Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Šventojo Jono Pauliaus II mokymas Europai

Mindaugas BUIKA

Šventasis popiežius Jonas Paulius II turėjo daug susitikimų su Europos valstybių vadovais. 1980 metų spalio 17 dieną jis audiencijoje priėmė Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą II

Parama vienijimosi procesui

Palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II kanonizacijos iškilmei (jis buvo paskelbtas šventuoju balandžio 27 dieną kartu su palaimintuoju popiežiumi Jonu XXIII) beveik sutapus su Lietuvos, Lenkijos ir daugelio kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių stojimo į Europos Sąjungą pirmojo dešimtmečio minėjimu bei artėjant rinkimams į Europos Parlamentą, verta prisiminti šio apaštalo šv. Petro įpėdinio mokymą apie esmines krikščioniškas kontinento integravimo nuostatas. Gerai žinoma, kad Šventasis Tėvas rėmė Europos Sąjungos plėtros procesą, nevengdamas iškelti naujus to istorinio vystymosi iššūkius ir pabrėždamas krikščioniško paveldo išsaugojimo svarbą. Štai 2003 metų gegužės 19 dieną, likus trims savaitėms iki Lenkijoje surengto referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje, susitikęs su didele grupe lenkų piligrimų Romos Šv. Petro aikštėje, popiežius Jonas Paulius II sakė, kad pokomunistinės tautos įsijungimas į ES struktūras lygiomis teisėmis su jau ten esančiomis šalimis yra istorinio teisingumo raiška. Jis pripažino, kad tuo metu Lenkijoje vykę debatai ir tam tikrų tautinių katalikiškų jėgų, pavyzdžiui, Lenkijos šeimų lygos, prieštaravimas stojimui į Europos Sąjungą, nes šaliai gali būti primestas liberalus gyvenimo modelis ir vertybių praradimas, turi pagrindą.

Einame pro Jo duris

Kun. Vytenis Vaškelis

Sustok, akimirka žavinga, kuri ateini ir nebesugrįžti! Apaštalas Petras, būdamas ant Taboro kalno ir išvydęs nežemiška šviesa spindintį Jėzų ir patirdamas nepaprastą Jo dievystės šlovės spinduliavimo palaimą, visa esybe užsigeidė tą antgamtinę malonę izoliuoti trijų palapinių viduje. Nors jis klydo, bet, trokšdamas kaip vaikas tinkleliu pagauti dangiškos malonės drugelį, išreiškė vidinį milijardų žmonių lūkestį (deja, dažnai jų širdyse perdėm racionalių dalykų rūpesčių užblokuotą), kad laimės pilnatvė yra Dievas, kuris kiekvieną sielą įkvepia siekti didingiausio tikslo – Viešpaties Jėzaus (plg. Fil 3, 13–14).