prisimenamos „šlovingosios prisikėlusio Jėzaus žaizdos“. Tik prisilietęs prie jų apaštalas Tomas, kuris „buvo tiesus ir įpratęs viską patikrinti žmogus“, galutinai įtikėjo prisikėlimu ir Jėzų atsiklaupęs pagarbino žodžiais „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20, 28). Taigi, Išganytojo žaizdos yra rimtas išbandymas tikėjimui ir jos niekada nepraeina, jos amžinos, kaip Dievo meilės mums visiems ženklas, aiškino popiežius Pranciškus. Ir jos reikalingos ne abstrakčiam tikėjimui Dievo buvimu, kaip kad daugelis formaliai tai kartojo neįsigilindami, ką reiškia tas tikėjimas. Jėzaus žaizdų tikrumas reikalingas tikėjimui, „kad Dievas yra meilė, gailestingumas, ištikimybė“, kaip kad reikalinga ir drąsa prie jų prisiliesti, jas pamatyti kenčiančiame žmoguje ir liudyti Dievo gerumą.

Kaip tik tokie, anot Šventojo Tėvo ir buvo šventieji Jonas XXII bei Jonas Paulius II, kurie „nebijojo pažvelgti į Jėzaus žaizdas, paliesti Jo sužeistas rankas ir Jo pervertą šoną“. Ir nesigėdijo sužeisto Viešpaties kūno, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus, nes matė tokį Jėzų „kiekviename kenčiančiame ir kovojančiame asmenyje“, rodydami jam solidarumą ir jam pagelbėdami jį paguosdami. Šventaisiais paskelbti popiežiai „buvo drąsos vyrai, kupini Šventosios Dvasios įkvėpimo ir nešė Bažnyčiai ir pasauliui Dievo gerumo ir gailestingumo liudijimą“. Popiežius Pranciškus pabrėžė šių kanonizuotų jo pirmtakų kunigišką, vyskupiškąją ir popiežiškąją tarnystę būtent XX amžiuje su jo pasaulinių karų, totalitarinių ideologijų atneštomis tragedijomis su dešimčių milijonų žmonių gyvybių praradimu. Daugelis neatlaikė tokių išbandymų, sekuliarizmas pasiekė neregėtą mastą, bet šventieji Jonas XXIII ir Jonas Paulius II buvo tarp tų, kurie nepalūžo ir rodė kitiems išsigelbėjimo kelią. „Jiems Dievas buvo galingesnis, tikėjimas buvo stipresnis – tikėjimas į Jėzų Kristų, žmogaus Atpirkėją ir istorijos Viešpatį; stipresnis Dievo gailestingumas, parodytas tose penkiose žaizdose, ir buvo stipresnė Marijos, mūsų Motinos, globa“, – aiškino homilijoje Šventasis Tėvas.

Pagarba paveldui ir meldimas užtarti

Kelis kartus pasiremdamas apaštalo šv. Petro pirmuoju laišku, kaip tai mėgdavo daryti ir jo įpėdinis popiežius emeritas Benediktas XVI, pavadinęs jį „pirmąja Bažnyčios enciklika“, popiežius Pranciškus sakė, kad pas šventuosius Joną XXIII ir Joną Paulių II, kurie žvelgė į Kristaus žaizdas ir nešė Jo gailestingumo liudijimą, „buvo apsilankiusi „gyvoji viltis“ kartu su „neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu“ (Plg. 1 Pt 1, 3.8). Tą velykinį džiaugsmą ir viltį, kuriuos prisikėlęs Kristus dovanoja savo mokiniams ir kurių niekas negali atimti, o visokie sunkūs išbandymai tik dar labiau užgrūdina, priėmė šventieji popiežiai. „Priėmė iš prisikėlusio Viešpaties ir dosniai išdalijo Dievo tautai, pelnydami mūsų amžintąją padėką“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Kaip tik tokia viltimi ir džiaugsmu gyveno sekmadienio pamaldose skaitytoje Apaštalų Darbų knygos ištraukoje minima Jeruzalės pirmųjų tikinčiųjų bendruomenė, „kuri gyveno tuo, kas yra Evangelijos širdyje, – meile ir gailestingumu, paprastumu ir brolybe“. Ir kaip tik tokį Bažnyčios įvaizdį buvo iškėlęs Vatikano II Susirinkimas, kurį sušaukė šv. Jonas XXIII ir kuriame darbavosi šv. Jonas Paulius II, vėliau stengęsis įgyvendinti teisingai suprastas jo mokymo nuostatas, kurios aktualios ir dabar.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad niekada negalima užmiršti, kad būtent pirmiausia šventieji nurodo kelią Bažnyčios gyvenimo krypčiai ir augimui, bendradarbiaudami su Šventąja Dvasia. Taip veikė ir šventieji popiežiai Jonas XXIII ir Jonas Paulius II, atnaujindami Bažnyčios bruožus, kuriuos šimtmečių bėgyje formavo kiti šventieji, ir tas paveldas yra labai brangus. Šventasis Tėvas ypač pabrėžė šv. Jono XXIII „atvirumą Šventajai Dvasiai“, kurios įkvėptas jis sušaukė Vatikano II Susirinkimą, ir tai buvo jo didysis pasitarnavimas Bažnyčiai. Tarnaudamas Dievo tautai šv. Jonas Paulius II pirmiausia buvo „šeimos Popiežius“ ir norėjo, kad būtent šiuo aspektu būti prisimenamas. Tai nurodęs popiežius Pranciškus metė žvilgsnį į priekį, primindamas šį rudenį Vatikane įvyksiantį šeimai skirtą Vyskupų Sinodą, kuris jau sukėlė karštus debatus, reikšdamas įsitikinimą, jog tame kelyje šv. Jonas Paulius II „iš savo vietos Danguje, mus veda ir palaiko“. Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas pagarbiai meldė, kad abu nauji šventieji ir Dievo tautos ganytojai užtartų Bažnyčią, kad kelionėje į minėtą Vyskupų Sinodą „būtų atvira Šventajai Dvasiai pastoracinėje tarnystėje šeimai“. Šventieji dar buvo meldžiami pamokyti šių dienų krikščionis, kad jie nesipiktintų dėl Kristaus žaizdų ir stengtųsi giliau pažinti Dievo gailestingumo slėpinį.

Kanonizacijos šv. Mišių pabaigoje prieš kalbėdamas šventadienio vidurdienio „Regina Coeli“ maldą, Popiežius dar kartą pasveikino gausią piligrimų minią į šias istorines iškilmes atvykusią su savo ganytojais. Jis taip pat ypatingus sveikinimus pasiuntė „ligoniams ir seniems žmonėms, kuriems abu nauji šventieji buvo labai artimi“. Su padėka paminėdamas oficialias valstybines delegacijas, atvykusias pagerbti dviejų kanonizuotų popiežių, Šventasis Tėvas priminė jų autoritetingą moralinį ir socialinį veikimą su neišdildomu indėliu tautų pažangai ir taikai. Jis atskirai pasveikino maldininkus iš šventųjų Jono XXIII ir Jono Pauliaus II gimtųjų Bergamo ir Krokuvos vyskupijų, prasmingai linkėdamas: „Brangieji draugai, gerbkite abiejų popiežių paveldą, ištikimai sekdami jų mokymu“. Šis paraginimas aktualus ir visiems Katalikų Bažnyčios nariams!

Artimiausiame priedo „Pro vita“ numeryje išsamiau rašysime apie Floribetos Moros Dijas  stebuklingą išgijimą šv. Jono Pauliaus II užtarimu.

© 2014 „XXI amžius“