Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvybės puoselėtojai

Prof. Povilas DOMEIKA

Vienas iš svarbiausių bet kurios tautos požymių (atributų) yra jos žmonių kalba. Istoriškai taip jau susiklostė, kad pradžioje žmonės bendravo tam tikrais garsais – žodžiais. Tik vėliau, atsiradus raštui, žmonės ėmė tuos žodžius užrašinėti, taip išsaugodami savo mintis ateities kartoms. Lietuvių kalba, viena seniausių Europoje, įveikė ilgą savo raidos kelią, nugalėdama ne vieną mėginimą ją išstumti ar menkinti, prievartos būdais įbrukti svetimybes. Lietuvybės ir lietuviško žodžio saugoti ėmėsi mūsų tautos šviesuoliai, supratę ir įvertinę lietuvių kalbos grožį, jos turiningumą ir svarbą tautos išlikimui. Šiandien nėra paprasta visus juos išvardinti, bet visada prisimename žymiuosius, palikusius gilius pėdsakus mūsų kalbos kultūros raidoje.

Anot poeto Justino Marcinkevičiaus, mes turime du karalius: Mindaugą, sukūrusį Lietuvos valstybę, ir Mažvydą, sukūrusį Lietuvos knygą. Pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“, 1547 metais „suguldyta“ ir „išbrukta“ Karaliaučiuje, – davė toną visai mūsų raštijai, nubrėžė tautos intelektualinio augimo kryptį. Intelektualusis Ragainės klebonas Mažvydas pirmasis prakalbino mūsų širdis taip šiltai ir betarpiškai: „Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit, o skaitydami permanykit“. Tik nedaugelis iš mūsų tą knygą yra matęs, tačiau visi tiki, kad ji yra, nes be jos nebūtų ir Lietuvos. Lietuviškas raštas gelbėjo žmones tamsiaisiais istorijos amžiais. Argi ne „prasty žadei“ buvo ir paskesnių lietuvybės puoselėtojų – Donelaičio, Strazdo, Daukanto, Vienažindžio, Baranausko, Maironio... daugelio kitų?1

Labai taikliai yra pastebėjęs Just. Marcinkevičius: „Atsiverčiame savo pirmąją knygą suprasdami, jog tai ir yra pirmasis lietuvių kalbos namas, gryčia, troba, žemaičių numas, pirkia, tarp miškų pasimetusi medinė bažnytėlė, neturtingas tų laikų palivarkėlis... Tačiau, nepaisant knygos kuklumo, tai – vienas didžiausių mūsų dvasios įvykių. Nuo jo prasideda kitokia Lietuva – erdvesnė, gilesnė, gal net saugesnė, negandoms ištikus, jau turinti kur pasislėpti – savo knygoje. Tai – mūsų rašto senamiestis, kuriam, atrodo, neturėtų grėsti sugriuvimas ar kita kokia pavietrė... Atversta knyga – tai atsivėrusi žmogaus dvasia. Atsivėrusi darbui, kūrybai, meilei“.

Tarsi lietuvių literatūros ir kalbos saulė iki šiol šviečia Kristijonas Donelaitis (1714–1780), kurio 300-ąsias gimimo metines šiemet prisimena Lietuvos žmonės. Poema „Metai“ apšvietė germanizacijos siaubiamas istorines lietuvių žemes Rytų Prūsijoje; ji iš paskutiniųjų gynė lietuvių kalbą, papročius ir gyvenimo būdą, žmogaus vertę ir orumą.

Nuolat su žmonėmis bendraujantis Tolminkiemio pastorius Kristijonas kartu su baudžiauninkais (būrais) stebi didįjį gamtos ciklą – metų laikus – kaip saulę danguje iš pavasario į rudenį ir žiemą slenkantį šių žmonių darbą. Išraiškinga ir vaizdžia kalba aprašo gamtos atbudimą pavasarį, širdimi paglostydamas besikalančią žolę, pumpurus bekraunantį krūmokšnį, tolumoje mėlynuojantį šilą. Jis regi kiekvieną vabalėlį, vorą ir bitę, aprašo pavasarinį paukščių pasitarimą, išaukština lakštingalą už jos kuklų apdarą ir už dievišką balsą. Juk ir tarp žmonių lygiai taip, mąsto poetas: štai vyžotas, būrišką skrandą užsivilkęs baudžiauninkas Krizas kalba ir elgiasi kur kas išmintingiau nei miestietiškai išsipustęs ir poniškai pasipūtęs žioplys Diksas.

Poemoje „Metai“ matome tikrą K. Donelaičio demokratizmą – ne pataikaujantį, ne suvaidintą, bet reiklų, kuomet iš didelės meilės tiems vargo žmonėms tariami rūstūs žodžiai, kai jie tėviškai barami už moralinį, buitinį, tautinį apsileidimą. Jis atskleidžia žmonių gyvenimo piktžaizdes: tinginystę, girtuokliavimą, nutautėjimą, nusigręžimą nuo savo kalbos ir papročių, svetimų madų vaikymąsi. Ak, skundžiasi poetas, kur dingo tie laikai, kai lietuvninkai dar vokiškai nekalbėjo, o lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė. Doros pagrindas yra tautiškumas – tai per amžius tėvų ir protėvių purenta dirva, kurioje žmogaus dvasia išsiskleidžia gražiausiais žiedais. Išrautas iš tos dirvos žmogus netenka savo moralinės prasmės, viežlybumo, kaip sakė poetas. Darbas yra žmogaus pasididžiavimas, jo vargas ir jo garbė, kūno ir dvasios gydytojas. Poetas didžiuojasi savo lietuviškumu ir jo moko būrus. K. Donelaičio iškeltos mintys iki šiol tebėra aktualios ir žmogui, ir tautai.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) išsiskyrė ryškiais darbais Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, lietuvių literatūrai, savo veikla kovojo prieš Katalikų Bažnyčios teisių ir laisvių varžymus2. Būdamas įžvalgus, lankstus, ypatingos atminties, aukšto intelekto, gerai žinojęs Rusijos įstatymus, jis galėjo argumentuotai dėstyti mintis. Gal dėl to per pirmąjį vyskupavimo dešimtmetį jis nesusidūrė su žymesniu aukštų valdžios pareigūnų priešiškumu. Įtarimas dėl vyskupo nelojalumo caro valdžios pareigūnams išryškėjo, kai generalgubernatorius (1854) pasiūlė Vidaus reikalų ministrui vyskupijos centrą perkelti į Kauną, nes Varniuose rusų kalbos mokymas esąs nesėkmingas. Vyko ilgas susirašinėjimas. Tik po dešimtmečio šį sumanymą pavyko įgyvendinti, įvedus (1964) lietuviškos spaudos draudimą.

Žemaičių vyskupijai M. Valančius buvo tikra Dievo dovana. Nepaprastai darbštus, nuoširdžiai susirūpinęs Dievo ir sielų reikalais, ganytojas išvystė plačią veiklą, šalindamas netikusius papročius, šviesdamas tautą. Pirmiausia vysk. M. Valančius pasistengė išsiugdyti būrį tinkamų pagalbininkų – kunigų. Savo kunigus jis ragino mokyti žmones tikėjimo tiesų, steigti parapijines mokyklas, statyti ir puošti bažnyčias.Ganytojo balsas buvo išgirstas. Per 25 M. Valančiaus vyskupavimo metus Žemaitijoje buvo pastatyta 30 mūrinių ir 20 medinių bažnyčių, kai kurios padidintos. Vyskupas kasmet vasarą lankydavo parapijas, mokydavo tikėjimo tiesų, teikdavo Sutvirtinimo sakramentą. Žiemą vyskupas rašydavo ganytojiškus laiškus, įvairias knygutes, daugiausia religinio ir didaktinio turinio.

Įgijęs didelį autoritetą dvasininkijos, žmonių ir valdžios akyse, vyskupas ryžtingai stojo į kovą su didžiausiu priešu – alkoholizmu. Jis gyvu žodžiu (1858) ir ganytojiškais laiškais uoliai kvietė lietuvius prie blaivybės. Jau po poros metų tas darbas davė gerų vaisių, kuriuos kun. Juozas Tumas-Vaižgantas taip apibūdino: „Gudriau sustatyti ganytojišką gromatą veik negalima. Toje gromatoje visas vyskupas Valančius su savo taktu, atsargumu, diplomatija – mokėjimu palenkti sau, rodos, visai nepalenkiamus žmones. Kiek tai sunkių bylų yra jisai laimėjęs tuo savo taktu ir neregėtu žmonių silpnybių pažinimu“. Blaivybės judėjimą inspiravo popiežiaus išleisti blaivybės brolijų įstatai. Pats judėjimas kilo Užnemunėje, Lenkijos karalystėje, ir persimetė į Kauno guberniją. Visa ganytojo veikla kovojant už blaivybę, patirti sunkumai ir tuometinės valdžios grasinimai galėtų būti aprašyti atskiroje studijoje.

Uždraudus lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis, M. Valančius prašė valdžios, kad leistų atspausdinti nors maldaknyges lietuvių kalba, bet susilaukė neigiamo atsakymo. Supratęs, kad lietuvių spaudos draudimas bus tęsiamas, pats griebėsi plunksnos. Jis parašė ir išleido per katalikų kunigą Zabermaną Tilžėje 8 politines brošiūras, daug didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų, tautosakos rinkinį. Jis suorganizavo nelegaliosios lietuvių spaudos gabenimą iš užsienio bei platinimą Lietuvoje. Vysk. M. Valančiaus rūpesčiu nupirkta (1868) medinė Vainuto bažnyčia ir pervežta už sienos į Ropkojus. Ropkojai tapo nelegalios spaudos gabenimo į Lietuvą punktu, rusų žandarų ne kartą persekiojamu, ir atsidavusių lietuvių areštų vieta.

Sunkiausiais carinės reakcijos metais M. Valančius nepalūžo, tvirtu įsitikinimu savo teisumu priversdavo nusileisti įvairius valdžios atstovus.

Vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas (1835–1902) poemoje „Anykščių šilelis“ įrodė lietuvių kalbos grožį, taip atremdamas lietuvių kalbos niekinimą ir kai kurių lenkų šnekas, esą vaizdingai aprašyti gamtą galima tik lenkų kalba. Poema – ne tik gamtinės tematikos kūrinys; jis turi ir gilesnę prasmę: poeto sielojimasis dėl sunkios tuometinės bei ankstesnės priespaudos, noras ypatingai gražiai pavaizduoti miško likimą, to likimo sukeltas emocijas ir kt.

A. Baranauskas talkino M. Valančiaus skleidžiamai blaivybei, todėl parašė didaktines eiles prieš girtuoklystę – „Dievo rykštė ir malonė“ (1859). Jose poetas duoda savotišką istorinę Lietuvos apžvalgą, parodo nelaimes, kuriomis it rykštėmis Dievas plakė žmones, apibūdina girtuoklystę kaip negerovių šaltinį. Blaivybė laikoma Dievo siunčiama nauja malone, kurioje slypi išsigelbėjimo galimybės.

Vysk. A. Baranauskas yra ypač žymus dvasininkas, visuomenininkas, tautinio atgimimo skatintojas, kūrėjas giesmių, kurios iki šiol tebeskamba mūsų bažnyčiose.

Trumpame rašinyje neįmanoma papasakoti apie visus Lietuvos šviesuolius, kurie savo talentu ir išmintimi prisidėjo ir prisideda prie lietuvybės puoselėjimo. Negalime pamiršti daugelio mūsų kunigų ir poetų, muzikologų ir kitų kūrėjų. Kaip nepaminėti Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Palaimintojo Jurgio Matulaičio, Jono Mačiulio-Maironio, Justino Marcinkevičiaus ir daugelio kitų.

Šiandien prisimename pasiaukojančią knygnešių tarnystę Lietuvai. Bene ryškiausias vyskupo M. Valančiaus idėjų stiprintojas buvo ir yra plačiai žinomas kunigas Martynas Sederevičius (1829–1907), knygnešių Tėvu vadinamas3. Didžiausias jo gyvenimo tikslas buvo platinti tikėjimą lietuvių širdyse, arba, kaip jis sakydavo, „statyti Dievo bažnyčią žmogaus dūšioje“. Darė jis tai spausdindamas ir pats naktimis po Lietuvą vežiodamas lietuviškas maldų ir dvasinio turinio knygas ir per knygnešius platindamas jas po visą Lietuvą. Tuo jis pastatė lietuvių širdyse sieną, kurios tuometinė rusų politika nei sugriauti, nei peržengti neįstengė. Tas jo (ir kitų šviesuolių) darbas buvo priežastis, privertusi rusus 1904 metais (po 40 metų) atšaukti spaudos draudimą. Jis parengė dirvą ir „Aušrai“, kėlusiai tautinį lietuvių sąmoningumą.

Nepamirštami ir labai prasmingi Lietuvos šviesuolio, nacionalinės valiutos – lito – „tėvo“ ir Lietuvos finansų mokslo kūrėjo4, Peterburgo dvasinę akademiją baigusio Kauno kunigų seminarijos ir Vilniaus universiteto profesoriaus Vlado Jurgučio (1885–1966) žodžiai, vasario 16 dienos proga pasakyti Štuthofo koncentracijos stovykloje: „Prieš nieką nekapituliuoti, niekam savo tautinės garbės neišduoti, savo papročių ir savo močiutės kalbos neišsižadėti“. Šie žodžiai, nepraradę savo aktualumo, tarsi priesakas ir dabar skamba ateities kartoms.

1 Marcinkevičius J. (2011) Dienoraščiai ir datos [sudarytojas V. Sventickas]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. – 472 p. [ p. 57–107].

2 Balčiūnas L. (2001) Lietuvos dvasios galiūnai. – Kaunas: Raidė. – 432 p.

3 Matijošaitis J. (2012) Knygnešių Tėvas kunigas Martynas Sederevičius. 3-ioji laida. – Vilnius: UAB „Karminas“. – 52 p.

4 Domeika P. (2012) Gyvenimo kelionės. Monografija. – Kaunas: Spalvų kraitė. – 264 p.

© 2014 „XXI amžius“