Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Palangos valdžia nepanoro minėti prezidento A. Smetonos gimtadienio...

Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus atstovai su savo vėliava Palangoje mini prezidento Antano Smetonos gimtadienį

Šiais metais daug kas Lietuvoje minėjo pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos 95-ąsias išrinkimo Prezidentu ir 70-ąsias jo mirties metines. Kaune, Prezidento gimtinėje ir kitose vietose buvo įvairiais renginiais prisimintas ir jo 140-asis gimtadienis. Tikėtasi, kad šį Prezidento Antano Smetonos gimtadienį tinkamai pagerbs ir Palangos valdžia. Su Palanga yra susiję jo mokykliniai metai, nacionalinio sąmoningumo branda. Besimokydamas Palangos progimnazijoje jis reguliariai skaitė draudžiamą to meto lietuvišką spaudą, jį sužavėjo Maironis, Adomas Mickevičius ir kiti romantinės krypties rašytojai. Jis pajūryje įsitraukė ir į knygnešystės – draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo ir gabenimo – veiklą. Visa tai, kaip pažymi profesorius Alfonsas Eidintas, „nulėmė A. Smetonos galutinį tautinį apsisprendimą – jis tapo sąmoningu lietuviu, jo tikrai nedraskė vidiniai svarstymai, kas jis – lietuvis ar lenkas. Jis lietuvis. Jo dvasios gyvenimas ėjo tiesiai. Nuo mažens auginamas lietuviškai, per mokyklas perėjo jausdamasis lietuvis. Motinos, talentingos pasakotojos, žadinamas, išmoko jausti gimtojo žodžio grožį...“

Stasį Lozoraitį prisimenant

Grupė renginio organizatorių ir svečių. Priekyje (iš kairės): prof. Ona Voverienė, Marija Garšvienė, prof. Dalia Brazauskienė

Lietuvių tauta garsi savo didvyriais, savo stiprios valios žmonėmis, kurių gyvenimas turėjo didelės įtakos mūsų valstybei ir tautinei kultūrai. Vienas tokių dvasios stipruolių yra ir Stasys Lozoraitis. Jis, nors didesnę gyvenimo dalį praleido svetur, bet nė minutės nepaliovė galvojęs apie Lietuvą, visa širdimi ir protu buvo jai atsidavęs. Tai buvo žmogus idealistas, visą savo gyvenimą pašventęs Lietuvai.

Lietuvių tauta su juo siejo savo lūkesčius ir viltį. Jis – mūsų siekių ir dvasios troškimų simbolis. Jo pasakyti žodžiai – „Aš žinojau, ką darysiu gyvenime – dirbsiu Lietuvai“ – aktualūs ir šiandien. Jo gyvenimas – pavyzdys, kaip reikia mylėti Lietuvą Tėvynę! Deja, jau 20 metų, kai jo nėra tarp mūsų.

Minint šią sukaktį LPS „Bočiai“ Kauno bendrijos pirmininkė, St. Lozoraičio atminimo pagerbimo komiteto pirmininkė Marija Garšvienė birželio 15-ąją Kaune surengė jo mirties metinių paminėjimą. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Paminklinėje Prisikėlimo bažnyčioje.

Krauju persunkta žemė

Šiemet sukanka 100 metų, kai ankstyvą 1914 metų rugsėjo 1-osios rytą du vokiečių kareiviai ties Slavikais (Šakių r.), valtele persikėlę per Šešupę, nušovė į bažnyčią einantį kunigą. Zanavykuose tai buvo pirmoji Pirmojo pasaulinio karo netektis. Kodėl taip atsitiko?

Grįžkime šiek tiek į praeitį. 1527 ar 1528 metais Babrėnuose, prie Kėdainių, gimęs kunigas Mikalojus Daukša 1599 metais Vilniuje išleistoje „Postilėje“ („Postila kotolicka) rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Šie daugiau kaip prieš keturis šimtmečius išspausdinti žodžiai – priesaika lietuvių tautos ateities kartoms. Tėvų ir protėvių krauju bei prakaitu suvilgyta žemė... Šimtmečius į šią šventenybę kėsinosi nedraugiški kaimynai. Ir kiek šios šventenybės mes jau praradome. Netekome savo brolių senprūsių, netekome jotvingių, netekome ir žemės, kurią net svetimtaučiai dar XX amžiaus pradžioje Mažąja Lietuva arba tiesiog Lietuva vadino.