|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Prof. Povilas DOMEIKA Vienas iš svarbiausių bet kurios tautos požymių (atributų) yra jos žmonių kalba. Istoriškai taip jau susiklostė, kad pradžioje žmonės bendravo tam tikrais garsais žodžiais. Tik vėliau, atsiradus raštui, žmonės ėmė tuos žodžius užrašinėti, taip išsaugodami savo mintis ateities kartoms. Lietuvių kalba, viena seniausių Europoje, įveikė ilgą savo raidos kelią, nugalėdama ne vieną mėginimą ją išstumti ar menkinti, prievartos būdais įbrukti svetimybes. Lietuvybės ir lietuviško žodžio saugoti ėmėsi mūsų tautos šviesuoliai, supratę ir įvertinę lietuvių kalbos grožį, jos turiningumą ir svarbą tautos išlikimui. Šiandien nėra paprasta visus juos išvardinti, bet visada prisimename žymiuosius, palikusius gilius pėdsakus mūsų kalbos kultūros raidoje. |
||
|
|
||
Ryški Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios asmenybė Kun. Darius Petkūnas
Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia šiais metais mini vyskupo ir ilgamečio Tauragės parapijos kunigo Jono Viktoro Kalvano vyresniojo, kuris nuo 1971 metų buvo konsistorijos pirmininkas, o nuo 1976 metų iki mirties Bažnyčios vyskupas, 100-ąsias gimimo metines. J. Kalvanas tarnavo Dievui ir Bažnyčiai sunkiais sovietiniais metais. Jis buvo ordinuotas Tauragėje 1940 m. liepos 28 d., kai į Lietuvą jau buvo įžengusi sovietų kariuomenė. Pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų metu Lietuvos Liuteronų Bažnyčia neteko didžiosios daugumos narių ir kunigų. 1941 metų sausįkovą vykusios repatriacijos metu į Vokietiją išvyko apie 40 tūkst. liuteronų, o 1944 metais priverstinės evakuacijos metu Klaipėdos kraštą paliko didžioji dauguma gyventojų, kurių beveik visi išpažino liuteronų tikėjimą. Kunigas J. Kalvanas buvo iš tų kelių kunigų, kurie pasiryžo likti Lietuvoje ir toliau tarnauti Dievui ir Bažnyčiai gimtajame krašte. |
||
|
|
||
Knygnešių laikų negalima užmiršti Gegužės 7-ąją minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, turime prisiminti, kokie tai buvo laikai, kai 1864 metais caras uždraudė lietuvišką spaudą ir pradėjo rusinimo politiką visose gyvenimo srityse. Tai buvo sunkus metas, kai lietuvių tauta ir kalba buvo atsidūrusi ant bedugnės krašto. Gimtąją kalbą tuomet išlaikė tik valstiečiai, o miestai ir dvarai buvo nelietuviški. Generalgubernatorius Muravjovas ir jo įpėdiniai stengėsi visur ir viską rusinti nuo mokyklos iki Bažnyčios. Net tikyba turėjo būti dėstoma rusiškai, tik kunigai to nepaisė. Maldaknyges irgi turėjo spausdinti rusiškai. |
||
|
|
||
Balandžio 25 dieną į amžinybę išlydėjome bendradarbį Kazimierą Dobkevičių, palaidojome jį Eigulių kapinėse. K. Dobkevičius gimė 1939 m. balandžio 10 d. kauniečių Vladislovo ir Vilhelminos (Zepnikaitės) Dobkevičių šeimoje. Šeimoje augo du sūnūs. Jie anksti neteko tėvo. Kazimieras, baigęs antrąją vidurinę mokyklą (dabar Maironio gimnazija), buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Grįžęs iš jos gabus jaunuolis įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą studijuoti teisės. Vedė. Susilaukė dukters ir dėl šeimyninių aplinkybių ketvirtame kurse nutraukė mokslą. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |