|
Knygnešių laikų negalima užmiršti
Gegužės 7-ąją minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, turime prisiminti, kokie tai buvo laikai, kai 1864 metais caras uždraudė lietuvišką spaudą ir pradėjo rusinimo politiką visose gyvenimo srityse. Tai buvo sunkus metas, kai lietuvių tauta ir kalba buvo atsidūrusi ant bedugnės krašto. Gimtąją kalbą tuomet išlaikė tik valstiečiai, o miestai ir dvarai buvo nelietuviški. Generalgubernatorius Muravjovas ir jo įpėdiniai stengėsi visur ir viską rusinti nuo mokyklos iki Bažnyčios. Net tikyba turėjo būti dėstoma rusiškai, tik kunigai to nepaisė. Maldaknyges irgi turėjo spausdinti rusiškai.
Neapsieita ir be represijų. Kuo jos buvo žiauresnės, tuo daugiau buvo spausdinama lietuviškų knygų Mažojoje Lietuvoje. Nuo spaudos draudimo iki 1883 metų buvo išspausdintos 484 lietuviškos knygos, o iki 1903-iųjų 1372 knygos.
Lietuvoje prasidėjo tautinis atgimimas. Poreikis tai daryti ėjo iš vidaus, niekam nė raginti nereikėjo prabilo vidinės tautos jėgos. Pasąmonė diktavo, kaip išsaugoti protėvių kalbą ir raštą, o atsakomybės jausmą valstietis visuomet turėjo.
Kovoje už spaudos atgavimą pirmose gretose žengė dvasininkai. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius įsakė visiems rusiškų knygų nė į rankas neimti. Kaip gražu, kad ir aukšto rango dvasininką, ir eilinį valstietį siejo bendras tikslas išsaugoti brangiausią tautos turtą.
Kun. Martynas Sederevičius gavo kunigo šventimus iš vyskupo Motiejaus Valančiaus. Jau tuomet jam giliai į širdį įstrigo jo paraginimai dirbti lietuvybės labui, tad visą gyvenimą tą darbą, kiek tik jėgų turėjo, nuoširdžiai dirbo. Paskirtas į Sudargą (Šakių r.) sunkiais priespaudos laikais kebonu, atkakliu darbu čia sukūrė knygnešystės centrą, gynė Katalikų Bažnyčią nuo stačiatikybės. Sudargas tapo Lietuvos atgimimo sostine. Sederevičius ir Sudargas neatskiriami. Kun. M. Sederevičiaus ir kitų knygnešių dėka tauta ne tik nesurusėjo, bet tapo dar vieningesnė ir susitelkusi. Carui nieko neliko, kaip 1904 m. gegužės 7 d. paskelbti lietuviškos spaudos laisvę, nes buvo bejėgė kovoti su knygnešyste. Per lietuvišką spaudą ir tautos susitelkimą bendram tikslui buvo nutiestas geras ir stiprus tiltas į nepriklausomybę. Tai nors dabar turime įvertinti.
Nors šiandien niekas nedraudžia kalbėti ir rašyti lietuviškai, tačiau ryžto saugoti gimtąją kalbą, kuris eitų iš vidaus, trūksta. Trūksta ir savisaugos instinkto, kurio užteko knygnešystės laikais. Net deramai išsaugoti knygnešystės laikų paminklus ir relikvijas kartais tampa sunkiu darbu.
Antanas Naujokaitis
© 2014 XXI amžius
|