Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Krauju persunkta žemė

Šiemet sukanka 100 metų, kai ankstyvą 1914 metų rugsėjo 1-osios rytą du vokiečių kareiviai ties Slavikais (Šakių r.), valtele persikėlę per Šešupę, nušovė į bažnyčią einantį kunigą. Zanavykuose tai buvo pirmoji Pirmojo pasaulinio karo netektis. Kodėl taip atsitiko?

Grįžkime šiek tiek į praeitį. 1527 ar 1528 metais Babrėnuose, prie Kėdainių, gimęs kunigas Mikalojus Daukša 1599 metais Vilniuje išleistoje „Postilėje“ („Postila kotolicka) rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Šie daugiau kaip prieš keturis šimtmečius išspausdinti žodžiai – priesaika lietuvių tautos ateities kartoms. Tėvų ir protėvių krauju bei prakaitu suvilgyta žemė... Šimtmečius į šią šventenybę kėsinosi nedraugiški kaimynai. Ir kiek šios šventenybės mes jau praradome. Netekome savo brolių senprūsių, netekome jotvingių, netekome ir žemės, kurią net svetimtaučiai dar XX amžiaus pradžioje Mažąja Lietuva arba tiesiog Lietuva vadino.

Didžiuokimės turėdami Tautos referendumo keliu priimtą mūsų valstybės Konstitucija, kurioje įrašyti žodžiai, draudžiantys svetimšaliams Lietuvoje įsigyti žemės. Tos žemės, kuri priklauso tik Tautai. Šis Konstitucijos straipsnis – tarsi sarginis šunelis, saugantis valstybę nuo sunaikinimo.

Prisiminkime tuos laikus, kai Lietuva tokio sargo neturėjo. Ir tuomet į mūsų tėvų ir protėvių žemę atkakliai skverbėsi svetimas gaivalas. Prisiminkime 1831 ir 1863 metus. Lietuviai tremiami į Sibirą, o į jų ūkius atkeliami rusiškieji burliokai. Lietuvoje atsiranda ištisi rusiški kaimai, kurie kraštui tampa pūliuojančia žaizda, o 1940 metais – ir „Penktąja kolona“. O kur dar stačiatikių vienuolynų ir bažnyčių (cerkvių) žemės su savo rusiškąja ir rusinimo politika? Ir kai per keturis dešimtmečius trukusį (1864–1904) spaudos ir rašto draudimo metą rusiškiesiems okupantams nepavyko palaužti lietuvio dvasios, sumanyta tautą sunaikinti ekonomiškai. Kauno ir Vilniaus gubernijose pradeda veikti rusų valstiečių bankas; kurio tikslas – supirkti Lietuvos nusigyvenusių dvarų žemes, jas skirstyti į sklypus ir už prieinamą kainą parduoti tik iš Rusijos atsikeliantiems kolonistams. Tautai iškyla naujo rusifikavimo grėsmė. Bet ji „Aušros“ pažadinta ir „Varpo“ prikelta suvokė artėjantį pavojų. Ir tautos gelbėjimo misijos ėmėsi nuo Sintautų kilęs zanavykas, Švėkšnos gydytojas Juozapas Rugys (1858–1919), kurio protėviai kažkada buvo atklydę iš Mažosios Lietuvos. Įžvalgusis zanavykas pajutęs tautai gresiantį pavojų, 1911 m. liepos 1 d. Kuršo gubernijoje pas Rygos notarą Ibenskį įregistruoja bendrovę „Dr. Rugis ir Ko“, pavadindamas ją „Artojo“ vardu. Netrukus prie „Artojo“ prisijungia Viekšnių dekanas kun. V. Jarulaitis, Vabalninko klebonas kun. M. Miežinis, Gargždų klebonas kun. B. Baltrėnas, kun. J. Bikinas, kun. K. Petrikis ir ūkininkas L. Laikūnas. Susidaro 43 tūkstančių rublių kapitalas, kuriuo laisvai gali disponuoti „Artojas“. Ir rusų „Valstiečių bankui“ „Artojas“ tampa nenumatytu konkurentu, kuris lanksčiai superka nusigyvenusių žemvaldžių dvarus, skirsto į sklypus ir parduoda lietuviams valstiečiams. Į „Artojo“ veiklą įsijungia vis daugiau ir daugiau Lietuvos šviesuolių, tarp jų ir grafas Zubovas, kurio protėvis, Rusijos carienės Jakaterinos II gausiai apdovanotas lietuviškomis žemėmis, kad šis ir jo palikuonys pagal prancūzų laisvamanio Voltero patarimą carienei nukatalikintų, demoralizuotų tautą ir tokiu būdu Lietuva būtų sunaikinta. O įvyko priešinga reakcija. Gėris ir mūsų protėvių sukauptas dvasinis turtas grafą nuteikė palankiai. Ir grafų Zubovų giminės palikuonys nuėjo kartu su lietuvių tauta. Ir tuo šiandien privalome didžiuotis.

Jeigu XX amžiaus pradžioje Žemaitiją ir Aukštaitiją stengėsi užvaldyti rusiškasis pradas, tai Suvalkų gubernijoje į lietuviškas žemes jau žvalgėsi Vakarų kaimynas, kuris pasitaikius palankiai progai, svajojo atkurti 1795–1812 metais egzistavusius Naujuosius Prūsus. Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių apskrityse vokiečiai stengėsi supirkti ūkius ir čia įsitvirtinti. Ir čia suveikė tautą pažadinti pasiryžę „Varpo“ dūžiai. Kun. Juozapas Vailokaitis (1880–1953) su savo jaunesniuoju broliu, būsimuoju Lietuvos Nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. Akto signataru Jonu Vailokaičiu (1886–1944) 1912 metais įkuria brolių Vailokaičių bendrovės draugiją, kuri „Artojo“ pavyzdžiu pradeda supirkti žemes ir jas palankiomis sąlygomis perparduoti lietuviams. Tai labai nepatiko iš Prūsijos į Lietuvą besiskverbiantiems vokiečiams. O čia dar ir tautiškumo pažadinti kunigai įsijungė į Vailokaičių veiklą. Ne vienas kunigas bažnyčioje pamoksle savo parapijiečiams draudė parduoti žemę iš anos Šešupės pusės atsikėlusiems vokiečiams. Tarp šių kunigų buvo ir Slavikų parapijos klebonas J. Strimavičius. Nepakęsdami tokio „įžūlaus“ kunigo, vokiečiai nutarė su juo susidoroti, ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, persikėlę per Šešupę kareiviai nušovė į bažnyčią einantį kunigą. Bet tai buvo ne klebonas kun. J. Strimavičius, bet jo vikaras kun. Andrius Pesys (1875–1914).

O kaip po 2014 m. birželio 29 d. referendumo mes galime žvelgti į kraujo aplaistytą protėvių žemę, kai iki kunigo A. Pesio žuvimo šimtmečio liko tik kelios dienos?

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Klaipėda

© 2014 „XXI amžius“