|
Vienybės paradoksai
Romas BACEVIČIUS
Praėjusį savaitgalį paminėjome 25-ąsias Baltijos kelio metines. Vėl atgimė apmirusi Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienybė, tada buvusi labai stipri ir mus vienijusi dėl bendro tikslo Nepriklausomybės. Baltijos kelias gyva legenda. Prieš 25 metus trys Baltijos tautos vieningai ir drąsiai pareiškė, kad sieks laisvės. Visam pasauliui parodėme, kad okupantai mūsų nepalaužė. Atkūrėme savo valstybes ir padarėme didelę pažangą, todėl didžiuokimės savo istorija. Tegul laisvė skamba visu garsu nuo Vilniaus iki Talino, šiemet sakė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak Prezidentės, šiandien Europa vėl susiduria su brutaliai demonstruojama jėga ir atviru noru žlugdyti subrendusios, suverenios valstybės siekius. Situacija Ukrainoje reikalauja tokios pat vienybės, drąsos ir ryžto, kokį parodė Baltijos kelyje stovėję žmonės. Bet ar kas nors matė, kokią drąsą ir ryžtą ji pati rodė prieš 25 metus? Baltijos kelias tapo ilgiausia žmonių grandinė pasaulyje. Kremliuje tai sukėlė didelį susierzinimą. Kaip teigė vienas iš Baltijos kelio organizatorių Aleksandras Abišala, jau vien tai, kad KGB Lietuvoje ir Maskvoje pripažino, jog Baltijos kelias buvo padidėjusio nacionalizmo priežastis ir kad sumažino jame dalyvavusių žmonių skaičių iki 200 tūkstančių, nors skaičius buvo bent penkis kartus didesnis, rodo apie šios akcijos baimę. Gal ir dabartiniai mūsų tautos vadai tada kažko bijojo? Banalu sakyti, kad žmonės, kurie nežino savo istorijos, visada lieka vaikais ir kartoja tas pačias klaidas, todėl Baltijos kelią prisiminti reikia. Jeigu mes minime Žalgirio mūšį, Mindaugo karūnavimą, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, reikia nepamiršti, žinoti bent jau tam, kad galėtume pasakyti mes galėjom, mes padarėm, mes turim pavyzdžių, kad jeigu kartais reikėtų vėl, mes turim iš ko mokytis, įsitikinęs A. Abišala. Vienas iš Baltijos kelio atkarpos nuo Vilniaus iki Ukmergės koordinatorių Arūnas Grumadas šią akciją pavadino okupacijos metu įvykusiu žmonių referendumu. Žinant, kad okupuotoje valstybėje nėra balsavimo būdo, nėra parašų rinkimo, kai fiziškai žmonės ateina, nepaneigsi, sakė A. Grumadas. Tačiau ir dabar valdžioje turime daug žmonių, kurie bijo bet kokio referendumo (dėl atominės elektrinės, žemės pardavimo užsieniečiams, lito ir euro, merų rinkimų...) ir nenori išgirsti tautos nuomonės, nesvarbu, kokia ji bebūtų. Kai Konstitucinis Teismas liepos 11-osios nutarime išdrįso atskirti Konstituciją nuo jos šaltinio pilietinės Tautos ir galutinai įtvirtino partokratinę diktatūrą (nuo šiol ji tapo valstybės suverenu), o Vyriausiajai rinkimų komisijai politinių partijų atstovaujamam organui šia nutartimi suteikė privalomą galią užgniaužti bet kokias galimybes Tautai susigrąžinti jai priklausančias suverenias galias, imi galvoti, ar Baltijos kelyje stovėję lietuviai galėjo nutuokti apie tai, kad iš jų tyčiosis laisvos Lietuvos Konstitucija, iškelta aukščiau už savo šaltinį pilietinę Tautą. Kaip sakė Seimo narys Povilas Urbšys, tauta buvo sterilizuota nuo savo pačios pilietiškumo, ir nuo šiol Tauta reikalinga tik tam, kad pasipuošusi tautiniais drabužiais Valstybės dieną gražiai padainuotų ar pašoktų, o kitų švenčių proga tiesiog pabūtų valdžios dekoracija kad mūsų valstybės vadovai neatrodytų tokie vieniši prie vėliavų stiebų, kuriuos budriai saugo Konstitucijos sargai. Baltijos kelias neturi būti pamirštas, nes, jei jį pamiršime, vargu ar kada nors lietuvių, latvių ir estų tautos vėl sugebės susivienyti nebūtinai Baltijos kelyje vėl susikibusios rankomis, bet bent jau aktyviai viena kitą palaikydamos. Vis dėlto, kaip teigė Seimo narė Dalia Kuodytė, nepaisant amžinai nepatenkintųjų burbėjimo, turime konstatuoti, kad per 25 metus pasiekėme neįtikėtinai daug: tapome visų įmanomų tarptautinių organizacijų nariais, įstojome į Europos Sąjungą ir NATO, įgijome saugumo garantijas. Dažnai pabrėžiama, kad visa tai, dėl ko stovėjome Baltijos kelyje, pasiekta, sakė D. Kuodytė. Tačiau, mano manymu, praradome labai svarbų dalyką Baltijos šalių vienybę. Atsakykime į klausimą, ar mums politikams, žiniasklaidai, visuomenei įdomu, kas vyksta Latvijoje ar Estijoje, ar mums įdomios jų politinės, kultūrinės aktualijos. O kuo pavirto Baltijos Asamblėja, kuri buvo kuriama kaip įrankis parlamentų lygmenyje spręsti aktualiausias bendras problemas? Deja, dabar tai tuščių diskusijų klubas, kurio svarbiausias akcentas bendra vakarienė. Ar nereikėtų Lietuvos ir Latvijos vienybę pradėti stiprinti nuo Arvydo Juozaičio siūlymo Lietuvos ir Latvijos asamblėjos steigimo? Juk mūsų bendra užsienio politika, suvienodinti santykiai su kaimyninėmis slavų valstybėmis, bendra įstatymų bazė, ūkis, vienoda kalbos politika, švietimas, gamtosaugos standartai, orus požiūris į abi valstybines baltų kalbas bei mūsų tautiškumą. Galėčiau pridurti, kad tikrai nepateisinama, jog Lietuvoje laisvai matome Rusijos, Lenkijos, net Vokietijos ar Didžiosios Britanijos televizijos kanalus, o Latvijos televiziją gali pažiūrėti tik pasienio gyventojai ar specialią įrangą turintys žiūrovai. Turbūt niekas neprieštaraus, kad mums naujienos iš Latvijos, o ne iš Lenkijos, Vokietijos ar Anglijos turėtų būti svarbesnės. Be to, girdėti (ir mokytis) latvių kalbos mums, lietuviams, yra maloniau.
Šią savaitę išgirdome, kad iš valdančio sios koalicijos pašalinta Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), nors apie tai galėjome įtarti dar praėjusią savaitę, kai buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius viceministre vėl paskyrė Renatą Cytacką, atvirai prisipažinusią, jog Latvijos rusakalbių gyventojų patirtis, kai jie 2012 metais referendumu siekė rusų kalbą paskelbti antrąja valstybine kalba, yra svarbi Lietuvos lenkams. Tai esą Lietuvos lenkams buvo geras pavyzdys, ir jie ketina iškelti iniciatyvą apie lenkų kalbos, kaip antrosios valstybinės ar regioninės Lietuvoje kalbos, įvedimą. Tiesa, Latvijos referendume iš daugiau kaip 600 tūkst. Latvijos rusų (neskaitant kitų rusakalbių) už referendumo inicijavimą balsavo tik 180 tūkst. Dauguma šios šalies piliečių balsavo prieš tokią pataisą, tačiau Daugpilyje ir Rezeknėje laimėjo pataisos šalininkai, kurie vis reikalauja pripažinti rusų kalbą regionine Latgalos kalba. Tačiau vien parašų rinkimas dėl tokio referendumo tik skaldo bepradedančią konsoliduotis visuomenę. Štai VDU profesorius, Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus primena, kad su radikaliais tautinių bendruomenių reikalavimais susiduria ne tik Lietuva, bet ir Latvija su Estija. Ten tuos reikalavimus kelia ne lenkų, o rusų bendruomenės dalis, kurstoma Kremliaus politikų. Latvijos rusų veiklą akylai seka Lietuvos lenkų rinkimų akcijos aktyvistai. Ne tik seka, bet ir siūlo susivienyti kovoje už savo teises bei kurti bendrą Baltijos šalių tautinių mažumų kultūrinę autonomiją, kuri iš esmės būtų slaviškas darinys Baltijos valstybėse. Stebint kaimyninių slavų šalių santykius su Baltijos šalimis, krinta į akis Lenkijos politikos dvilypumas: Lenkija neturi jokių pretenzijų Latvijai dėl latvių kalba dėstomų dalykų mokyklose, nepaisant to, kad kai kuriose Latgalos vietovėse lenkų gyvena pakankamai daug. Kodėl Latvijos vykdoma politika Lenkijai nerūpi? Gal Latvija neturi savų tomaševskių? klausia prof. A. Butkus. Iš tikrųjų į Latvijos reikalus Lenkija nesikišo nuo pat šių šalių nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais. Latgalos vadavimas iš bolševikų bendromis Latvijos ir Lenkijos karinėmis pajėgomis 1920 metų sausį yra pavyzdys, koks galėjo tada būti ir Lietuvos bei Lenkijos bendradarbiavimas. Tačiau Lietuvai Lenkija taikė kitokius standartus juos akivaizdžiai iliustravo Suvalkų sutarties sulaužymas ir Vilniaus okupacija 1920 metų rudenį. Tą dvejopumą Lenkija tęsia ir dabar. Ši Lenkijos politika yra akivaizdus Baltijos regiono destabilizavimo veiksnys. Kaip tada, taip ir dabar Rusija patenkinta trina rankas, nes Lenkijos šūkčiojimai dėl esą pažeidinėjamų Lietuvos lenkų teisių unisonu ataidi Latvijoje bei Estijoje ir leidžia Rusijai šūkčioti dėl esą pažeidinėjamų rusakalbių teisių Baltijos šalyse. Beprecedentis Lenkijos kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus yra pavyzdys ir paskata Rusijai elgtis panašiai Latvijoje bei Estijoje. Pasak prof. A. Butkaus, Lenkija Lietuvai atkakliai bruka tai, ko nesiūlo jokiai kitai savo kaimynei veidrodinų santykių politiką, jos įkaitais pavertusi Seinų krašto lietuvius. Tačiau veidrodinis principas čia netinka iš esmės, nes Lenkija ir Lietuva yra skirtingos tiek dydžiu, tiek gyventojų skaičiumi, tiek tautinių bendrijų dalimi Lenkijoje tautinės bendrijos sudaro 2 proc. gyventojų, Lietuvoje beveik 16 proc. Todėl kas tinka meškai, netinka šeškui. Lieka atviras klausimas, kodėl tokių reikalavimų Lenkija nekelia kitai strateginei partnerei Latvijai? Ten irgi nemaža lenkų bendruomenė, savo atsiradimu panaši į Lietuvos. Be to, net 10 000 Latvijos lenkų (20 proc.!) vis dar neturi Latvijos pilietybės. Penkiose valdiškose Latvijos lenkų mokyklose 60 proc. dalykų dėstoma valstybine latvių kalba, tos kalbos brandos egzamino reikalavimai lenkiškų mokyklų abiturientams yra tokie patys, kaip ir latviškųjų; net ten, kur lenkai gyvena gana kompaktiškai, nėra dvikalbių gatvių pavadinimų ar vietovardžių. Ir nė vieno priekaišto iš Lenkijos. Netgi priešingai, Lenkijos pareigūnai giria Latvijos kolegas ir dėkoja jiems už rūpinimąsi Latvijos lenkų bendruomene. Tai gal Lietuvai vertėtų taikyti Latvijos veidrodinį principą? Šalys juk panašios, teigia prof. A. Butkus. Anot jo, kol per šventes šalia Lietuvos vėliavos yra keliama ne Lenkijos ar Rusijos, o Latvijos ir Estijos vėliava, tol turime būti atsakingi ne tik už savo valstybės, bet ir už viso Rytų Baltijos regiono stabilumą ir nekurti prielaidų tam stabilumui nykti. Taigi, jei Lietuvos politikai nuoširdžiai siekia glaudesnio bendradarbiavimo su broliškąja Latvija, jie vidaus politikos klausimus ir įstatymų bazę turėtų labiau derinti su Latvijos ir Estijos. Juk dabartinės valstybės yra panašaus dydžio, o nuo XX amžiaus jas vienija ir panaši istorinė praeitis. Prof. A. Butkus teigia, kad Lietuvos politikams vis dar būdingas parapinis mąstymas, o Lenkų rinkimų akcijai dar ir nusikalstama parapinė ksenofobija. Trūksta mąstymo Baltijos regiono mastu. Baltijos Asamblėjai trūksta darbų konkretumo ji kaip tik galėtų imtis trijų Baltijos šalių įstatymų bazės koordinavimo. Tai būtų daug prasmingiau nei bendri pasisėdėjimai, pasibaigiantys skambių, bet tuščių deklaracijų priėmimu. Kalbos politikoje valstybinio orumo pavyzdžiu prof. A. Butkus laiko Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos 2004 metais pasakytus žodžius: Latvija neprivalo lyg kaltinamasis teismui įrodinėti savo unikalios kultūros ir žmogiškosios vertės. Mes nesame kaltinamųjų suole, mes neturime visą laiką teisintis, kad esame tokie pat žmonės kaip ir kiti, kad mūsų kalba yra tiek pat vertinga kaip ir kitos. Todėl Lietuvos valdžios atstovams derėtų pasimokyti iš brolių latvių valstybinio orumo, nebelipti ant supuvusio praeities grėblio ir nedestabilizuoti viso regiono provokaciniais įstatymais, nes Lietuvos istorija yra kur kas senesnė ir įvairesnė nei epizodinis šalies buvimas po vienu lenkišku ar rusišku stogu.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis prieš kelias dienas sakė, kad Baltijos kelias ypač gražus mūsų istorijos įvykis, tačiau jį temdo įvykiai Ukrainoje. Pasak jo, demokratinis pasaulis dabar patiria nepaprastą Maskvos primetamą išmėginimą. Kažkodėl jiems norisi muštynių, karo jiems negera. Sunku pasakyti, kokia ten psichozė, bet tai yra pavojinga, kadangi politinė vadovybė apsisprendė eiti karo kryptimi, todėl šiandien netenka vien džiaugtis ir minėti gerus dalykus. Reikia susimąstyti, kur mes esame, kiek mes esame pasiruošę Europos ir savo pačių individualiems išmėginimams, nes gali būti užpulta bet kuri šalis, sakė prof. V. Landsbergis. Kalbėdami apie vienybę iš tiesų turime laikytis vienybės ir Ukrainos klausimu. Nesvarbu, kokias klaidas šios šalies valdžia padarė, bet sienų neliečiamumo principas turi būti svarbiausias, o visus nesutarimus reikia spręsti derybomis. Keista, kad Ukrainoje žūstant šimtams už savo šalį kovojančių karių ir civilių, atsiranda tokių, kurie Lietuvoje pateisina Ukrainos separatistus ir giria Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Ar ne pateisintų jie ir Krymo Lietuvoje, jei toks atsirastų?
© 2014 XXI amžius
|