Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

ES kaukės Lietuvoje

Zigmas VAIŠVILA

Balandžio 3 dieną Seimui priminiau mūsų patirtį TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose 1989 – 1990 metais, kada Lietuvoje rinkti TSRS liaudies deputatai veikė kaip viena grupė (deputacija) ir laužė TSRS nustatytas šių suvažiavimų organizavimo taisykles, nes atsakingai suvokė savo atsakomybę ir tai, kad Lietuvos suverenitetas yra aukščiau už centrinių TSRS valdžios institucijų sprendimus, jei jų nėra patvirtinusi Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Ginant valstybės interesus, būtina veikti išvien. Gegužės 25 dieną vyks rinkimai į Europos parlamentą (toliau – EP), kuriame veiks Lietuvoje išrinkti deputatai neprisiekę Lietuvos Respublikai ir ne kaip viena deputacija. Tokiu būdu jie negina ir neturi realios galimybės ginti Lietuvos valstybės interesus EP, verčiami jame dalyvauti šio parlamento neegzistuojančių partijų frakcijose, neginančiose EP narius rinkusių valstybių rinkėjų interesus. Seimui pateikiau LR rinkimų į Europos parlamentą įstatymo pakeitimo projektą – pasiūliau įteisinti privalomą Lietuvoje išrinkto EP nario priesaiką Seime Lietuvos Respublikai, įsipareigojimą veikti vienoje mūsų valstybės deputacijoje, apkaltos procesą sulaužius šią priesaiką. Siūlyta ir atsisakyti Lietuvos piliečių teisės dalyvauti EP rinkimuose kitose valstybėse, atitinkamai ribojant ir kitų šalių piliečių teises dalyvauti šiuose rinkimuose, kas jau įteisinta mūsų savivaldos tarybų rinkimuose. Balandžio 18 dieną gavau Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkės Virginijos Baltraitienės atsakymą – siūlomi įstatymo pakeitimai negalimi, nes „...Europos Parlamentas Sąjungos lygiu tiesiogiai atstovauja visiems Europos Sąjungos, o ne atskirų valstybių piliečiams“. Todėl, šiukštu, negalima kalbėti apie priesaiką mūsų valstybei, įsipareigojimą veikti vienoje deputacijoje ir apkaltą mūsų Seime. V. Baltraitienės nuomone, siūlomi pakeitimai dėl ribojimų kitų šalių piliečiams būti renkamiems ir dalyvauti rinkimuose Lietuvoje nesiderina su „1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 93/109/EB, nustatančia išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiams, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus, todėl negali būti keičiamos nepakeitus minėtos direktyvos.“ Štai taip. Leis Europos Sąjunga (toliau – ES) – keisime, neleis – nekeisime. Tačiau kai klausimas paliečia mūsų „išrinktųjų kastą“, tai galima ignoruoti ES nurodymus – Seimas ką tik atsisakė leisti užsieniečiams (atsiprašau, ES piliečiams iš kitų šalių-narių) steigti politines partijas ir dalyvauti jų veikloje.

Tačiau balandžio 21 dieną ES vairininkų ir jų tarnų tikrieji tikslai atsiskleidė atvirai ir Lietuvoje – kandidatai į EP narius ir Europos sąjungos federalistai Lietuvoje liberalas Petras Auštrevičius, konservatoriai Emanuelis Zingeris ir Laima Andrikienė, socialdemokratai Juras Požėla ir Gediminas Kirkilas nusimetė kaukes. Jie pasirašė ir viešai paskelbė Europos federalistų EP rinkimų pažadą, kuriuo kaip EP nariai be kitų prievolių įsipareigoja net veikti prieš Lietuvos valstybę: siekti Europos pinigų sąjungos išbaigimo papildant ją tvirta ekonomine ir fiskaline euro zonos sąjunga su atskiru euro zonos biudžetu;  raginti sušaukti konstitucinį konventą, kad galima būtų reformuoti ES sutartis siekiant sukurti federacinę Europos Sąjungos ar bent jau euro zonos valdymo sistemą; reikalauti, kad Europos Komisija taptų tikra Europos vyriausybe, o Europos Parlamentui būtų suteiktos tokios pačios galios, kaip ir valstybių narių atstovams. Taigi net Lietuvos Seimo nariai raštu ir viešai įsipareigojo veikti prieš mūsų valstybę, kuriai jie prisiekė. Prisiminkime pernai lapkrityje Hermano Van Rompėjaus pareiškimą Vilniuje, kad ES tautos ir valstybės turi išnykti. Todėl nuolankūs ES tarnai Lietuvoje, kuriuos gerai apmokame mūsų valstybės lėšomis, faktiškai paskelbė, kad nebereikia valstybių narių parlamentų ir vyriausybių. Tebūnie ir vienas bent jau euro zonos biudžetas. Teisingai – viena valstybė, vienas biudžetas. Tikėsimės „demokratiškai“ leis mums turėti Lietuvos gubernijos ir savivaldybių biudžetukus. Štai dėl ko „patyrusi“ Euro-biurokratė ir Lietuvos Euro-derybininko P. Auštrevičiaus pavaduotoja Dalia Grybauskaitė, tapusi Prezidente, Lietuvos vardu pasirašė su euro zonos valstybėmis atskirą susitarimą dėl vadinamojo euro zonos stabilumo mechanizmo, o dabar stumia mus į šią skęstančią nepadengto euro zoną, verčia atsisakyti 107% mūsų atsargomis padengti lito. Pats sutarties pavadinimas jau verčia susimąstyti – pasirašyta dėl euro zonos stabilizavimo, t.y. dėl šios zonos valstybių probleminių skolų, kurios jau pasiekė 4000 mlrd. eurų, gelbėjimo. Tačiau tai neprivertė susimąstyti mūsų Seimą, kone vienbalsiai ratifikavusį šį Prezidentės dekretu pasiūlytą susitarimą ir priėmusį įstatymus dėl euro įvedimo Lietuvoje.

Dauguma mūsų, iš inercijos pasitikėdami valdžia vien todėl, kad ji yra valdžia, psichologiškai vis dar vengia įsisąmoninti, kas iš tikrųjų vyksta, kodėl taip forsuotai ir be paaiškinimų mus stumia į euro zoną. Per daug baisi atvirai demonstruojama realybė. Dar sausio 6-ąją LRT laidoje „Teisė žinoti“ Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras ir nepriklausomas finansų analitikas Valdemaras Katkus patvirtino, kad Vokietijos ir kitų šalių centrinių bankų daryti išsamūs tyrimai parodė, jog buvimas euro zonoje kaip tik pagilino ir pratęsė krizę. Per dvejus metus nuo euro įvedimo Estijos skola beveik padvigubėjo. Balandyje Toronte vykusioje „The Institute for New Economic Thinking“ (Niujorkas, JAV) konferencijoje dalyvavę pasaulio finansų ir ekonomikos pirmieji smuikai aptarė pasaulio biznio ir strateginės globalios politikos klausimus. Niekas iš pasaulinių ekspertų jau nebetiki euro zona ir net pačia ES. Vokietija tiesiog pasinaudojo euro zona, beatodairiškai plėsdama savo eksportą, ir dabar palieka visą Europą kaip atsilikusį ir išsemtą kraštą, persiorientuodama į Kiniją ir kitas rinkas. Kodėl mes vis dar aklai tikime mūsų valdžia, nors sveikas protas sako, kad tai daryti negalima. Tikime gražiomis pasakomis, nepagrįstomis jokiais įrodymais. Ir džiaugiamės jos mums siūlomomis pramogomis – svarbiausia, nepradėkite mąstyti. Kol čerpė nuo stogo nenukrito ant konkrečios galvos, tol toks vidutinis statistinis ES pilietis ir pėdina toliau gatve, net neatsigręždamas į čerpę, jei ji nenukrito ant jo galvos. Taigi, ES vystymosi tendencijos akivaizdžios ir jau atvirai skelbiamos. Mums apsispręsti reikėjo jau seniai, bet neturime išmanančios ir psichologiškai tvirtos, be vergo sindromo mūsų valstybės valdžios. Reikia nedaug – savigarbos ir šalto proto. Tačiau tokių mūsų vadovų nereikia nei ES, nei JAV, nei Rusijai. Nemanau, kad kandidatų į Respublikos Prezidentus debatuose išgirsime klausimą dėl ES ateities. Išsisuko ir jie patys nuo šio klausimo jų programose. Apsiribojo tik deklaracijomis.

Kaip apsaugoti nusistovėjusią sistemą nuo galimų permainų? Po fiasko su referendumais valdžiai beliko įsukti tik propagandinę gąsdinimo karu mašiną. Belieka tik iki gegužės 11 dienos Prezidento rinkimų paskelbti visuotinę mobilizaciją. Tada „teks“ rinkti tą pačią Prezidentę, nes „negalima“ keisti valdžios karo metu. „Nesvarbu“, kad per penkerius D. Grybauskaitės valdymo metus Lietuva tapo korumpuočiausia ES šalimi, kad valstybės lėšos strateginių klausimų pretekstu semiamos rieškučiomis ir atvirai, kad Prezidentės iniciatyva įstatymais įteisintas dvigubas teisingumas – ne tik teismų, bet ir prokurorų, kurie nekreipdami dėmesio į teismo nuomonę nori tiria nusikaltimą, nori netiria, abiem prokuratūros vadovams pradedamos ikiteisminio tyrimo bylos, Prezidentės vyriausiąją patarėją faktiškai drauge su jos vadove prokuroras jau kviečia į kaltinamųjų suolą teisme, o pačiai Prezidentei, jei nebus perrinkta, teks keliauti ten pat. Liko dar Konstitucinis Teismas – uolus palaimos valdžiai dalintojas. Net Rusija, kontroliuojanti tikrąją nuo mūsų rinkėjų slepiamą prezidentės D. Grybauskaitės biografiją, laiku padėjo! Kaip nepadės, jei penkerius metus Lietuvos vadovu buvo ponia, dėl kurios Rusijai galvos neskaudėjo. Dargi padėdavo Rusijai užsipulti mūsų gamintojus ir transportininkus. Ir dėl dujų kainų nekvaršino Rusijai galvos. Kaip ir Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenko. Ir į skystų dujų alternatyvinio terminalo statybą, ignoruojant sveiką protą, pasikviesta Vokietijos įmonė PPS, bendrais projektais ir gaunamais užsakymais glaudžiai susijusi su Vokietijos „Eon Ruhr Gas“, kuri yra ne tik „Gazprom“ partnerė ir akcininkė (tikiuosi, Nord–Stream projekto dar neužmiršome), bet ir drauge su „Gazprom“ valdo po 38% AB „Lietuvos dujos“ akcijų. Nepasimokėme iš „Niukem“ istorijos – labai „tinkamą“ rangovą mums pasiūlė Vakarai. Tad kas mums gali garantuoti, kad PPS, galimai susitarusi su „Eon Ruhr Gas“ ar „Gazprom“, „neįstrigs“, pavyzdžiui, kur nors požeminiuose skystų dujų terminalo darbuose ir laiku (iki 2015 metų) nebaigs darbų. Sumokės mums PPS už vėlavimą kokią simbolinę keliasdešimties milijonų litų baudą, bet laikas bus prarastas. Tuo tarpu „Gazprom“ sutartis dėl dujų tiekimo į Lietuvą baigiasi šių metų gruodžio 31 dieną, o naujoji sutartis dar nepasirašyta.

Bent kiek norintys mąstyti, o ne tik matyti D. Grybauskaitės jau ne „vietinius karus“ TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, bet su Rusija, privalo suvokti esminį klausimą – „Gazprom“ ir Rusijai šiuo metu išskirtinai naudinga konfliktinė Lietuvos ir Rusijos padėtis. O jei pati Lietuva prezidentės D. Grybauskaitės asmenyje uoliai kuria šį pretekstą, Rusijai belieka tik džiaugtis ir pagąsdinti demaskuoti ją, kad išsigandę rinkėjai ją perrinktų. ES ir JAV taip pat sudarė idealias galimybes Rusijai pasireikšti Ukrainoje. Stebint šiuos įvykius ir, visų pirma, Vokietijos reakciją į tai, norom nenorom klausi savęs, ar neįvyko dar vienas Ribentropo-Molotovo pavyzdžio slaptas suokalbis, kuriuo sutarta pasidalinti Rytų Europą, o jei įvykiai gerai susiklostys, tai ir suvienyti ES, kurioje madas diktuoja Vokietija, su Muitų Sąjunga, kuriai vadovauja Rusija. Stiprios vieningos Ukrainos nereikia nei Vokietijai, nei Rusijai.

Kokias išvadas turtėtų pasidaryti Lietuvos pilietis, jei jam dar rūpi mūsų valstybė? Pirma, nebalsuoti už liberalų, konservatorių ir socialdemokratų partijų sąrašus EP rinkimuose, nes balandžio 21 dieną ES federalistų įsipareigojimą šių partijų atstovai tikrai negalėjo pasirašyti savarankiškai, nesuderinę to su savo partijomis. Antra, nebalsuoti už kandidatus į Prezidentus, kurie aiškiai ir raštu neįsipareigoja ginti Lietuvos valstybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo ES federalizavimo, taip pat ir euro įvedimo Lietuvoje. Iš D. Grybauskaitės, Zigmanto Balčyčio, Artūro Zuoko to nesulauksime. Už Valdemarą Tomaševskį, nors jis bene dalykiškiausiai pasisakė apgailėtinuose LRT debatuose, nebalsuosiu dėl kitų priežasčių. Tad pateikiu viešus klausimus kitiems trims kandidatams Artūrui Paulauskui, Nagliui Puteikiui ir Broniui Ropei, kurių programose ir debatuose pasigedau aiškumo, kur link jie vestų Lietuvą: 1. Ar leisite įgyvendinti ES siekį, kad Lietuva atsisakytų valstybingumo, įvestų eurą? 2. Ar kreipsitės į Seimą dėl Seimo narių, įsipareigojusių veikti už ES vertimą viena federacine valstybe ir tuo pažeidusius priesaiką Lietuvos Respublikai, apkaltos? 3. Ar vykdysite 2012 10 12 dienos referendumo sprendimą, ar ribosite Tautos teisę į referendumą?

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Alkas.lt

© 2014 „XXI amžius“