|
Anklavas Lietuvoje lietuvių rankomis?
Vilnijos draugijos konferencija dėl vardų ir pavardžių rašybos dokumentuose įstatymo bei Tautinių mažumų įstatymo projektų antikonstitucinio pobūdžio
Vilnijos draugija Vilniuje ir Kaune neseniai surengė dviejų dalių konferenciją Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktai kam jie nepatinka? Daug faktų, įdomių minčių bei pasiūlymų savo pranešimuose pateikė prof. V. Radžvilas, Kovo 11-osios akto signataras R. Ozolas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas V. Žilius, Seimo nariai V. Stundys ir R. Kupčinskas, prof. K. Garšva, prof. A. Butkus, istorijos dr. A. Veilentienė, Tautininkų sąjungos strateginio komiteto pirmininkas G. Songaila.
Konferencijoje buvo bandyta atsakyti į daug klausimų, kurių spręsti nenorėjo nė viena Vyriausybė. Abiejose konferencijos dalyse buvo įvertinta Lenkų rinkimų akcijos ir jos lyderio V. Tomaševskio veikla, nukreipta Lietuvos valstybės pamatų griovimo linkme. Nuolatinis Lietuvos valstybės šmeižimas užsienio auditorijose ir Lietuvos įstatymų nepaisymas darosi pavojingi Lietuvos valstybei. Sprendžiant tautinių mažumų (bendruomenių) švietimo, kultūros, kalbos vartojimo ir kitus klausimus, reikia suprasti, kokių ribų peržengti negalima. Vis dėlto Lietuvos politikams trūksta politinės valios ištaisyti klaidą ir pašalinti Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA) iš valdančiosios koalicijos.
Didžiausias dėmesys konferencijoje buvo atkreiptas į Vardų ir pavardžių rašybos dokumentuose įstatymo bei Tautinių mažumų įstatymo projektų turinį.
Pirmojoje Konferencijos dalyje priimta rezoliucija Dėl vardų ir pavardžių rašybos dokumentuose įstatymo. Joje akcentuojama, kad Lenkų rinkimų akcija pradėjo įgyvendinti tai, ko Lenkijos kariuomenė nepajėgė padaryti prieš 93 metus ir per 20 okupacijos metų. Siekdama įtikti Lenkijai bei autonomininkams, dabartinė Teisingumo ministerija Lietuvos piliečių nelietuvių pavardes vadina nelietuviškomis, nors kiekviena, kad ir pati nelietuviškiausia pavardė paprastai turi lietuviškų elementų (akad. Z. Zinkevičius. Vilnijos lenkakalbių pavardės, V., 2012, p. 31). Visos Lietuvos piliečių pavardės rašomos lietuviškomis raidėmis pagal tarimą. Be to, lietuvių kalbos sistema rišliame tekste reikalauja vartoti pavardes su galūnėmis. Apie tai savo straipsniuose ir knygose yra rašę profesoriai A. Butkus, P. Kniūkšta, A. Piročkinas, V. Urbutis, Z. Zinkevičius ir kiti. Dėl nelietuviškų asmens vardų ir pavardžių rašybos asmens tapatybės dokumentuose Konstitucinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. konstatavo, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase asmens vardas ir pavardė turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas. Pabrėžiama, kad asmens tautybė (...) negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistos konstitucinės visų asmenų lygybės įstatymui principas. Be to, 2011 m. gegužės 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, jog Lietuvoje veikiančios taisyklės dėl vardų ir pavardžių rašymo tik valstybine kalba nepažeidžia ES pripažintų laisvių. Teismo nuomone, piliečio vardo ir pavardės rašymas valstybinės kalbos rašmenimis neapriboja jo, kadangi asmens judėjimo laisvės ir asmenvardžio rašymas yra nacionalinės teisės reikalas.
Konferencijos dalyviai, remdamiesi daugiau kaip 50000 surinktų parašų, pareikalavo Vyriausybės ir Seimo nepriimti antikonstitucinio įstatymo Dėl vardų ir pavardžių rašybos dokumentuose, o Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose ir toliau rašyti valstybine kalba. Pageidaujantiems asmenims, nelietuviška vardo ir pavardės forma gali būti įrašoma kitame paso puslapyje (kitų įrašų skyriuje), kaip yra nurodęs Konstitucinis teismas.
Antrojoje konferencijos dalyje, skirtoje Vilnijos draugijos Kauno skyriaus 25-osioms įkūrimo metinėms paminėti, didžiausio dėmesio sulaukė rengiamas vadinamasis Tautinių mažumų įstatymas, kurį planuojama priimti jau šio pavasario Seimo sesijoje. Jį priėmus, pačių lietuvių rankomis būtų įteisinta dvikalbystė Lietuvoje. Tai ne tik prieštarautų Konstitucijos 14-ajam straipsniui, bet ir atvertų kelią tolesniam Vilniaus ir Šalčininkų rajonų atskyrimui nuo likusios Lietuvos. Leidus Lenkijos valstybiniam raidynui veikti lygia greta su lietuviškuoju raidynu, bus patvirtintas Vilniaus krašto okupacijos tęstinumas ir istorinė tąsa. Suslavintų baltiškų vietovių pavadinimų sugrąžinimas jau yra autonomija nacionaliniu pagrindu, atskiras valstybinis darinys, paruoštas būti kitos valstybės suvereniteto anklavu. Priėmus pateiktą įstatymo projektą, ne tik automatiškai būtų izoliuojamas Vilniaus kraštas, sukeltų grėsmę teritoriniam valstybės vientisumui, supriešintų Lietuvos piliečius, bet ir destabilizuotų padėtį Latvijoje bei Estijoje, kur rusakalbiai gyventojai reikalautų to paties.
Vilnijos draugijos Kauno skyriaus konferencijos, įvykusios Kaune, dalyviai priimtoje rezoliucijoje konstatavo, kad:
1. Per 23 atkurtos valstybės metus Rytų Lietuvos rajonai taip ir liko neintegruoti į valstybę;
2. Pasinaudodami visų Lietuvos vyriausybių abejingumu ir nuolaidumu LLRA vadovai toliau gilina Rytų Lietuvos rajonų atskirtį, kursto tautinę nesantaiką, šmeižia Lietuvą tarptautiniu mastu ir siekia teritorinės autonomijos.
Įvertinę tai kaip grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, jos teritoriniam vientisumui ir jausdami pareigą ginti nacionalinius interesus bei Lietuvos Respublikos Konstituciją, pareikalavo:
1. Atmesti antikonstitucinį, tik lenkų tautinei bendrijai privilegijas teikiantį Tautinių mažumų įstatymo projektą.
2. Parengti tokį Tautinių mažumų įstatymą, kuris patenkintų visų tautinių bendrijų ir mažumų interesus.
3. Neleisti LLRA vadovams šmeižti Lietuvos, kurstyti tautinės nesantaikos ir patraukti juos už tai atsakomybėn pagal galiojančius įstatymus.
4. Nežadėti Lenkijos politikams, kad Lietuva priims Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus, ir neleisti jiems kištis į Lietuvos vidaus reikalus.
Vilnijos draugijos Kauno skyriaus informacija
© 2014 XXI amžius
|