|
Tiesos akimirka
(vėlyvojo Atvelykio mintys)
Darius Vilimas
Lietuvos pavasarį sudrebino įvykiai mums istoriškai ir emociškai artimoje Ukrainoje. Joje kilusi revoliucija, o po to ir drastiškas didžiosios jų kaimynės bandymas atsikąsti broliškos tautos teritorijos gabalą sukrėtė ne tik apsnūdusią Europą, bet ir visą pasaulį. Pabudo net Lietuva, dešimtmetį miegojusi euroatlantinių pažadų letarge. Šiandieninės Rusijos požiūriu Krymas ir rusenanti Rytų Ukraina patenka į rusakalbių, arba rusų, kuriuos reikia gelbėti nuo grėsmės (nesvarbu kokios, priešus galima įsivaizduoti arba sugalvoti), arealą. Tokių teritorijų yra ir daugiau. Vyresnės kartos postsovietiniam piliečiui, nostalgiškai prisimenančiam prieš beveik ketvirtį amžiaus sugriuvusią SSSR, tai yra kilnus bandymas surinkti ją iš naujo. Tiesa, nėra vieningos sovietinės tautos, bet yra rusai ar rusakalbiai, likę už motulės Rusijos ribų. Kad pati Rusija prieš 20 metų įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į atiduotą branduolinį ginklą, pamiršta. Beje, šitoks užmaršumas dažnas Rusijos istorijoje.
Vakarai nustebę ir kiek persigandę, bet ne tiek smarkiai, kad dėl Ukrainos kariautų. Formaliai tai daryti jie net neturi teisės, nes ši valstybė nepriklauso NATO. Didžiausias aliarmas kilęs tose Rytų ir Centrinės Europos valstybėse, kurios XX amžiuje buvo patekusios į socialistinio lagerio sudėtį ir dar pamena Rusijos (tada tai buvo SSSR) hegemoniją. Tolimesni vakariečiai rusus vis dar įsivaizduoja kaip tingius ir geraširdiškus pinigingus turistus, atvykusius apsipirkti jų supermarketuose arba padykinėti šiltuose paplūdimiuose. Žinoma, jie supranta, kad pirmąkart nuo 1945 metų rimtai pažeistos tarptautinės sutartys, tačiau nesuvokia, kaip į tai tinkamai atsakyti. Diplomatiniu požiūriu tai pavojingas precendentas, galintis niekais paversti visą pasaulio sąrangą, egzistuojančią paskutinius septynis dešimtmečius. Didžiausias keblumas tas, kad šįkart valstybė agresorė turi veto teisę JT Saugumo taryboje ir gali užblokuoti visus prieš ją nukreiptus veiksmus. Dėl to ir kilo sąmyšis. Istorikai lygina 2014 metų Rusiją su 1938 metų Vokietija, demokratinių valstybių galvos bando sudrausminti Europos chuliganą sankcijomis, o transnacionalinių korporacijų vadovai kalba apie būtinybę prekiauti, o ne kariauti. Ir niekas iš vakariečių nesuvokia, kad susiduria su visai kitokio civilizacinio tipo valstybe, sugebančia sumaniai taikyti savo ekspansijoje įvairiausius metodus... Tai puikiai įrodė bekraujė Krymo aneksija.
Didžiausias triukšmas kilo Lietuvoje. Pasibaigus iliuzijoms apie buvusios metropolijos taikingumą, visi su siaubu pamatė, kokioje apverktinoje padėtyje yra šalis. Sugniaužta replėse tarp Kaliningrado anklavo ir Baltarusijos (artimiausios Rusijos sąjungininkės), ji pasijuto visiškai bejėgė. Kilęs šurmulys ėmė netgi panašėti į paniką. Nerimauti yra dėl ko juk vis maitinomės pažadais, kad jei kas, apgins mus NATO (kaip dainavo vienas popdainininkas). Bet netgi NATO negali apginti tų, kurie patys nenori apsiginti. Todėl reikėtų parodyti bent jau norą tai daryti. O visą dešimtmetį eita priešinga kryptimi valstybės gynyba rūpintasi mažai, panaikinta privaloma karinė tarnyba, o didieji strategai prisipirko tokios karinės technikos, kuri šiuolaikiniame kare būtų tiesiog neefektinga. Šaulių ir savanorių organizacijos iš esmės paverstos paradinėmis ir beginklėmis, skirtomis popierinėms ataskaitoms, medalių ir garbės raštų dalyboms.
Tikros grėsmės akivaizdoje pagaliau atsibudo mūsų politikai ir žiniasklaida. Seimūnai, ką tik kalbėję apie pacifizmą ir pinigų ginkluotei mažinimą, staiga ėmė pritarti netgi sąjungininkų bazėms Lietuvoje. Žurnalistai, vos prieš porą metų postringavę apie kariavimo beprasmybę, staiga tapo aršiausiais patriotais. Anekdotiškai atrodė masinis vienos nedidelės parlamentinės partijos vadovybės užsirašymas į Šaulių gretas. O buvusios ir dabartinės KAM vadovybės ginčas per TV, kuri iš jų geresnė, iš viso buvo koktus. Juk iš buvusios kadencijos įstrigo atmintin tik ministrės reprezentacinės išlaidos kostiumėliams ir laivo-senienos pirkimas iš sąjungininkų akivaizdžiai padidinta kaina. Apie dabartinį ministrą iš viso nėra ko kalbėti jis kol kas įsiminė tik savo varlyte po kaklu. Po kalbų apie būtinybę skirti krašto gynybai 2 proc. iš valstybės iždo ir pompastiškai pasirašyto jau ne pirmo pasižadėjimo tai pasiekti kuo greičiau, pagaliau atkreiptas dėmesys ir į mus pačius. Juk dar senovės kinai sakė, kad baimės apimtas priešininkas dar nepradėjęs karo jau beveik pralaimėjo. Valdžia panikuoja. Susigriebta, kad nėra net reikiamo šaudmenų ir ginkluotės kiekio, nei granatsvaidžių, nei zenitinės artilerijos. Ką jau ten tankai, kurių neturime, jei net dauguma tų ginklų sudėti sandėliuose, iš kurių karo atveju nespėsime jų pasiimti? Tautos baimė susijusi su abejingumu ar net pykčiu. Nekalbu apie publiką, laukiančią okupantų, nes prie ruso buvo geriau. Viename rajone tarp jų net kilo ginčas, iš kur Jurbarko ar Pagėgių pusės laukti osvoboditelių. Daugelis mano bičiulių intelektualų, dažnas kurių mėgsta viešai papasakoti apie meilę Lietuvai, privačiai dūsavo, kad jei reikės, tai Rusija mus vis tiek okupuos, ir jokia NATO čia nepadės arba svarbiausia suspėti evakuoti žmoną ir vaikus.
Susidomėta ir tuo, kas piliečių galvose. Jei tikėtume statistika, rusiškus propagandinius TV kanalus žiūri 405 000 Lietuvos gyventojų. Skaičius nedidelis. Bet ar kas skaičiavo, kiek rusiškos produkcijos rodoma pagrindiniais lietuviškais TV kanalais? Kokia rusiška kūryba minkštuoju būdu pudruoja eilinių lietuvių smegenis? Nors ir kalbama apie aukštąją rusų kultūrą, deja, tikrai ne visa rusiška produkcija verta kultūros vardo. Kad Rusijos ambasada etatų skaičiumi Lietuvoje lygi ambasadai Londone, prisiminta tik 25-aisiais valstybės gyvavimo metais. Ir nereikia piktintis vietiniais rusakalbiais laikraščiais, o kurstytojiškų kanalų uždarymą matyti kaip mūsų valstybės išsigelbėjimą nuo paranojos. Viena Argumentų ir faktų rusų kalba antraštė pirmajame puslapyje iškilmingai skelbia, kad rusiškų žemių surinkinėjimas teigiamai veikia Rusijos BNP augimą (čia apie Krymo aneksiją). Smegenų suminkštėjimo pavyzdžių (galbūt piktavališkų) apstu ir lietuviškoje spaudoje. Štai vieno nacionalinio dienraščio vedamasis tikina skaitytojus, kad smurto protrūkį Ukrainoje gali sustabdyti tik Kijevas... Iš kur tai? Ogi iš Kauno dienos (2014 04 15).
Nėra jokių abejonių, kad kokie naujieji išvaduotojai būtų čia sutikti ne vienodai. Būtų ir spontaniško pasipriešinimo, būtų ir džiūgaujančių, būtų ir bandančių pasprukti už šalies ribų. Bet jei jau esame tokie lepšiai ir nusiginklavome iki tokio lygio, kad geriausi mūsų kariai kovoja net ne Lietuvoje, o specialiose operacijose užsienyje (Afganistanas), tai gal tikrai mums reikėtų kokio pastovaus amerikiečių karinio dalinio ne tik pratyboms, ir ne kuopos, o kokio pulko arba net divizijos? Pagaliau ir mums būtų ramiau, ir darbo aplinkiniai turėtų... Juk senosios NATO bazės po aljanso plėtros virto giliu užnugariu. Brangu? Bet dar Napoleonas sakė: Jei nerasite pinigų savajai armijai išlaikyti, maitinsite svetimą!
O su Ukraina nebus gerai. Labai gaila, bet jau susiformavo visos prielaidos vidaus karui. Kijeviečiai turi savo Maidano kankinių šimtinę, jų oponentai Odesos aukas. Kas sustabdys smurtą, kai aplink vien pyktis ir noras atkeršyti?
© 2014 XXI amžius
|