Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiškoji „širdies dialogo“ doktrina

Šventojo Tėvo pastabos Azijos vyskupams apie tapatumą ir pagarbą kitiems

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus sveikinasi su Korėjoje veikiančių religijų vadovais

Šventasis Tėvas su kitų tikybų Korėjoje atstovais

Popiežius Pranciškus tarp Korėjos katalikų ganytojų

Popiežius Pranciškus su Korėjos vyskupais

Didžiojo žemyno įvairovė

Popiežiaus Pranciškaus apaštalinė kelionė į Pietų Korėją buvo istoriškai reikšminga visai Azijai, kadangi tai buvo pirmasis Katalikų Bažnyčios vadovo apsilankymas šiame didžiausiame pasaulio žemyne per beveik du pastaruosius dešimtmečius. Popiežius emeritas Benediktas XVI per savo septynerius metus trukusį pontifikatą į Aziją nebuvo nuvykęs (išskyrus Europai artimą Turkiją ir Šventąją Žemę), o šventasis popiežius Jonas Paulius II paskutiniais pontifikato metais dėl silpstančios sveikatos keliavo mažiau ir didesnį dėmesį skyrė Europai bei Amerikai. Kad Katalikų Bažnyčia turi labiau susitelkti į naująjį Azijos evangelizavimą, pasaulio kardinolai pabrėžtinai nurodė ir jų debatuose, vykusiuose prieš 2013 metų konklavą, kurioje apaštalo šv. Petro įpėdiniu buvo išrinktas dabartinis popiežius Pranciškus. Juk daugiau nei 60 proc. planetos žmonių gyvena Azijoje (aštuonis kartus daugiau nei Europoje!), o krikščionių dalis tarp vietos gyventojų (išskyrus Filipinus, Korėją ir Vietnamą) yra labai menka (1–2 proc. ar dar mažiau). Pavyzdžiui, Korėjai kaimyninėje Japonijoje, nepaisant senųjų, viduramžius siekiančių ir vėlesnių misionierių (ypač jėzuitų) pastangų, dabar tik 0,35 proc. iš 130 mln. tos šalies gyventojų yra krikščionys, o daugiau nei pusė neišpažįsta jokios religijos, taigi, erdvė evangelizacijai yra plati. Azijoje aktualus tarpreliginis dialogas, nes tarp didžiųjų šio kontinento religijų – islamo (270 mln. gyventojų turinti Indonezija yra musulmonų valstybė) ir induizmo (1,2 mlrd. gyventojų turinti Indija) – plinta fundamentalistinės ir aiškiai antikrikščioniškos tendencijos. Kai kuriose Azijos šalyse, ypač tose, kurias tebevaldo ateistine ideologija besivadovaujantys komunistai (Kinija, Šiaurės Korėja, Vietnamas, Laosas), vyksta sunki kova už religijos laisvę, o tos valstybės net neturi diplomatinių santykių su Vatikanu.

Sparčiai modernėjančioje Azijoje kaip ir visame globalizuotame pasaulyje plėtojasi sekuliarizacija bei praktinio materializmo tendencijos su tradicinių vertybių – pagarbos šeimai ir gyvybei – menkėjimu, iškrypėliškomis perdėto individualizmo apraiškomis. Azijos žmonės iš prigimties yra religingi, tačiau dėl dabartinės sekuliarizacijos ir šiame žemyne pastebima, kad Dievas išstumiamas iš gyvenimo centro į pakraščius. Šeima, kadaise buvusi labai svarbi ir stipriai įsišaknijusi Azijos visuomenėje, dabar palaipsniui griaunama, o jos vietą nevaržomai užima sekso kultūra, plečiasi judėjimai, kovojantys prieš gyvybę, įsitvirtina dirbtinio apvaisinimo technologijos, selektyvūs abortai, surogatinė motinystė, ima rastis ir eutanazijos šalininkų. Apie visas šias problemas rugpjūčio 17 dieną popiežiui Pranciškui kalbėjo Azijos vyskupų konferencijų federacijos (FABC) pirmininkas, Bombėjaus (Indija) arkivyskupas kardinolas Osvaldas Grasijasas (Oswald Gracias), pristatydamas beveik trisdešimties kontinento šalių gyventojus, atlydėjusius jaunų žmonių grupes į Korėjoje vykusias 6-ąsias Azijos jaunimo dienas (Šventojo Tėvo palinkėjimai šio žemyno jaunimui aptariami šiame „XXI amžiaus“ numeryje publikuojamame priede „Žvilgsniai“). Kardinolas priminė, kad pirmasis Azijos vyskupų susitikimas su katalikų Bažnyčios vadovu įvyko 1970 metais, kai tuometinis popiežius Paulius VI lankėsi Filipinų sostinėje Maniloje. Kaip tik tada apsikeičiant patirtimi ir siekiant telkti pastoracijos pastangas, panašiai kaip Europoje ir kituose kontinentuose buvo įkurta FABC, kuriai dabar priklauso 19 nacionalinių ir regioninių Vyskupų Konferencijų bei 9 asocijuoti nariai iš tų šalių, kuriose jų nėra. Pasidžiaugęs pirmuoju popiežiaus Pranciškaus vizitu į Aziją ir jo įkvepiančiu pavyzdžiu, kardinolas O. Grasijasas prašė Šventąjį Tėvą palaiminimo kontinento ganytojais, kad jie savo žodžiu, darbu ir gyvenimo liudijimu „dar stipriau įsipareigotų skelbti Jėzaus asmenį ir mokymą, kad Jis būtų labiau žinomas, suprantamas, mylimas ir sekamas“.

Reliatyvizmo ir paviršutiniškumo pavojai

Pradėdamas kalbą popiežius Pranciškus pirmiausia priminė, kad jo susitikimas su Azijos vyskupais vyksta labai simboliškoje vietoje, šventove tapusioje senovinėje Haemi pilyje, kuri gerbiama kaip daugybės Korėjos krikščionių kankinystės vieta. Daugiau kaip šimtas jų yra paskelbti Bažnyčios šventaisiais, pats popiežius Pranciškus vizito metu beatifikavo dar 124 korėjiečių katalikus, atidavusius savo gyvybes dėl ištikimybės Kristui. „Bet dar daugiau yra kankinių – vaikų, jaunų žmonių, vyrų, moterų, senelių – Korėjoje, Azijoje ir visame pasaulyje, kurių vardų mes nežinome, bet visi jie yra šventi“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Visada gera prisiminti šiuos paprastus žmones, kurie buvo atkaklūs gindami krikščionišką gyvenimą ir tapatumą, ir Viešpats vienas pripažino jų šventumą. „Tegul jų meilės liudijimas neša palaimą ir malones Korėjos ir kitų šalių Bažnyčiai, tegul jų maldos padeda mums būti ištikimais ganytojais mūsų globai patikėtoms sieloms“, – linkėjo popiežius Pranciškus. Nurodydamas sielovados užduotis didžiuliame Azijos kontinente su tokia kultūrų gausa, jis pirmiausia pabrėžė įvairiopo ir kūrybingo Evangelijos liudijimo svarbą, vedant geranorišką ir atvirą dialogą. Tačiau einant šiuo dialogo keliu, kuris yra svarbi Bažnyčios misijos dalis, prisimenant kankinių už tikėjimą į Kristų aukas, pirmiausia reikia remtis mūsų pačių, kaip krikščionių, tvirta ištikimybe tapatumui. „Mes negalime įsijungti į realų dialogą, jeigu sąmoningai nesuvokiame savojo tapatumo, jeigu pradedame nuo nulio, neaiškaus pojūčio, kas patys esame“, – aiškino Šventasis Tėvas. Kartu su šiuo tapatumu, aiškiu supratimu, kas mes esame ir ko Dievas prašo iš mūsų, kad bendravimas netaptų monologu, reikalingas širdies ir proto atvirumas, nuoširdžiai priimant kultūrą tų, su kuriais kalbamės. „Kitais žodžiais tariant, reikalingas dėmesingumas, kuriame Šventoji Dvasia yra mūsų vedlys“, – pabrėžė popiežius Pranciškus, nurodydamas, kad kitų baimė yra didžiausias tokio atvirumo priešas.

Jis pripažino, kad krikščioniškojo tapatumo raiška ne visada yra lengva, kadangi mus, nuodėmingus žmones, visada bando įvairiais būdais suvilioti pasaulio dvasia. Šventasis Tėvas nurodė tris pagrindinius pavojus, iš kurių pirmasis yra apgaulingas reliatyvizmas, kuris užtemdo tiesos spindesį, bando išjudinti tvirtus tikėjimo pagrindus, kelia vertybių sumaištį ir desperaciją. „Reliatyvizmo pagunda daro stiprų neigiamą poveikį šiandienos krikščionių bendruomenėms, dėl to žmonės neretai užmiršta, kad sparčiai besikeičiančiame pasaulyje yra dalykų, kurie niekada nekinta, nes turi galutinį pagrindą Kristuje, kuris yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, cituodamas pastoracinę Vatikano II Susirinkimo konstituciją „Gaudium et Spes“. Jis pabrėžė, kad pavojingas yra reliatyvizmas, ne tik kaip filosofinė sistema, bet ir praktinis reliatyvizmas, neigiantis vertybių ir pažiūrų stabilumą, taip tiesiog nejuntamai pakertantis tapatumo suvokimą. Kitas bruožas, kuris kelia grėsmę mūsų krikščioniškai tapatybei, yra paviršutiniškumas, ypač kad vaikomasi trumpalaikių madų, žavimasi naujovėmis labiau nei dalykais, kurie turi tikrą prasmę. Pasaulyje, kuris garbina laikinumą ir siūlo įvairius būdus, kaip išvengti įsipareigojimo, tai gali tapti rimta problema sielovados veiksmingumui, ypač jeigu Bažnyčios tarnai perdėtai susižavi abejotinomis teorijomis, pastoracinėmis strategijomis, užuot vaisingai tiesiogiai bendravę su savo tikinčiaisiais, ypač jaunais žmonėmis, kuriems reikalinga solidi katechezė ir tvirtas dvasinis vadovavimas. Jeigu nepakankamai remiamasi Kristaus mokymu, mūsų gyvenimo tiesos palaipsniui menkėja, vertybių laikymasis gali tapti dirbtinis, o dialogas virsti formaliomis derybomis, netgi sutarimu dėl nesutarimo. Pagaliau trečioji pagunda yra bandymas rasti saugumą ir vengti gilesnio paaiškinimo duodant lengvus atsakymus pagal parengtas formuluotes bei žinomas, bet nieko nesakančias konkrečiam atvejui taisykles. Šventasis Tėvas priminė, kad Jėzus griežtai kritikavo fariziejus, kurie bandė slėptis už įstatymų ir supaprastintų atsakymų, vadindamas tai veidmainyste. Tikėjimas savo prigimtimi niekada nesutelktas tik į save, jis išeina į aplinką, stengiasi suprasti, skatina liudijimą, kviečia misijai, bebaimei ir nesavanaudiškai meilės ir vilties raiškai.

Kantrumas ir gebėjimas įsijausti

Kalbėdamas Azijos vyskupams, popiežius Pranciškus labai aiškiai pasirėmė pirmųjų apaštalų mokymu, pavyzdžiui, primindamas šv. Petro pastabą, kad ganytojai visada turi būti pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie tai, koks yra juose gyvenančios vilties pagrindas (plg. 1 pet. 3, 15). Mūsų, kaip krikščionių, tapatumas galiausiai bus matomas mūsų ramiose pastangose garbinti vieną Dievą, mylėti vienas kitą, tarnauti vienas kitam, rodant pavyzdį, ne tik kuo tikime, bet ir kuo viliamės ir Tuo, kuriuo visišką pasitikėjimą turime. Visa tai yra gyvenimas tikėjimu į Kristų, giliausios tapatumo ištakos, kurios leidžia vesti tikrą, nuoširdų ir garbingą meilės dialogą be pretenzijų, baimės ar abejonių. Šis kasdienio dialogo tikrumas tampa akivaizdus mūsų gyvenimo ir bendravimo paprastumu, mylinčia tarnyste savo broliams ir seserims, kadangi jis gimsta iš mūsų dialogo su Viešpačiu teikiamų malonių. Krikščioniškas tapatumas visada yra vaisinga teisingumo, gerumo, taikingumo raiška, pilnavertiškas tikinčiųjų bendruomenių gyvenimas, todėl kiekvienas ganytojas turi klausti avęs, ar krikščioniškas jam patikėtos vietinės Bažnyčios tapatumas atsispindi katechetinėje veikloje, vykdant tinkamą jaunimo ir šeimų sielovadą, tarnaujant vargšams ir atsidūrusiems klestinčios visuomenės paraštėse, siekiant skatinti pašaukimus į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą. Kad dialogas būtų vertingas, reikalingas gebėjimas įsijausti į bendravimo partnerių patyrimą, viltis, svajones, sunkumus ir rūpesčius. „Tokia empatija turi būti mūsų dvasinės įžvalgos ir asmeninės patirties vaisius, kuris įgalintų matyti kitus kaip brolius ir seseris, „išgirsti“ daugiau nei jų žodžius ir veiksmus, bet tiesiog tai, ką nori perduoti jų širdys“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Jis pabrėžė, kad toks dialogas reikalauja tikrai kontempliatyvaus dvasios atvirumo ir kitų svetingo priėmimo į savo namus ir savo širdis. Toks gebėjimas įsijausti kuria tikrą žmogišką dialogą, kuriame žodžiai, idėjos, klausimai kyla iš broliško bendravivo patirties. Anot popiežiaus Pranciškaus, teologinis pagrindas tokiam artimam bendravimui yra žinojimas, kad dangiškasis Tėvas sukūrė mus visus, kad visi mes esame vieno Tėvo vaikai. Tik toks supratimas gali skatinti nuoširdų kultūrų ir tikybų susitikimą, tikrą pažangą šiame neišvengiamai vis labiau globalizuotame pasaulyje, kai širdis kalba širdžiai, kai, praturtinti kitų išmintimi, galime kartu žengti supratimo, draugystės ir solidarumo keliu. „Bet, broli Popiežiau, mes juk tai darome, o vis tiek niekas arba labai nedaug žmonių atsiverčia“, – priminė Šventasis Tėvas kartais pasitaikantį ganytojų skundą. Atsakymas čia gali būti tik vienas: tęsti šią veiklą, saugant savąjį tapatumą ir įsiklausant į kitus, kaip liepė Dievas Tėvas mūsų tikėjimo protėviui Abraomui. Buvo primintas popiežiaus Benedikto XVI mokymas, kad „bažnyčia auga ne prozelitizmu, bet patrauklumu“. Šventasis Jonas Paulius II apaštaliniame paraginime „Ecclesia in Asia“ irgi nurodė, kad krikščioniškas įsipareigojimas dialogui glūdi pačioje įsikūnijimo logikoje: Jėzui Kristui pats Dievas tapo vienu iš mūsų, dalinosi mūsų gyvenimu, mums kalbėjo mūsų žmogiška kalba. „Šitoje atvirumo kitiems dvasioje aš rimtai viliuosi, kad ir tos Azijos šalys, su kuriomis Šventasis Sostas dar neturi diplomatinių santykių, nedvejodamos sieks tolesnio dialogo visų labui. Aš turiu galvoje ne tik politinį, bet ir brolišką dialogą“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Juk krikščionys neateina kaip kokie užkariautojai, nenori atimti iš kitų tautinės ir kultūrinės tapatybės, bet nori žengti kartu. Tik nuoširdžiai bendraujant, galima tikėtis Viešpaties malonių, įskaitant brolišką sutarimą ir naujus atsivertimus.

Paskutiniąją vizito Pietų Korėjoje dieną, rugpjūčio 18-ąją, prieš šalies sostinės Seulo Dievo Motinos katedroje aukodamas šv. Mišias už susitaikinimą, Šventasis Tėvas trumpam susitiko su ten veikiančių kitų krikščioniškų konfesijų ir kitų religijų atstovais. „Gyvenimas yra kelionė, ilga kelionė, tačiau neturime jos keliauti atsiriboję vieni nuo kitų, – sakė jiems popiežius Pranciškus. – Mums reikia žengti kartu su savo broliais ir seserimis Dievo akivaizdoje. Mes esame broliai ir seserys, pripažinkime tai ir keliaukime kartu“. Beje, Pietų Korėjoje (skirtingai nei kituose regiono kraštuose) yra stebėtina religijų ir tikybų darna. Tačiau tai ne vien dėl draugiškumo ir tolerancijos, bet ir dėl stiprėjančio religinio abejingumo: sociologiniai tyrimai patvirtina, kad beveik pusė pietų korėjiečių (46 proc.) neišpažįsta jokio tikėjimo. Tai irgi turi skatinti bendras visų religijų pastangas, šiai nuostabiai Rytų Azijos tautai siekiant dvasinio atgimimo.

© 2014 „XXI amžius“