|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šventojo Jono Pauliaus II mokymas Europai Mindaugas BUIKA
Parama vienijimosi procesui Palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II kanonizacijos iškilmei (jis buvo paskelbtas šventuoju balandžio 27 dieną kartu su palaimintuoju popiežiumi Jonu XXIII) beveik sutapus su Lietuvos, Lenkijos ir daugelio kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių stojimo į Europos Sąjungą pirmojo dešimtmečio minėjimu bei artėjant rinkimams į Europos Parlamentą, verta prisiminti šio apaštalo šv. Petro įpėdinio mokymą apie esmines krikščioniškas kontinento integravimo nuostatas. Gerai žinoma, kad Šventasis Tėvas rėmė Europos Sąjungos plėtros procesą, nevengdamas iškelti naujus to istorinio vystymosi iššūkius ir pabrėždamas krikščioniško paveldo išsaugojimo svarbą. Štai 2003 metų gegužės 19 dieną, likus trims savaitėms iki Lenkijoje surengto referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje, susitikęs su didele grupe lenkų piligrimų Romos Šv. Petro aikštėje, popiežius Jonas Paulius II sakė, kad pokomunistinės tautos įsijungimas į ES struktūras lygiomis teisėmis su jau ten esančiomis šalimis yra istorinio teisingumo raiška. Jis pripažino, kad tuo metu Lenkijoje vykę debatai ir tam tikrų tautinių katalikiškų jėgų, pavyzdžiui, Lenkijos šeimų lygos, prieštaravimas stojimui į Europos Sąjungą, nes šaliai gali būti primestas liberalus gyvenimo modelis ir vertybių praradimas, turi pagrindą. Popiežius Jonas Paulius II tuomet kalbėjo: Žinau, kad daugelis prieštarauja šiai integracijai ir pripažįstu jų susirūpinimą dėl mūsų tautos kultūrinio bei religinio tapatumo išlaikymo. Turiu pabrėžti, kad Lenkija visuomet buvo svarbi Europos dalis, todėl Bažnyčiai Europoje reikia lenkų tikėjimo liudijimo, o Lenkijai reikia Europos. Taigi, Rytų ir Vidurio Europos tautų dalyvavimas Europos Sąjungoje neturi būti pasyvus, bet, gaudamos ekonominę paramą šio regiono atsikūrimui, jo tautos turi įnešti savo svarų įnašą į dvasinį sekuliarizuotos Vakarų Europos atsinaujinimą. Anot šv. Jono Pauliaus II, tikrasis kontinento tvirtumas ir klestėjimas gali būti pasiektas kvėpuojant abiem plaučiais, tai yra, išsaugant prasmingą Vakarų ir Rytų vienybę ir tautinį, kultūrinį ir religinį tapatumą. Europos bendrieji namai turi remtis tiek Vakarams būdingu proto ir racionalumo pagrindu, tiek Rytams labiau būdingu emocionalumu, netgi mistiniu savitumu. Tai reikalinga Dievo pageidaujamai pilnavertiškai žmonių ir tautų egzistencijai ir taikiam sambūviui. Beje, šv. popiežius Jonas Paulius II kontinento dvasinę globą patikėjo labai skirtingiems šventiesiems: slavų apaštalams šv. Kirilui ir šv. Metodijui, vakarietiškų vienuolijų kūrėjui šv. Benediktui, šv. Kotrynai Sienietei ir šv. Brigitai iš Švedijos. Į šį Europos šventųjų globėjų sąrašą jis dar įrašė žydų kilmės šv. Editą Štain, taip norėdamas pabrėžti, kad judaizmas irgi yra neatskiriamas Europos civilizacijos elementas. Naujos nematomos sienos Tik suvienijus Europos žemyno Rytus ir Vakarus kultūros srityje, yra įmanoma nebepakartoti XX amžiaus tragedijų su totalitarinių komunizmo ir nacizmo ideologijų atneštomis kančiomis, dviejų pasaulinių karų patirtimi. Būtina pasipriešinti dabartiniam nužmoginančiam agnosticizmo bei praktinio materializmo augimui, kai nutolus nuo Dievo yra suabsoliutinami žemieji troškimai bei egoistiniai interesai. Šv. Jonas Paulius II, asmeniškai patyręs minėtus dalykus ir žinodamas naujus iššūkius, pranašiškai perspėjo, kad po Berlyno sienos griuvimo Europoje iškyla naujos nematomos sienos, kurios atskiria žmones ir tautas dėl pagarbos religinėms, bendražmogiškoms ir tautinėms vertybėms atsisakymo, dėl žmogiškosios gyvybės ir asmens orumo menkinimo, netgi bandant suvaržyti sąžinės prieštaravimo teisę ar pašalinti brangius religinius simbolius iš viešųjų vietų. Kaip tik panašių svarstymų dėl tokių pavojingų tendencijų skatinamas Šventasis Tėvas buvo sušaukęs net dvi (1991 ir 1999 metais) Europai skirtas Vyskupų Sinodo asamblėjas ir po paskutiniosios paskelbtame apaštaliniame paraginime Ecclesia in Europa labai detaliai analizavo susidariusią Senojo žemyno padėtį. Priminęs dramatišką evangelinį klausimą, kad kai Žmogaus Sūnus ateis, ar jis beras tikėjimą žemėje, popiežius Jonas Paulius II minėtame dokumente pabrėžia, jog Europai dabar tai yra atviras klausimas, kuris ir Bažnyčiai kelia atsakingus uždavinius. Neseniai kilusi ekonominė bei finansinė krizė ir iškilusi karinės agresijos grėsmė visu aštrumu atskleidė pagrindų, kuriais remiantis kuriama Europos Sąjunga, silpnumą, nes dabar rūpinamasi tik materialinių interesų pusiausvyra. Nors ypač akivaizdu, kad žemyno politinėje integracijoje reikia pirmiausia kreipti dėmesį į dvasines vertybes, vis gi sekuliarizuotoje Briuselio aplinkoje kuriama tokia Europos vizija, kuri ignoruotų žemyno religinį paveldą ir kurtų didingą žemyno civilizaciją. Dėl tokio ignoravimo skelbiamos žmogaus teisės tampa liemeniu be stuburo, kurį turi maitinti krikščioniškų vertybių syvai, pranašiškai perspėja šv. Jonas Paulius II dokumente Ecclesia in Europa. Jis pabrėžia, kad susidarė paradoksali situacija ideologiškai aiškinant, kad ne Dievas sukūrė žmogų, bet žmogus išrado Dievą. Dėl to pirmiausia nukenčia pats žmogus, nes atsiveria erdvė filosofiniam nihilizmui, vertybiniam ir moraliniam reliatyvizmui, kuris iškrypsta iki ciniško hedonizmo kasdieniniame gyvenime. Dėl tylios apostazės, gyvenant tarsi Dievo nebūtų, Europoje iškyla nauja sekuliarizuota kultūra, kurios turinys ir bruožai dažnai konfliktuoja su Evangelija ir vis labiau prieštarauja tradiciniam žmogiškojo orumo supratimui. Ši kultūra įgyja nerimą keliantį beviltiškumą, todėl gali būti įvardijama kaip mirties kultūra. Krikščioniškų šaknų gaivinimas Kadangi žmogus negali gyventi be vilties, nes tada jo gyvenimas taptų beprasmis ir nepakeliamas, šį poreikį jis bando kompensuoti apsiribodamas siaurais žemiškais dalykais interesais ir malonumais, kurie dar labiau suvaržo pilnavertę asmens sklaidą. Šventasis popiežius pabrėžia, kad, Bažnyčia atsakingai suvokia, kad negali būti prarastas brangus jos paveldas, ir turi būti pasirengusi neatidėliodama pagelbėti tikrajam Europos dvasiniam atsikūrimui ir jos krikščioniškų šaknų gaivinimui, nes tik tų šaknų syvai leidžia tinkamai pripažinti žmogiškojo asmens vertę ir neatimamą orumą, žmogaus gyvybės sakralumą, šeimos svarbą individų ir bendruomenės gyvenime, švietimo ir auklėjimo būtinumą, minties, žodžio ir religijos laisvę, teisinę apsaugą, darbo kilnumo pripažinimą, solidarumo ir bendrojo gėrio skatinimą. Juk tik krikščioniškos šaknys leidžia Europos civilizacijai pasiekti visuotinį pripažinimą, kad kiekviena politinė valdžia turi paklusti įstatymo raidei, gerbdama tautos apsisprendimo teisę. Todėl, kuriant vieningą Europą, reikia pripažinti, jog šis statinys turi būti kuriamas ant krikščioniškų vertybių ir tradicijų pamato, kad tai naudinga visiems, net ir netikintiesiems, aiškinama apaštaliniame paraginime Ecclesia in Europa. Krikščionybė ilgus amžius formavo Europos įspūdingą kultūrą ir liko pagrindinė Europos tautų religija. Iš biblinės žmogaus koncepcijos Europa išvystė geriausius humanistinės kultūros bruožus, kurie atsiskleidžia meno ir intelektinės kūrybos lobyne. Bažnyčia, kaip pagrindinė Evangelijos mokslo skleidėja, reikšmingai prisidėjo konsoliduojant Europos kultūrą, kuri dėka Bažnyčios misijų veiklos kituose kontinentuose dėka dabar tapo visuotine planetos kultūra. Taigi, rūpinimasis Europos dvasiniu veidu tapo neatskiriamas nuo pačios Bažnyčios prigimties ir jos misijų uždavinio įgyvendinimo, kuris davė didžiuosius tikėjimo liudytojus šventuosius ir kankinius nepailstančiomis ganytojų, kunigų, vyrų ir moterų bei aktyvių tikinčiųjų pasauliečių pastangomis, tvirtina šv. popiežius Jonas Paulius II. Evangelizacija ir Susitaikymo sakramentas Istorinės svarbos dokumente Ecclesia in Europa iškeldamas kontinento Bažnyčiai naujosios evangelizacijos užduotį (atnaujinimą tikėjimo tų krikščionių, kurie dėl progresuojančios sekuliarizacijos jo jau nepraktikuoja), Šventasis Tėvas pabrėžia, kad ir pati Bažnyčia Europoje turi iš naujo atrasti skelbimo entuziazmą. Taigi, skelbiant Jėzų ir Jo vilties Evangeliją, reikia atnaujinti misijų dvasios uolumą, kuris ankstesniais šimtmečiais, pradedant šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus skelbimu, įkvėpė daug šventųjų, kurie buvo autentiški Europos evangelizuotojai. Šventasis popiežius pripažįsta, kad įvairiose Europos šalyse faktiškai vėl reikalingas pirmasis Evangelijos skelbimas, kaip tai buvo senosios pagonybės laikais, kadangi auga nekrikštytų žmonių kartos, nes vaikai gimsta šeimose, kurios jau nebeturi nieko bendro su krikščioniška tradicija (krikščioniškos šventės jų švenčiamos panašiai kaip su šituo tikėjimu nieko bendro neturinčioje Japonijoje, nes taip daro visas pasaulis). Rytų Europoje tokia tragiška padėtis susidarė dėl kelis dešimtmečius dominavusios ateistinio komunizmo ideologijos, o Vakarų Europoje dėl išsiplėtojusio radikalaus sekuliarizmo ir bendrojo religinio abejingumo, teigiama apaštaliniame paraginime. Jame pripažįstama, jog masinį pobūdį įgijo religinis neraštingumas, todėl tikėjimo žinias tenka kiekviena proga priminti liturgijos šventime. Pati liturgija irgi vis labiau praranda savąjį slėpiningumą, ypač Eucharistijos aukoje, todėl sielovadininkams reikia rūpintis jos autentiško pojūčio gaivinimu. Dokumente Ecclesia in Europa primenamas fundamentalus Susitaikymo sakramento vaidmuo krikščioniškos ir žmogiškos vilties išsaugojimui, nes asmeninė Dievo atleidimo patirtis stiprina viltingą pasitikėjimą ateitimi. Juk daugelį šiandienos žmonių apėmęs beviltiškumas patvirtina jų negebėjimą savęs pripažinti, kaip nusidėjėlių, kuriems reikia siekti atleidimo. Toks savęs izoliavimas nuo antgamtės ir gyvenimas tarsi Dievo nebūtų, atskiria nuo To, iš kurio galima būtų siekti ir tikėtis atleidimo. Tikintieji, kurie nebijo prisipažinti esantys nusidėjėliai ir patiki save dangiško Tėvo gailestingumui, patiria autentišką išlaisvinimą ir priimdami šią atsinaujinimo malonę, įgyja pagrindą vilčiai dėl ateities. Štai kodėl šv. Jonas Paulius II pabrėžtinai nurodo Susitaikymo sakramento gaivinimo reikalą Europos Bažnyčiai ir skatina vystyti autentišką penitento ir nuodėmklausio bendravimą asmeniškai išpažįstant nuodėmes ir suteikiant individualų jų atleidimą. Plintant nuodėmės suvokimo praradimui ir stiprėjant mentalitetui, kuris paženklintas moralinio reliatyvizmo bei subjektyvizmo, reikia kiekvienai bažnytinei bendruomenei rimtai užsiimti tikinčiųjų sąžinės ugdymu, tvirtinama programiniame dokumente Ecclesia in Europa ir primenama, kad kolektyvinė absoliucija negali būti alternatyvi individualiam Susitaikymo sakramento administravimui. Ginti šeimą, santuoką ir gyvybę Europai skirtame mokyme šventasis popiežius pabrėžia, kad Bažnyčia kiekviename lygyje privalo ištikimai ir atnaujintai skelbti tiesą apie santuoką ir šeimą, kurios neįkainojama reikšmė niekada negali būti sumenkinta. Tai ypač aktualu dabar, kai dėl įvairių kultūrinių, socialinių bei politinių faktorių mūsų kontinente vis akivaizdesnė tampa šeimos institucijos krizė, bandoma paneigti santuokos neišardomumo vertę, primetamas teisinis įvairių vadinamųjų partnerysčių pripažinimas, kai netgi lytiniai skirtumai sugyventinių porose nebėra reikšmingi. Didėjant skyrybų skaičiui, reikalingas sielovadinis gailestingumo liudijimas Dievo Žodžio šviesoje. Tokia pastoracinė globa turi būti nukreipta ir į tas tikinčiųjų šeimas, kurios po skyrybų gyvena kitoje civiliškai sudarytoje santuokoje, rašo Šventasis Tėvas. Jis primena, kad tos sutuoktinių poros nėra atskirtos nuo bažnytinės bendruomenės ir gali prasmingai dalyvauti jos gyvenime pagal Evangelijos reikalavimus. Bažnyčia, negalėdama tokioms poroms nuslėpti tiesą apie objektyvią jų padėties moralinę netvarką ir atitinkamas pasekmes sakramentinei praktikai, turi parodyti joms savo motinišką artumą. Šis šv. Jono Pauliaus II mokymas, matyt, bus prasmingai prisimintas rudenį vyksiančioje šeimai skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje. Apaštaliniame paraginime nurodomas ir šių dienų Europai ypač aktualus Bažnyčios mokymas apie žmogiškosios gyvybės šventumą ir neliečiamumą nuo prasidėjimo momento. Tai visada lieka svarbu rinkiminėse kampanijose dalyvaujančių kandidatų bažnytiniam vertinimui. Dabar Europoje, kai dramatiškai sumažėjęs gimstamumas tampa didele grėsme ne tik ekonominei pažangai, bet ir nacionaliniam saugumui, abortus reikėtų vertinti kaip savos rūšies sąmokslą prieš gyvybę ir gyvenimą, prieš žmonijos egzistenciją. Popiežius Jonas Paulius nurodo, jog ir įvairių cheminių ar farmacinių priemonių, sukeliančių abortą be medikų įsikišimo, naudojimas tik leidžia išvengti socialinės atsakomybės dėl negimusio kūdikio žudymo, bet nepalengvina pasibjaurėtino nusikaltimo žmoniškumui, koks yra abortas. Jo įteisinimas daugumoje Europos šalių yra visiškai moraliniu požiūriu nepriimtinas, kaip ir nepriimtinas prenetalinės diagnostikos naudojimas, skatinantis selektyvų abortą. Bažnyčia griežtai protestuoja ir dėl kai kuriose Europos šalyse įteisintos ir praktikuojamos eutanazijos, kurioje vadovaujamasi antikrikščioniška nuostata, kad, neva, kiekvienas turi teisę į sąmoningą sprendimą dėl savo gyvybės nutraukimo. Sveikas bendradarbiavimas ir dialogas Teisiniai bei moraliniai klausimai paskatino Šventąjį Tėvą apaštaliniame dokumente Ecclesia in Europa kreiptis į Europos Sąjungos institucijų bei žemyno tautinių valstybių vadovus pripažinti, kad teisinga visuomeninė tvarka turi remtis etinėmis ir pilietinėmis vertybėmis, kuriomis šimtmečiais dalijasi istoriškai susiklosčiusi europiečių bendruomenė, ir tai, žinoma, yra krikščionybės perduotos vertybės. Svarbu teisiškai pripažinti, kad integruotoje Europoje visuomeninės sąrangos sudėtinė dalis yra Bažnyčios, bažnytinės bendruomenės ir kitos religinės organizacijos, su kuriomis turi būti vedamas nuolatinis dialogas bei įvairių formų sveikas bendradarbiavimas gerbiant demokratines nuostatas. Kuriamos konstitucinės vieningos Europos sutartys turi aiškiai į savo tekstus įterpti nuorodą į žemyno krikščionišką paveldą, mūsų civilizacijos religines šaknis. Neginčijant valstybinių ir politinių institucijų pasaulietinio pobūdžio, turi būti užtikrintas nesikišimas į Bažnyčių ir religinių bendruomenių teisę laisvai tvarkytis pagal jų teologinį mokymą ir kanonų statutą. Remiantis pagarba tapatumui, įmanomas tikras struktūrinis dialogas tiek vertybių, tiek ir teisės plotmėje. Šis bendradarbiavimas jokiu būdu nereiškia grįžimo į konfesinės valstybės laikus su teokratiniais režimais, pažymi šv. Jonas Paulius II, tačiau pabrėžia, kad būtina atsisakyti agresyvaus ideologinio sekuliarizmo, kuris tik skatina Bažnyčios ir valstybės priešiškumą, pilietinių institucijų ir religinių bendrijų radikalų atskyrimą, tragiškų pasekmių pavojus, prisimenant XX amžiaus pamokas ir ankstesnių revoliucijų laikus. Katalikų Bažnyčia įsitikinusi, kad savojo socialinio mokymo principais gali vertingai prisidėti prie Europos integracijos, visuomeninio gyvenimo humanizavimo Evangelijos reikalavimų bazėje, aiškino šventasis popiežius. Tų uždavinių įgyvendinimui Europos institucijoms, įskaitant netrukus renkamą Europos parlamentą, reikia tvirtus krikščioniškus įsitikinimus turinčių pasauliečių, kurie būtų gerai pasirengę ir kompetentingi politikai. Kaip tik šie veikėjai gali būti pajėgūs kurti tokią vieningos Europos socialinę santvarką, kuri gerbtų kiekvieno žmogaus orumo ir bendrojo gėrio siekių darną demokratinių procesų dinamikoje.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |