Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kas slypi po teisėsaugininkų togomis

Gegužės 3 dieną, eidamas 70-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė teisininkas, visuomenės veikėjas Kęstutis Milkeraitis. Jis gimė 1945 m. sausio 2 d. Delnickuose, Marijampolės apskrityje, agronomo, visuomenės veikėjo, Klaipėdos krašto sukilėlio Richardo Milkeraičio ir ūkininkaitės Emilijos Rutkauskaitės šeimoje, buvo vyriausias iš keturių vaikų. 1963 metais baigė Klaipėdos IV vidurinę mokyklą, o 1974 metais – teisę Vilniaus universitete. Dirbo tardytoju prokuratūroje, specialistu medžioklės ūkyje, Valstybinėje komisijoje Rytų Lietuvos problemoms nagrinėti, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypatingai svarbių bylų tardytoju, Lietuvos Respublikos Seimo nacionalinio saugumo komiteto patarėju, Lietuvos Respublikos Seimo antrosios kadencijos kontrolieriumi. Aktyviai ir principingai dalyvavo Lietuvos visuomeniniame gyvenime: buvo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko pavaduotojas (1989–1992), Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narys nuo įsikūrimo (1989 m. gegužės 27 d.) ir seimelio narys (1996–1999), Nepriklausomybės partijos narys (1990–2002), Lietuvos piliečių chartijos narys, Lietuvių fronto bičiulių sambūrio pirmininkas (nuo 2007 metų), vienas Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjų ir Lietuvninkų bendrijos lyderių, Piliečių Santalkos inicijuotos pilietinės akcijos „Neišduok“ signataras (2007), Visuomeninės komisijos 2012 m. gegužės 17 d. smurto aktui ištirti narys, aktyvus publicistas, daugelį metų nuoširdžiai talkino Eglei Kusaitei siekti teisingumo. Jis, būdamas Generalinės prokuratūros tardytoju, bandė ištirti visą 1990–1991 metais vykdytą sąmokslą prieš Lietuvą, į bendrą bylą sujungdamas ne tik tuos kelis žinomus, vėliau nuteistus komunizmo apologetus M. Burokevičių, J. Jarmalavičių, J. Kuolelį, bet ir visų Lietuvai alternatyvių okupacinių struktūrų – autonomijų pietryčių Lietuvoje ir Klaipėdoje, SSRS prokuratūros, milicijos (OMON), Naujosios Vilnios banko, prosovietinės propagandos ir pan. kūrėjus – lygiai pagal tą patį šabloną šiuo metu Kremlius veikia ir pietryčių Ukrainoje. K. Milkeraitis, bene vienintelis iš prokuratūros, savo ikiteisminiams tyrimams naudojo nespėtus iš Lietuvos išvežti KGB archyvo likučius. 1995 metais K. Milkeraičio iniciatyva buvo išleista nedidelė, tuomet labai populiari knygelė – KGB dokumentų rinkinys „Iš naujausios Lietuvos istorijos“, kurios įvadą rašė K. Milkeraitis. Tuo metu (LDDP valdymo laikais) tai buvo gana pavojingas užsiėmimas, nes turtą perėmę buvę komunistai ir kagėbistai turėjo didžiulę įtaką, gatvėse vyko atviri susišaudymai tarp gaujų, atvirai buvo išvagiami ir žlugdomi bankai, kagėbistų prižiūrimas EBSW aštuonkojis už grašius supirkinėjo ir žlugdė gamyklas ir įmones, o „Vilniaus brigada“, kurios lyderių ryšiai su KGB minimi ir šiame leidinyje, nesislapstydami terorizavo visą Vilnių.

 K. Milkeraičio laidotuvės vyko trečiadienį Kėdainiuose. Netekome nuoširdaus bičiulio ir „XXI amžiaus“ autoriaus. Pastaraisiais metais savo tekstuose jis svarstė esmines ligotos Lietuvos teisėsaugos problemas. Pagerbdami šviesų K. Milkeraičio atminimą, spausdiname balandžio 27-ąją „XXI amžiui“ atsiųstą jo paskutinį tekstą.

Kas slypi po teisėsaugininkų togomis

Po pasitraukimo iš prokuratūros sistemos iki valstybingumo atkūrimo, t. y. daugiau nei dešimtmetį, man retai tekdavo bendrauti su buvusiais kolegomis. Grįžti į prokuratūrą bent jau vienai bylai – įvykių Rytų Lietuvoje priežastims ištirti – mane pakvietė buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas Gedgaudas Norkūnas. Jis tuomet išsitarė turįs kažkieno iš sąjūdiečių įgaliojimus organizuoti ir prokuratūros kadrų pertvarką. Kieno tai buvo iniciatyva, ar vienas žmogus galėjo turėti poveikį sistemai – klausimai, kurie tebelieka neatsakyti. Ir ar ne tai prisidėjo prie spartaus G. Norkūno ligos progresavimo?

Po G. Norkūno prasidėjo toji pertvarka, kurią, kaip vieningą, kietai sukaltą ir globojamą Konstitucinio Teismo, regime iki šių dienų, bet su Generaline prokuratūra jau atkurtoje valstybėje susidūriau dar iki pokalbio su G. Norkūnu.

Aš, kaip Lazdynų kvartalo gyventojas, tragiškąją Sausio 13-osios naktį buvau televizijos bokšto užgrobimo liudytojas. Talkinau užsienio žurnalistams, fiksavusiems įvykius. Šalia manęs buvo pašautas žmogus, stovėjęs ant techninio centro apsauginio parapeto, mačiau visus kitus tos nakties baisumus, palydimus J. Jarmalavičiaus balso įrašo. Kai buvo paskelbta, kad visi įvykių liudytojai surašytų savo parodymus ir pristatytų į Generalinę prokuratūrą, aš taip ir padariau. Priiminėjo atvykstančius kolega S. Karvelis. Atrodo, mes nustebinome vienas kitą. Patogiai įsitaisęs už ilgo stalo jis nusistebėjo, kad aš buvau toje banguojančioje, raudančioje, besimeldžiančioje žmonių jūroje. Ko man, kaip teisininkui, ten reikėjo? Mane nustebino kitas dalykas. „Nejaugi, – mąsčiau aš, – per Atgimimo ir vienerius atkurto valstybingumo metus šių žmonių sąmonėje neįvyko jokių poslinkių? Šiandien S. Karvelis nešioja advokato togą. Ir dalyvauja ne bet kokiose bylose, o tokiose, kaip VSD išprovokuotas procesas prieš žinomą nacionalinio pasipriešinimo dalyvį A. Petrusevičių. Matykite, ginu „patriotus“. Bet gal didžiausias S. Karvelio „didvyriškumas“, kad jis pirmasis, bent jau mano atmintyje, pradėjo nemotyvuotą baudžiamųjų bylų nutraukinėjimą. Kalbu apie anuomet skambėjusią, su K. Prunskienės vardu siejamą vadinamąją „Interlitos“ bylą. Tardymo departamento vadovas, kuris, be abejo, buvo susipažinęs su medžiaga, daugybei ausų girdint pajuokavo, kad ši byla bus tuo momentu pradžios raktas, nuo kurio prasidės visos Generalinės prokuratūros veiklos tyrimas. Deja, per prabėgusį dvidešimtmetį daug nuveikta, kad tai nevyktų.

Ekonominė „perestroika“ buvo baisiausia, ką galėjo sugalvoti bolševikinė nomenklatūra, nutarusi persėsti į rinkos ekonomikos vežėčias. Tai iš esmės buvo sąmokslas turtui užgrobti, tiesa, pradžioje bandytas maskuoti kooperatyvų judėjimu. Bet po to, kai paaiškėjo, kad visus procesus globos Generalinės prokuratūros vadovai, kad šiai įstaigai skirtas „stogo“ vaidmuo, prasidėjo tai, ką visi matėme, tik gal ne visi įsisamoninome daromų nusikaltimų apimtis. Taip dauguma aukštesnių prokuratūros vadovų turėjo savo kuruojamų žlugdomų bylų sektorių, kur priimdavo sprendimus tyliai nukišti bylą į gilų stalčių, ar atiduoti „Respublikos“ „žurnalistinams tyrimams“, kur viskas buvo išviešinama atitinkamoje šviesoje, ir tuo bet koks baudžiamasis tyrimas buvo baigiamas. Asmeniškai esu matęs dėl kolūkinio turto grobimų iškeltų bylų šūsnis, kurios buvo slepiamos prokuroro Barausko kabinete ir rašomajame stale. Tie kiekiai buvo išties įspūdingi.

Šiandien madinga kalbėti apie kovą su korupcija, net nustatoma data, nuo kada neteisėtai įgytas turtas turi būti konfiskuojamas. Bet grįžkime į visiškai nebaudžiamą vagių (visai ne iš kriminalinio pasaulio) metą. Kaip pavyzdžiu pasiremsiu jūrinio laivyno ir Lietuvos pieninių oficialiai įvykdytu išvogimu. Šiuose plačiu mastu vykdytuose nusikaltimuose dalyvavo ne tik jų sumanytojai, bet ir daugelio rajonų policijos vadovai, prokuratūros darbuotojai. Šie žmonės neleistinai praturtėjo, įgijo jų pajamų neatitinkantį nekilnojamąjį turtą. Daug iš jų ir toliau dirba darbus, kuriuose atsiskleidė, kaip nesąžiningi valstybės tarnybų pareigūnai. Jie dabar organizuoja kovą su korupcija. Ar iš tiesų šiems žmonėms yra taikytinas kažkoks imunitetas?

Atskira tema būtų kažkada atliktas visuomenės gyvenimo kriminalizavimas. Jis buvo reikalingas nukreipti dėmesį nuo stambiosios prichvatizacijos. Pirmiausia iš įkalinimo vietos Rusijoje buvo pargabentas H. Daktaras, turėjęs visas pradedančio gangsterio savybes, senas A. Sadecko klientas. Vos parvežtas jis paleistas į laivę. Čia jam buvo suteikta netrukdoma veikimo laisvė, jis išsistatė disnėjiškos pilies imitaciją kažkur Nevėžio šlaituose.

Vadinamoji „Vilniaus brigada“ – nuo sovietmečio KGB priežiūroje veikusi paauglių kompanija, plėšusi senų turtingų žydų namus. Žinoma, ji ūgtelėjo, atitinkama žiniasklaida jai sukūrė ir atitinkamą įvaizdį. Manau, kad šias gangsterines grupuotes tikėtasi nesunkiai įveikti valstybės jėgomis, pasitelkus E. Bičkausko kuriamus organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymus. Tačiau realybė pasirodė kitokia. Padaryta daugybė nusikaltimų. Teko laukti, kol gangsterizmo naujokai ėmė šaudytis tarpusavyje. Bet juk jie vykdė jiems keltą uždavinį ir sėkmingai pridengė stambiąją nomenklatūrinę prichvatizaciją.

Bet dabar grįžkime prie pagrindinių nusikaltimų. Tai – Sausio 13-osios ir Medininkų žudynės. Pirmasis nusikaltimas nuo pat pradžių buvo įvilktas į tam tikrą slėpiningumo aurą. Vaidinta, jog du svarbiausieji platformininkai – M. Burokevičius ir J. Jarmalavičius – iš Baltarusijos buvo parsivežti jėga. Tam kelis kartus buvo inscenizuoti pasirodymai televizijos ekranuose, kur Generalinės prokuratūros vadovai demonstravo smogiamąją grupę, kuri esą pagrobė didžiuosius nusikaltėlius. Buvo parodytas Kalašnikovo automatas, net labai taikus žmogus S. Indriūnas buvo pasitelktas kaip šturmo grupės atstovas, kurio didžiausias nuopelnas tai grupuotei buvo jo dalyvavimas pridengiant poeto M. Tomonio nužudymą Naujosios Vilnios geležinkelio stoties rajone. Iš tiesų buvo susitarimai su analogiškomis jėgomis Baltarusijoje ir nutarta viską baigti su dviem nusenusiais veikėjais. Viską labai gražiai parodo tai, kad V. Švedas, žymiausias platformininkų judėjimo atstovas, dar kurį laiką buvo Lietuvoje ir ramiausiai išvažiavo be jokių problemų. Ši byla buvo apgaubta tylos ilgiau kaip 20 metų. Ir staiga pasigirsta kalbos apie visą grupę naujų asmenų, kuriems teikiami kaltinimai. Ar tai – nauji paaiškėję nusikaltimai, ar tiesiog bylos vilkinimo rezultatai?

Dar tragiškiau yra klausytis teismuose Medininkų pasienio pareigūnų žudynių bylos. Šis nusikaltimas įvykdytas labai sunkiu Nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai laikotarpiu. Atmosferoje tvyrojo GKČP nuojauta. Valstybę spaudė vadinamieji „lenkų autonomininkai“. Apie 4 val. ryto įvykusią tragedją vienas pirmųjų lyg ir sužinojo Seimo narys N. Medvedevas. Bet Generalinės prokuratūros įvykio vietos apžiūra prasideda jau gerokai įdienojus, tvyrant visiškam profesiniam chaosui. Paaiškėjo, kad teismuose dingo daugybė svarbių įrodymų, nepadaryta daugybė tardymo veiksmų, neapklausti svarbūs liudytojai. Teisme N. Medvedevas kalbėjo apie savo blogai atliktą pareigą. Čia norėčiau grįžti į man gerai žinomą epizodą apie pirmąjį bandymą sukurti Seimo komisiją, kuri turėtų pradėti tirti prokuratūros darbą. Tokia komisija buvo išties reikalinga jau seniai, nes buvo neaišku, kas prokuratūroje darosi. Ji inicijuota prof. V. Landsbergio. Po pirmo posėdžio komisija nutarė pasikviesti baudžiamojo proceso specialistus, su kuriais aptartų veiklos diapazoną. Tačiau į kitą posėdį nė vienas komisijos narys nebeatvyko, specialistai išsivaikšiojo. Nebeaišku ir tai, kaip komisija buvo išregistruota Seime. Ji liko nieko nenuveikusi. Tiesa, antrosios komisijos pirmininku vėlgi buvo paskirtas Seimo narys N. Medvedevas.

Teismo procesuose paaiškėjo, kad bylos tyrimo eiga buvo pasirinkta klaidinga. Byloje gynėjai iškėlė versiją, kad šešeriems metams nuteistas N. Nikulinas-Michailovas pasirinktas keršijant jam už bendradarbiavimą su Latvijos tarnybomis. Ši versija niekaip nepaneigta. Yra aišku, kad jis buvo Vilniuje, tačiau žudynių metu nebuvo Medininkuose. Tokiu būdu gali būti nuslepiama daugybė tikrųjų nusikaltimo motyvų ir dalyvavusių asmenų. Pirmapradis šios bylos tyrimo iškreipimas gali būti susijęs ir su netinkamai parinktu tyrėju. Tardytojas A. Astaška buvo didelis „landsbergistų“ nekentėjas. Likimas man lėmė pirmųjų Nepriklausomybės metų prokuratūros skurde „bazuotis ant tos pačios telefono linijos“. Netyčia pakėlus telefono ragelį, man ne kartą teko išgirsti jo pokalbius su kitu tokiu pačiu „nekentėju“ rašytoju V. Petkevičiumi, su kuriuo jie buvo paprasčiausi „sobutylnikai“.

Jei paaiškėtų, kad Generalinėje prokuratūroje buvo sąmoningai pasirinkta neteisinga bylos tyrimo versija ir todėl šešerius metus kalintas žmogus, tai būtų tokia pat baisi dėmė Nepriklausomybės dienų Lietuvos teisėsaugos istorijoje kaip ir E. Kusaitės byla. Bet yra aišku, kad B. Dekanidzės ir čia aprašytų bylų pagrindu yra sukonstruota tokia Generalinės prokuratūros vadovybės sistema, kurią suardyti vieno ar kito pareigūno pakeitimu yra neįmanoma.

Kęstutis Milkeraitis

© 2014 „XXI amžius“