Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Ryški Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios asmenybė

Kun. Darius Petkūnas

Vysk. Jonas Viktoras Kalvanas (1914–1995)

Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia šiais metais mini vyskupo ir ilgamečio Tauragės parapijos kunigo Jono Viktoro Kalvano vyresniojo, kuris nuo 1971 metų buvo konsistorijos pirmininkas, o nuo 1976 metų iki mirties – Bažnyčios vyskupas, 100-ąsias gimimo metines.

J. Kalvanas tarnavo Dievui ir Bažnyčiai sunkiais sovietiniais metais. Jis buvo ordinuotas Tauragėje 1940 m. liepos 28 d., kai į Lietuvą jau buvo įžengusi sovietų kariuomenė. Pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų metu Lietuvos Liuteronų Bažnyčia neteko didžiosios daugumos narių ir kunigų. 1941 metų sausį–kovą vykusios repatriacijos metu į Vokietiją išvyko apie 40 tūkst. liuteronų, o 1944 metais priverstinės evakuacijos metu Klaipėdos kraštą paliko didžioji dauguma gyventojų, kurių beveik visi išpažino liuteronų tikėjimą. Kunigas J. Kalvanas buvo iš tų kelių kunigų, kurie pasiryžo likti Lietuvoje ir toliau tarnauti Dievui ir Bažnyčiai gimtajame krašte.

Sovietinės santvarkos atkūrimas 1944 metų rudenį iš karto pradėtas bažnytinio gyvenimo varžymais. Kun. J. Kalvanui teko išgyventi ne tik bažnyčių uždarymą, jų pavertimą sandėliais, malūnais, kino salėmis, bet ir asmeniškai patirti sovietinių represinių organų bauginimo priemones. Dar pirmosios okupacijos metu, 1941 m. balandžio 27 d., po pamaldų Kretingoje jį suėmė NKVD. Pastaroji jį įtarė antirevoliucine veikla ir tris dienas tardė, norėdama išsiaiškinti, ką Tauragės kunigas veikia TSRS pasienio zonoje esančioje Kretingoje. Pokarinė okupacija pradėta Liuteronų Bažnyčios narių represijomis. 1945 metų gegužę dalis jų buvo ištremta į Tadžikiją vien todėl, kad išpažino šį tikėjimą. Ypač Raseinių (dab. Jurbarko) bei Šakių rajonuose vietinė valdžia nesivargino ieškoti tremiamų vokiečių tautybės žmonių, bet sudarinėdama „vokiečių“ sąrašus surengė „liuteronų surašymą“ ir juos pasmerkė tremčiai. J. Kalvanas kartu su kitais kunigais pasiuntė LTSR vyriausybei paaiškinamąjį raštą, kuriame įrodinėjo, jog ištremtieji yra lietuviai liuteronai, ir prašė juos grąžinti į tėvynę. Komunistinė valdžia į kunigų raštą net nesiteikė atsakyti, tačiau J. Kalvano veikla iš karto susidomėjo NKGB organai. Represinės struktūros buvo informuotos, kad J. Kalvanas nacių okupacijos metu pamoksluose garsėjo antisovietiniais pasisakymais, dokumentų neturintiems Bažnyčios nariams išduodavo fiktyvias metrikų pažymas, jam artimoje aplinkoje komunistinės valdžios bei kolūkių steigimo atžvilgiu skleidė antisovietinius pareiškimus. 1948 m. gegužės 14 d. kunigo bute buvo atlikta krata, o jam atsisakius bendradarbiauti su NKGB organais, 1952 m. liepos 26 d. Valstybės saugumo ministerija (toliau MGB) perkvalifikavo jo „stebėjimo bylą“ į „bylą-formuliarą“. Nuo tada kunigas bet kada galėjo būti suimtas bei nuteistas pagal Sovietų Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už antirevoliucinę veiklą ir pasmerktas 10 metų tremčiai. Kunigas buvo intensyviai sekamas net po Stalino mirties. Net 24 agentai bei informatoriai stebėjo kiekvieną jo žingsnį. Tik 1958 metais KGB pripažino, kad agentų teikiama informacija nedavė pakankamai medžiagos apie jo antisovietinę veiklą, todėl J. Kalvano bylą nutraukė.

1941 metais repatriacijos metu kraštą paliekant konsistorijos nariams, 26 metų kun. J. Kalvanas buvo pakviestas į konsistoriją, o 1942 metais tapo jos vicepirmininku.

Mirus konsistorijos pirmininkui, kunigui senjorui Vilhelmui Žanui Burkevičiui, 1971 metais sušauktame sinode jis buvo išrinktas konsistorijos pirmininku, o 1976 metais – Bažnyčios vyskupu. Konsekracijos apeigoms Tauragės bažnyčioje vadovavo Estijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios arkivyskupas Alfredas Toomingas. Religijų reikalų tarybai neleidus sovietinėje Lietuvoje įsteigti liuteronų teologijos instituto, J. Kalvanas asmeniškai parengė daugumą kandidatų dvasinei tarnystei. Teologijos jis mokė beveik visus sovietmečiu įšventintus liuteronų kunigus, įskaitant ir tuos, kurie vėliau lankė teologijos kursus Rygoje. Pats jis 1933–1936 metais teologiją studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakultete. Fakultetą uždarius, J. Kalvanas tęsė studijas Latvijos universiteto Teologijos fakultete Rygoje, kurį 1939 metais baigė teologijos licenciato laipsniu, atvėrusiu kelią dėstyti teologiją būsimiems sovietmečio kandidatams į kunigus.

Jonas Kalvanas gimė 1914 m. balandžio 24 d. Ruobežiuose, Biržų rajone. Jis buvo pakrikštytas Biržų liuteronų bažnyčioje, kurioje pamaldos vyko latvių ir vokiečių kalbomis. Užaugęs daugiatautėje aplinkoje, jis puikiai kalbėjo lietuvių, latvių ir vokiečių kalbomis, o tapęs Bažnyčios vadovu siekė palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Latvijos Liuteronų Bažnyčia. Puikiai mokėdamas latvių kalbą, jis aptarnavo latviškai kalbančias Lietuvos parapijas, ypač Būtingę ir Biržus. Tokia jo veikla kėlė nepasitenkinimą prieškario lietuvių liuteronų patriotinės organizacijos „Pagalba“ nariams, tačiau laikas parodė, kad jų įtarimai buvo nepagrįsti.

Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais Lietuvos Liuteronų Bažnyčios vadovams buvo uždrausta dalyvauti tarptautinėse konferencijose ar susitikimuose su Vokietijos, Skandinavijos, JAV ir kitų Liuteronų Bažnyčių atstovais. Stalinizmo laikotarpiu net laiškas iš „kapitalistinių bažnyčių“ vadovų galėjo tapti įrodymu apie antirevoliucinę kunigo veiklą. Vienintelis langas į pasaulį buvo 1947 metais įsteigta Pasaulio Liuteronų Sąjunga (toliau PLS), kurios nare Lietuvos Liuteronų Bažnyčia tapo 1968 metais. J. Kalvanas PLS susitikimuose susilaikydavo nuo sovietinės valdžios kritikos, nes gerai žinojo apie galimus atsakomuosius komunistinės valdžios veiksmus bei jų padarinius nedidelei Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai. Vyskupas laikėsi nuosaikios pozicijos, tačiau aktyviai siekė, kad apie Lietuvos Bažnyčią bei jos gyvenimą komunistinėje aplinkoje būtų kuo plačiau žinoma pasaulyje.

Vysk. Jonas Kalvanas aktyviai prisidėjo plėtojant ekumeninius Lietuvos Bažnyčių santykius. Jo pastangomis 1965 m. gruodžio 5 d., minint tuometinio konsistorijos pirmininko kun. Vilhelmo Žano Burkevičiaus 80 metų jubiliejų, Šilutės liuteronų bažnyčioje įvyko pirmosios Baltijos šalyse ekumeninės pamaldos, kuriose dalyvavo trijų pagrindinių krikščioniškų bažnyčių – Romos katalikų, rusų stačiatikių bei liuteronų – atstovai. Latvijos ir Estijos Bažnyčioms jose atstovavo arkivyskupai Gustavs Tūrs ir Jaan Kiivit vyresnysis. Religijų reikalų įgaliotinis į ekumeninę bendrystę pradžioje žiūrėjo įtariai, manydamas, kad ja Bažnyčios siekė vienyti pastangas prieš ateistinę sovietinės valstybės propagandą.

Visi sovietmečiu publikuoti Liuteronų Bažnyčios leidiniai buvo išspausdinti J. Kalvano pastangų dėka. Stalinizmo laikotarpiu Bažnyčiai nepavyko išspausdinti nė vienos publikacijos. N. Chruščiovo vadovavimo pradžioje krikščioniškai leidybai durys buvo truputį pravertos, tačiau „priešiškai ideologijai“ buvo sudaryta nepaprastai daug kliūčių. Nuo 1956 iki 1970-ųjų beveik kiekviena religinė publikacija privalėjo būti išversta į rusų kalbą ir nusiųsta vertinti Religijų reikalų tarybai Maskvoje. Ateizmo ideologijos paveikta cenzūra buvo griežta. Pirmaisiais metais tik trečdalis, o kartais tik keli Bažnyčios gyvenimą atspindintys sakiniai buvo aprobuoti publikuoti. 1956 metais Bažnyčios kalendorius buvo taip stipriai cenzūruotas, kad jame neliko nė vieno sakinio apie Bažnyčios gyvenimą. Leidinį sudarė tik bažnytinių švenčių aprašas, saulės ir mėnulio užtemimų datos, vardadienių sąrašas, Bažnyčios statutas bei dvasininkų tarnystės nuostatai. 1957 metais kalendorius irgi buvo griežtai cenzūruotas, tačiau tuomet leista skirti pusantro puslapio bažnyčios gyvenimo aprašui ir du puslapius kunigų nekrologams. Vysk. J. Kalvanas iš viso parengė 29 bažnyčios kalendorių laidas. Jis dar redagavo 1956, 1982, 1988 metų giesmynų laidas, kurių kalba buvo priartinta prie bendrinės lietuvių kalbos. 1985 metais jam pavyko išspausdinti Dr. Martyno Liuterio Mažąjį katekizmą. Tai buvo pirma Katekizmo laida sovietmečiu – iki tol konfirmantai mokėsi iš prieškaryje gotiškomis raidėmis publikuotų leidinių arba iš jų pačių perrašytų katechetinių tekstų.

Nauja diena lietuvių tautai ir Liuteronų Bažnyčiai išaušo jubiliejiniais, 50-aisiais vysk. J. Kalvano ordinacijos metais, kuomet 1990 metais tauta vėl paskelbė Nepriklausomybę. Vysk. J. Kalvanas nuo pat pradžių aktyviai rėmė Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir dalyvavo tautos atgimimo Sąjūdžio judėjime.

Atgavus nepriklausomybę, vysk. J. Kalvanas rūpinosi Bažnyčios gyvenimo atgimimu. Jo pastangomis buvo atgaivintas Bažnyčios laikraštis Lietuvos evangelikų kelias, iš naujo publikuotas Katekizmas bei Augsburgo išpažinimas. 1994 metais buvo išspausdinta jo paties parašyta studija Dievas ir gamta, kurioje autorius nagrinėjo religijos ir gamtos mokslų santykį, tikėjimo bei mokslo suderinamumo klausimus. 1992–1994 metais jis dalyvavo steigiant Klaipėdos universiteto Evangeliškosios Teologijos centrą bei katedrą, skaitė paskaitas, rūpinosi nacionalizuoto bažnyčios turto atgavimu, užmezgė glaudžius ryšius su Vokietijos, Skandinavijos ir JAV bažnyčiomis. 1990 metais, minint J. Bretkūno Biblijos vertimo 400 metų jubiliejų, J. Kalvano pastangomis buvo pradėtos kasmetinės pamaldos K. Donelaičio Tolminkiemio bažnyčioje, kurioje nuolatos prisimenamas Tolminkiemio kunigo bei poeto indėlis į lietuvių tautos dvasinį bei kultūrinį gyvenimą. J. Kalvanas buvo Martyno Mažvydo katekizmo 450 metų sukakties minėjimo komisijos bei paminklo pirmosios lietuviškos knygos autoriui Klaipėdoje vertinimo komisijos narys.

1946 metais kun. J. Kalvanas sukūrė šeimą su mokytoja Marta Račkauskaite. Jie užaugino šešis vaikus: Kristiną, Ireną, Joną, Juliją, Viktoriją ir Mirjamą. Jų sūnus Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis (1948–2003) vardan teologijos pasiryžo palikti gydytojo neurologo bei psichiatro darbą ir 1984 metais buvo ordinuotas kunigu. 1995 metų sinode jis buvo išrinktas Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupu.

Vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis mirė 1995 m. sausio 15 d., būdamas 80 metų ir eidamas 55-uosius dvasinės tarnystės metus. Jis palaidotas Tauragės Joniškės kapinėse. Vykdydama testamento žodžius „paminklų nestatykite, tik antkapį su balta marmurine lenta“, Tauragės parapija ir vyskupo šeima jo atminimui pastatė kuklų paminklą su kryžiumi. Jo sūnus vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis, mirė 2003 metais ir buvo palaidotas šalia tėvo.

Vysk. Jonas Kalvanas vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios gyvenime. Jį pagarbiai vertino ne tik Liuteronų Bažnyčios tikintieji, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo ir kultūros organizacijų atstovai bei kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugelio akyse jis pasiliks apdairaus ir nuosaikaus būdo žmogus, pasišventęs krikščionis bei ištikimas Liuteronų Bažnyčios vadovas.

Liuteronai.lt

© 2014 „XXI amžius“